Po premjeros. Jau tolimo Kaliningrado mozaika

„Kino pavasario“ lietuviškoje programoje rodomas filmas „Laiko saugotojas“ primena Lietuvos kaimynystėje savo gyvenimą gyvenantį miestą, kuris jeigu ir prisimenamas mūsuose, tai tik kaip verslininkų veiklos arba politikų dėmesio objektas. Iš esmės tai –  ekskursija po dabartinį Kaliningradą, vadintina iš mados išėjusiu žanro apibūdinimu dokumentinė apybraiža. Joje justi tai, kad jo autorei Dali Rust šis miestas nėra atsitiktinė vieta. Ji jį pažįsta, gal net pasakytum - myli.

Už slapyvardžio Dali Rust pasislėpė „Laiko saugotojo“ režisierė Dalia Cibauskaitė (ji ir filmo prodiuserė) – daugeliui viduriniosios kartos kinematografininkų pažįstamas kino žmogus, senokai palikusi „Kinemos“ studiją, kur dirbo Š. Barto asistente, filmų direktore. Kelis metus Dalia kursavo tarp Klaipėdos ir Kaliningrado, rengė kultūrinius projektus, įgijo televizijos žurnalistės patirties, rašė straipsnius. Dalios sukurtas „Laiko saugotojas“ „Kino pavasaryje“ – tai tarsi garbingas sugrįžimas į Vilnių, ambicingas savo galimybių įrodymas. 

„Laiko saugotojas“ - sąžiningas, nespekuliatyvus, gerai, įvairiai ( operatoriai Eugenijus Macius, Jurij Pavlov, Ksenija Kovaliova, Dali Rust) nufilmuotas miesto portretas su daugybe įdomių detalių. Jį nenuobodu žiūrėti. Bet kai myli – tai viską ir priimi. Be kryptingesnės atrankos, be kritinės refleksijos, autorinės intonacijos. Jos labiausiai ir pasigedau mozaikoje, kurioje iš kone kiekvieno epizodo galbūt galėtų gimti atskiras filmas. Gal taip ir bus. Kaliningrado tema tikrai tapo Dalios tema. Ji žino šio miesto kelius ir šunkelius.

Ko verta vien Vladimiro Putino mozaika iš juodų ir baltų keramikinių plytelių, kuriomis šiaip jau dekoruojami sanitariniai mazgai. O čia – miesto namo fasado mėgėjiška puošmena – iškalbinga, groteskiška, provokuojanti pačioms įvairiausioms potekstėms, nuo politinių iki pasąmonės, įtakojančios šiuolaikinį gatvės meną šioje Rusijos „saloje“. Bet autorė tik prabėga, pralekia pro jį. Kamera kliudo, pavyzdžiui, Pergalės dienos šventę, švenčiamą ant kuolų keliant, t.y. šlovinant Stalino portretą. Autorė „užkliudė“, informavo apie šventę, gedulinga muzika atidavė pagarbią duoklę miestiečių atminčiai ir bėga toliau. Pavyzdžiui, į turgų.

Nes iš tos meilės miestui norisi sudėti viską, ką matai, o „vidinis redaktorius“ neegzistuoja, taigi ir nepasufleruoja, kad toks bėgimas pro detales – paviršutiniškas. Bet vienaip ar kitaip vertinsi, vis tiek tenka pripažinti, kad toks šiuolaikinio Kaliningrado ikonografinis fiksavimas yra bent jau informatyvus. Medžiaga, galinti pastūmėti smalsų žiūrovą įdėmiau pasidomėti nefasadiniu miesto gyvenimu.

Filmas pristatomas, kaip pasakojimas apie seną naują miestą Kaliningradą, bet tos filmo dalys, kuriose kamera čiuožia per gatves, šventes ir žmonių veidus, sukelia minčių apie artimą geografine prasme, bet iš esmės mums jau labai tolimą miestą. Mes apie jį jau nieko nebežinome – toks tad paprastas autorės prisilietimų prie dabarties epizodų moralas ir ištarmė. Kitas, žymiai įdomesnis ir emociškai įtaigesnis filmo lygmuo – fotografo Olego Maksimovo nuotraukos. Jų daug, jos išties geros, prasmingos. Padarytos žmogaus, jaučiančio fotografijos estetikos galimybes pasakoti apie aplinką potekstėmis, užuominomis.

„Griekas“ šioje vietoje neprisiminti šviesaus atminimo klaipėdiečio fotografo Raimundo Urbono prieš beveik porą dešimtmečių sukurto ciklo, skirto Kaliningradui – Karaliaučiui- Kionigsbergui. Ciklo, kuriame autorius vengė amžininkų socialinio gyvenimo ženklų, o fiksavo vokiškuosius vienišus srities likučius, tapusius egzistencine laiko, naikinimo ir (neiš)nykimo metafora.

Olego Maksimovo pokarinių Kaliningrado nuotraukų ciklo koncepcija – visai kitokia, tiesmukesnė, bet irgi iškalbinga. Jis sujungia praeitį ir pokario socialinės realybės ženklus, naikinamą vokišką architektūrą ir jos fone gyvenančius. Nuotraukų daug, jos – vertingiausia, vientisiausia filmo retro dalis. Ne tik pažintinė, bet ir liudijanti emocinę patirtį, kuriai talkina daiktiškasis pasaulis.

Herojaus pasakojimai – taip pat fragmentiški, kaip ir kelionė po miestą. Jis svarsto apie viską – prisimena išvykas į banginių medžiokles, nugramzdinusio žmones į pražūtį laivo tragediją. Kalba apie architektų nekaltumą griaunant senąjį miestą ir statant keturaukščias daržines bei išsako nuomonę, kad Kaliningradas pelnytai atiteko rusams už tautos kančias. Ir Pergalės dienos šventę reikia švęst, bet ne taip stereotipiškai... Beveik kiekvienas iš jo monologų fragmentų reikalauja atskiro paaiškinimo, istorinio ekskurso, rišlesnės motyvacijos. Išskyrus tą pirmąjį O. Maksimovo beveik filosofinį klausimą – „O kaip būtų gyvenusi žmonija, jeigu nebūtų karvių?“ Toks filosofavimas juk pats sau motyvas.        

Kaliningrado sričiai faktiškai iškritus ne tik iš kinematografininkų, bet ir mūsų televizininkų akiračio, filmas (gal autorei pačiai to ir nesiekiant) suskamba net kaip priekaištas žmonėms su kino ar video kameromis. Negi Kaliningradas tikrai taip toli?  

Filmą galima pamatyti kino teatre ‚Skalvija“ sekmadienį, kovo  28 d.15 val.

Olego Maksimovo nuotr.(titulinis, 1)