Kino teatre. Šviesus portretas

Sukurti šviesų kino portretą apie menininką dabar nemadinga. Kai kam net žodis „dvasingas“ kvepia senų laikų kolaboravimu. Apie naujas kolaboravimo ir konformizmo formas dar beveik niekas Lietuvoje nešneka. Su tikėjimu irgi darosi įtartini dalykai. Kai Izraelyje patekau į šabo dieną, stebėjausi tradicijų tvirtumu, ypatinga šventės ramybe ir gatvėmis vaikštančių žydų orumu. Mūsų sekmadieniniai papročiai nyksta, bet ar gali būti be ritualo tikėjimas? Mažylį Justiną į bažnyčią pas Dievulį vesdavo mama. Dabar jis filme „Prie rugių, ir prie ugnies“ sako, kad Dievas yra visur, mumyse - irgi. Ir to pakanka, kad suprastume, kokie žodžiai poetui yra svarbiausi. Žinoma, ir „Lietuva“, kurį skandavome visi, pasižiūrėję „Mažvydą“. Pats poetas įsigūžia į save ir tyliai sako: “Negaliu nutylėti svarbiausio- didžiuojuosi, kad esu lietuvis“. Atsidusęs prideda: „Sunku šiandien būti lietuviu“.Kodėl? Visi žinom. Ir visada žinojom, kad nesaldu. Ir ne tik todėl, kad mūsų nedaug, kad mes retai kada būname vieningi, bet ir dėl nuolatinio susigūžimo, kai kiti pirštais bado, kad jie už mus geresni. Arba ir todėl, kad iš tikrųjų kiti kitur atrodo geresni, ir skubame svetur laimės žiburio ieškoti. Poetas rodo savo Lietuvą - gražų slėnį netoli gimtųjų Prienų. Kiekvienas, ko gero ieško tokio slėnio, kur atsiveria visa gimtinė. Kam - Raigardas, kam - vaizdai už Belmonto kalno, dar kitam -Dubysos lomos. Keistas tik būdas, kaip tas slėnis atsiranda prieš mūsų akis filme. Iš pradžių pats J.Marcinkevičius rodo fotografiją, paskui operatorius Audrius Kemežys įvažiuoją į jį su kamera. Taip ir kiti ankstesni vaizdai iš kronikų ar dokumentinių filmų į naująjį filmą įtalpinami lyg savaime, tarsi kamera visą laiką būtų dabartyje. Puikiai nufilmuotas ir poeto veidas: jame visas gyvenimas. Paralelė - jo žodžiai apie motiną: viskas buvo įrašyta jos veide. Stebina tik dabartinių topmodelių ir TV žvaigždžių didžiavimasis: jau seniai daugiau kaip pusšimtis, o nei vienos raukšlės. Tai ką skaityti tokiame veide?

Tamsujį poeto portretą buvo mėginta sukurti prieš porą dešimtmečių. Neprilipo prie jo veido ir jau nebeprilips, nors ir tada, ir dabar esama įsitikinusių, kad reikia būtinai kapstytis praeities popieriuose ir juodžiausiose priešininkų, ir draugų sielos kertelėse. J. Marcinkevičius laikosi santarvės idėjos, bet be atlaidos ir žmogiškumo niekada nebūna ateities. Prisimena, kaip jaunystėje visa Prienų gimnazijos klasė išėjo į mišką. Iš universiteto laikų - kalbininko J.Kazlausko šiurpus likimas.Dvi trys detalės epochai apibūdinti – ir viskas. Iš Atgimimo laikų- vienas kitas tikros tautos vienybės kadras. Iš dabarties- kartoki žiodžiai, kad vieni iš laisvės susikūrė gerovę, o kitus paliko nuskriaustus. Argi ne farsas, kad politikas, kurio laikais ištuštėjo ir kolūkiai, ir fabrikai, šiandien per televiziją kikendamas prisimena Maironio eilėraštį „Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo...“? Tačiau tik tiek tų juodulių.Režisierė Agnė Marcinkevičiūtė šįkart įveikė anksčiau ne svetimą jai pagundą sudėti į filmą apie žmogų beveik viską, kas tik yra nufilmuota.Geriausiai sekėsi viskas, ką su operatoriumi darė pati. Kai kada ypatingai sekėsi, kaip filme apie kino režisierių R. Vabalą. Ten pats herojus mirties akivaizdoje klojo viską, kas ant širdies, net ir tai, dėl ko visą gyvenimą širdo. Filme „Prie rugių ir prie ugnies“  daugiau rugių, medžių ir pievų, negu ugnies. Ugnis – herojaus poezijoje ir atmintyje. Žodžiai plaukia iš širdies, bet labai taupūs. „Marcinkevičių pulkas“- pasako Justinas, artėdamas prie giminaičių  būrio. Kadaise H. Šablevičius buvo sumanęs filmą apie giminės suvažiavimą. Filmas yra, bet jis be režisieriui būdingo polėkio: suvažiavo, pasižmonėjo, na ir kas? Dabar daug kas taip daro. A. Marcinkevičiūtės filme iš to pulko išskirtas tik tėvas, kuris turėjo tvirtas gyvenimo nuostatas ir senučiukė su lazdele - labai šviesaus veido ir minčių moteriškė. Kai  poetas sako, kad greit reiks švęsti kažkieno šimmetį, ji guviai pratęsia :“Visi atšvęsime, ar gyvi ar mirę...“. Tiek dėl tų didžiųjų jubiliejų. Ir poetas šventiškose salėse parodytas tiek, kad matytume jo skaitymo manierą ar atpažintume bendraamžius. Pačios poezijos tik pakrapenta, kaip lietaus filmo pradžioje. Ji daugeliu atvejų nekliudo tiesiai bendrauti su herojumi, nenutraukia jo kelionės per gyvenimą.

Toje valandinėje kelionėje yra savotiški atramos taškai - emocingiausios filmo vietos. Vaikystės atsiminimas, kaip smagu eiti basomis paskui pirmą vagą verčiantį plūgą. Apie basų kojų vaikystę puikių fotografijų yra pridaręs fotografijos meistras Antanas Sutkus. Ką tik išėjusi Marcelijaus Martinaičio knyga – irgi apie tai. Filme užtenka vieno sakinio, kad suprastume, jog šis žemės jausmas nepaliko poeto visą gyvenimą. Jis nesako, kad didžiuojasi esąs iš kaimo, bet kodėl to gėdytis? Filosofai gali skraidyti padebesiais, bet poetai turi tik žemę, kurioje išaugo. Tą sakė dar didysis V. Goethe. Todėl ir filmas apie poetą sukus apsukus vis gražina mus į senąją sodybą. Stovi du medžiai – maumedis ir šimtametė obelis. Daug kas neberanda net medelio savo gimtavietėse, o labai norėtų. Tebėra ir mokykla, kurioje sėdėjo pradinukai. Berželis universitete - jau kitas. Ir studentai – kiti. Tačiau pasididžiavimo jausmas, kad mokeisi ar net dirbai šitokiame universitete liko toks pat stiprus, kaip ir po karo, kai atvykome su lagaminukais studijuoti. Ir neištrins šio jausmo jokie šiandieniniai liberalieji reformatoriai, vis žiūrinėjantys į pasaulinius mokslo reitingus.

Taigi šviesaus filmo esmę sudaro  J. Marcinkevičiaus prisiminimai, poezijos eilutės ir... trys jo dramos, savaip įmontuotos į kino juostą. “Mindaugas“ - tai rūpestis dėl Lietuvos likimo. „Katedra“- tai ir šviesus vaikystės bažnyčios grindų lopinėlis, ir universiteto šventovė, ir Dievas mumyse. „Mažvydas“- spaustuvės  konvejeriais slenkanti nauja knyga. „Imkit mane ir skaitykit“,- sako ji. Skaitykim, kol turime savo kalbą, valstybę ir pačią knygą, laukiančią globalinių pasikeitimų.

Filmas "Prie rugių ir prie ugnies" rodomas Vilniuje, kino teatre "Pasaka" kovo 22 d. 18.30 val., kovo 23 d.17 val., kovo 24 d. 20 val.