Atgarsiai. Kito kelio nuojauta

60-ojo Tarptautinio Berlyno kino festivalio programoje “Forumas” įvyko tarptautinė pilnametražio vaidybinio režisieriaus Šarūno Barto filmo “Eurazijos aborigenas” premjera. Skaitytojams siūlome Paryžiaus Vincennes-Saint-Denis universiteto kino meno fakulteto studento Romo Zabarausko recenziją.  

Šarūnas Bartas - geriausias nepriklausomos Lietuvos kino režisierius. Jo filmuose vaidina įdomiausios asmenybės - Eimuntas Nekrošius, Leos’as Caraxas, Valeria Bruni-Tedeschi. Jo filmų premjeros vyksta garsiausiuose kino festivaliuose - Kanų, Berlyno, Venecijos. Gerus žodžius apie jį yra tarę didžiausi kino kritikai, sinefilai - Saulius Macaitis, Jeanas -Lucas Godard’as ("Kino istorij(os)e"), Steve’as McQueenas. Kol kas Šarūnas Bartas – bene vienintelis šiuolaikinės Lietuvos vaidybinio kino režisierius, suradęs savitą kino stilių, toną, temas ir savus gerbėjus.

Visa tai primenu, nes dažnai Lietuvoje menininkai lieka nesuprasti ir neįvertinti.

Žinoma, perspektyviam kūrėjui kritika būtina. "Eurazijos aborigeną" kritikuoti nesunku, nes filmas išmuša iš vėžių netradiciniu Barto stiliumi, o naują jis lipdo ne visai harmoningai. Gali būti, jog tai naujo etapo pradžia, užuomazgos, susiformuosiančios į tokią naują estetiką, kuri bus dar originalesnė už lėtą ir simbolinę ankstesnių filmų kalbą. Toks etapas galėtų būti įtaigesnis platesnei žiūrovų auditorijai.

xxx

Narkotikų prekeivis Gena (Šarūnas Bartas) lieka “basas”, kai skolos jam negrąžina kolega Filipas (Erwan Ribard). Tuo tarpu Genos mergina paryžietė Gabrielė (Elisa Sednaoui), užstrigusi Vilniuje, nori grįžti į savo miestą. Gena pagaliau ryžtasi vykti į Maskvą, iš savo boso atsiimti pinigus ir palikti nelegalų verslą praeityje. Bet ten jis sutinka seną pažistamą, aukštos klasės prostitutę Sašą (Klavdija Koršunova), dėl kurios nušauna policininką ir mafijos bosą. Kelio atgal nebėra.

Geniali aktorės K. Koršunovos vaidyba įtaigi naiviu, trapiu, "rusiškos sielos" charakteriu. Tačiau "rusiška sieka" nepritinka prancūzams. Filipo ir Gabrielės personažams filmo tekstas prie veidų tiesiog “nelimpa”.

Paties Šarūno Barto suvaidintas Gena įtikina, tačiau du trečdalius filmo išlieka per daug statiškas - tik paskutinėje dalyje pamatome jį besijuokiantį, verkiantį, abejojantį, galų gale, net beveik išprotėjusį. Suprantu, jog buvo norėta parodyti kietą ir šaltą charakterį, kuris tik kulminacijoje prasiveržia ir atskleidžia, jog toks šaltumas iš tiesų neįmanomas. Tačiau tokiu atveju labai sunku susitapatinti su juo, suprasti personažą, kurio stambų planą juk matome nuo pat pradžių.

Dialogai, kurių šiame filme turbūt daugiau, nei visuose ankstesniuose Barto filmuose kartu sudėjus, kartais, deja, per daug sentimentalūs. Tokį jų krūvį "paneša" tik K. Koršunova - tiek dėl pačios aktorės meistriškumo, tiek dėl personažo dramaturgijos. Kitiems verčiau ieškoti veiksmų, motyvacijų, klaidų, negu tik tekstinio apgailestavimo dėl savo būties.  

Suprantu, kad Šarūnas Bartas nenori pasiduoti naratyvinei struktūrai, išlaikyti autorinį stilių. Bet nemažai dialogų ši kartą tiesiog neveikia. Galbūt personažai galėjo kalbėtis apie paslaptis, kurių mes nežinome? Arba ilgesingai aptarti orų prognozę Paryžiuje ir Maskvoje? Juk jei, kaip sako Bartas, patys žodžiai nėra svarbūs, kam jų srautus perkrauti poezija?

Siužetas pirmą kartą toks nuoseklus Šarūno Barto kūryboje. Bet siužeto posūkiai, motyvacijos, pirmo ir antro planų vystymas, atomazga ir kiti klasikinės dramaturgijos elementai atrodo lyg kompromisas tarp režisieriaus ir jo prodiuserio, scenaristės (Catherine Paillé) arba besikeičiančio jo paties. Kompromisai mene retai palieka gerą įspūdį. Režisieriui, matyt, dar reikės surasti tokį siužeto vystymo būdą, kuriuo pavyktų sulaužyti dramaturginius "štampus" ir kartu išlikti įdomiu platesnei auditorijai, jeigu toks jo naujas tikslas. Kol kas siužetui trūksta paslapties, įtampos, magijos.

Intelektualiai skaitant filmą, siužeto spragas galima užpildyti temos nagrinėjimu. Tema artima ir suprantama Lietuvai. Šalis tarp Rusijos ir Europos, Maskvos ir Paryžiaus. Vilnius - miestas, kuriame užstrigę vieniši europiečiai, ir kuris vis dar apraizgytas rusų mafijos. Tai, kaip ir ankstesniuose Barto filmuose, - posovietinė traumuota realybė, lyg vieta, kuri ką tik išmušta iš po kojų, o laikas sustingęs ir neįveikiamas. Gena blaškosi tarp skirtingų miestų, bet neranda sau vietos - savo tikrąją vietą jis yra pamiršęs, giliai užspaudęs, galų gale, jos (ne)suvokimas ir kiti jausmai prasiverš graudžiomis ašaromis.

Posovietinės realybės arba susiskaldžiusios Europos linijos įsilieja į platesnę - gyvenimo beprasmiškumo temą. Filmo reklaminiame lankstinuke cituojamas Lermontovas: "Ir gyvenimas, jei stebimas / šaltakrauju žvilgsniu, / - yra kvailas ir tuščias - juokelis...". Būties gėla (mano tėčio sugalvotas terminas, kol niekas neįrodys priešingai), sutinkama lietuvių teatre ar rusų literatūroje, visada buvo Šarūno Barto filmuose ir niekur nedingo. Visgi reikia pripažinti, kad tarp išprievartauto veiksmo dramaturgijos tos gėlos šįkart justi mažiau.

Bet svarbiausia, kad Šarūnas Bartas "Eurazijos aborigene" - nuogas. Fiziškai ir dvasiškai. Jo personažas atskleidžia tokias intymias būsenas, kaip meilė, skausmas, vienišumas, ir kartais matai, jog Bartas nevaidina. Tiesiog kenčia priešais ekraną. Kad gyvenimas toks, kad Lietuva tokia, Rusija ar Europa tokia. Toks atvirumas gali demaskuoti blogiausias visuomenės ydas. Tai jau yra daug, o suteikti vilties - ne meno, o pedagogikos pareiga.

Filmo "Eurazijos aborigenas" kadruose - aktorės Klavdija Koršunova (2), Elisa Sednaoui (3) ir Šarūnas Bartas (4).