„Ąžuolas“. Operatorius Algimantas Mockus: ramybė be kino makulatūros

Trečiadienį, kovo 31 dieną kolegos kinematografininkai pagerbs operatorių Algimantą Mockų, Šv.Kotrynos bažnyčioje įteikdami jam „Ąžuolo“ skulptūrėlę už viso gyvenimo nuopelnus. Apdovanojimą įsteigė Lietuvos kino operatorių asociacija.

Siūlome pokalbį su pirmuoju „Ąžuolo“ prizo laureatu Algimantu Mockumi, kuris operatorystės nesimokė jokioje aukštojoje mokykloje – „taip man pasisekė“, sako jis.

..................

- Prisiminkime, kokia buvo filmavimo technika, kai pradėjote dirbti kino studijoje?

- Pradėjau 1948 metais. Septyniolikmetis. Filmavom su rankinėm kamerom, kurias reikėjo prisukti. Kasetėje – 30 metrų juostos. Tai viena minutė laiko. Kameros spyruoklė tempdavo 15 metrų, vadinasi – pusė minutės. Po to vėl reikia prisukti. Jeigu per dieną išfilmuoji tris kasetes, delnuose jau atsirasdavo nuospaudos. Čirkšt pafilmavai ir suki. Fokusą nustatai tik spėjimo būdu, vaizdo ieškiklis – toks mažytis langiukas, kad gali filmuojamam žmogui „nupjaut“ galvą.   

Kai 1959 metais filmavau Vytautui Žalakevičiui „Adomas nori būti žmogumi“, technika ir optika jau buvo daug aukštesnio lygio. Sovietinė kamera „Rodina“ triukšminga, bet per kadro ieškiklį jau tikslų vaizdą matai. Atsirado ir rankinė kamera „Konvas“. Bet juosta – labai mažo jautrumo.

Ant štatyvo statoma „Rodina“ svėrė maždaug 12 kg, o rankinė kamera „Konvas“– apie 7 kg. Dar kasetininkai su juostomis – atskiras krepšys. Kasetininkai sverdavo tiek pat, kiek pačios kameros, jeigu kasetės pilnos – tai ir daugiau. Prie diržo – akumuliatorius, kokie 4 – 6 kg. Čia jau lengva! Kažkada, kai Stalino užsakymu buvo daromas filmas “Sovetskaja Litva”, amerikoniškas akumuliatoriukas svėrė 38 kg.

Į filmavimo vietą visą aparatūrą reikėdavo atsitempti. Vieną dieną filmui „Sovetskaja Litva“ ruošiausi nufilmuoti miesto planus iš Šv.Jono bažnyčios varpinės. Kaip tik tą dieną atėjo padirbėti operatoriai, studijavę VGIK‘e. Sakau – nuostabu, man padėsit susinešti. Kamera su štatyvu – kažkur apie 40 kg, akumuliatorius – 38, dar kasetininkas... Būtų tekę man vienam tempti viską į varpinę. Nors buvau tik asistentas, bet dirbau savarankiškai, nes mano šefas dingdavo kelioms dienoms. Šefas – Ivan Aleksandrovič Panov, „Mosfilmo“ žmogus, kuris blogai matė ir buvo linksmas, amžinai dingdavo.

Tai triukšminga kamera sverdavo apie 40 kg, o sinchroninės – mažatriukšmės – svoris tada buvo virš 80 kg. Plius štatyvo 40 kg. Komponuoji kadrą, ir reikia perstatyti visus 120 kg. Palįsdavau po viskuo, kamera ant peties, ir pernešu. Mažatriukšmės kameros ėmė lengvėti tik apie 1970 metus. Tada atsirado kosminės technologijos, lengvesnės detalės. Pagrindinį kameros triukšmą kelia judanti juosta – ji plerpia, švilpia. Kai sukūrė kempininį aliuminį, jis sumažino barškėjimą.  

- Kamera sunki, juosta barška, o kaip jūs menu užsiimat?

- Palaukit! Operatoriaus uždavinys Sovietų sąjungoje labai paprastas: tu darai pramoninį gaminį – negatyvą, iš kurio bus gaminama tūkstančiai kopijų. Negatyvas turi būti techniškai kokybiškas. Ir viskas. Operatoriaus profesija – inžinierinė, duodanti žaliavą tolimesnei gamybai. O menas – tavo sąžinės ir kritikų reikalas.

Dabar operatoriui užsiimti menu lengviau, nes juostos 40 – 50 kartų jautresnės. Tada juostos buvo neįtikėtinai mažo jautrumo. O kaip kontrastus išlygindavo, kai saulė šviesdavo – dega trys keturi galingi prožektoriai, kad šešėlius suminkštintų. Taip buvo visame pasaulyje. Kol nebuvo elektrinių prožektorių, saulės šviesai paskirstyti naudojo veidrodžius, ir buvo tokia profesija – veidrodininkai. Ir dabar visokius atšvaitus naudoja, nes tai pigiau. O elektrinis prožektorius patogiau, tu jį gali reguliuoti: spindulį padarai platesnį, siauresnį, uždedi kokias sklaidomąsias medžiagas – plastikatus, marles, tiulius, atrandi proporcijas. 

Lempiniai prožektoriai naudojami paviljone, o natūroje – lankiniai. Tik lankiniai turi tokią savybę – jie sudega. Mums taip buvo, kai su Gyčiu Lukšu darėme „Virto ąžuolai“ (1976). Gavome kurijos leidimą filmuoti Aukštaitijos miestelio bažnyčioje, ateina filmavimo diena, o mes likę tik su vienu lankiniu prožektorium. Teko prisiminti veidrodžius. Iš viso miestelio surinkom veidrodžius, sureguliavom apšvietimą bažnyčioje ir taip senoviškai išgelbėjom epizodą.

Dabar yra metaloheninės, ksenoninės lempos, sumažėjo prožektorių apimtis, svoris ir energijos suvartojimas.

- Ar aktorius veikė kamerų plerpimas?

- Su triukšminga kamera filmuodavome tik iš tolo – bendrus planus, o stambūs planai – su mažatriukšme sinchronine kamera. Seno tipo artistai, ateidavę filmuotis iš teatro, pirmą dublį visada suvaidindavo prastai. Jie labai išsigąsdavo, susikaustydavo, išgirdę „Motor!“

Tai ką mes darydavom, kad tuščiai juostos neeikvotumėm? Patys vaidindavom, kad filmuojam. Į kamerą padėdavom gabaliuką juostos – ji braukia per dantračius, kamera trata. Tokie žaidimai buvo visą sovietinį laiką. Vienu metu net reikalavau, kad man ir asistentui suteiktų aktorių tarifą – nes kiek mes galim vaidint už dyką? Manau, kad artistai suprasdavo, kaip yra.  

O jaunajai kartai pavykdavo suvaidinti pirmą dublį.

- Kas tada buvo jaunoji lietuvių kino karta?

- Vaiva Mainelytė, Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, Antanas Šurna… Pirmas dublis geras, antras prastesnis, o trečias – visai blogas. Jeigu pirmas dublis jiems nepavykdavo, geriau ne kartoti, o visai keisti mizansceną.

- O kaip kino kamera veikia vaikus?

- Jeigu režisierius moka bendrauti su vaikais, jie žaidžia. Su vaikais susipažįsti, susigyveni ir dirbi.

- Įdomu, kuriose Vilniaus vietose filmavote “Gražuolę”?

- Vilniaus ten mažai – pora gatvių, Sereikiškių parkas (tada – Jaunimo sodas). Daugiausia ten Kauno senamiestis, kiemai. “Gražuolės” veiksmas vyksta tiesiog mieste, mes nekonkretizavome. Filmavome Kaune, kadangi Viniuje dirbti nebuvo patogu – kino studijos dispečerinė neduos mašinos. O kai išvažiuoji į komandiruotę, tu išsiveži visą filmavimo ūkį ir tvarkaisi normaliai.

- Arūno Žebriūno “Gražuolė” (1969), Marijono Giedrio “Vyrų vasara” (1970), “Žaizdos žemės mūsų” (1971) – nespalvoti filmai. O kai perėjote prie spalvotų – Arūno Žebriūno “Naktibaldos” (1973), “Velnio nuotakos (1974) – ar patyrėte psichologinį stresą? Ar inžinierinį? Kitaip tariant, ar jums teko kažko atsisakyti, kąžką išmokti?

- Su spalvota fotografija susidūriau maždaug 1943 metų pabaigoje. Dirbau fotolaborantu Panevėžio knygyne, kuris turėjo ryšių su Vokietija. Fotografavau ir turėjau knygą, išleistą 1943 metais – apie spalvotą kinematografą. Iki šiol ją išsaugojau. Turėjau ir daugiau knygų, kadangi knygynas gaudavo katalogus, ir aš užsisakydavau. Knygos su daug gražių paveiksliukų per karą dingo, o techninė liko.

- Betgi jūs – vaikštanti kino ir foto technikos enciklopedija!

- Todėl, kad aš nuo vaikystės tuo domiuosi: fotografija ir kinematografija. Pirmi šaltiniai buvo tėvo enciklopedija „Der Große Brockhaus“, išleista dar prieš karą. Tada net kinas nesivadino kinu. Tai buvo „Lichtspielwessen“ – pažodžiui „šviesos žaidimo būdas“. O radijas vokiečiams iki šiol „apskrita kibirkštis“ – „Rundfunk“.

Su spalvota kino juosta aš susidūriau dar Stalino laikais, kai filmavome „Sovetskaja Litva“. Rusiškai tada kalbėjau prastokai, bet žinių apie spalvotą kino techniką turėjau daugiau, nei grupė maskviškių kinematografininkų, atvažiavusių  filmuoti.

Aš juk nuo 10 metų dirbau fotolaborantu ir uždirbdavau daugiau, nei mano tėvas Vincas Mockus, gimnazijos mokytojas. Jis mokė fizikos, chemijos, matematikos, buvo baigęs Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Jo algos karo metu neužtekdavo maisto kortelėms išpirkti. Mano darbas fotolaboratorijoje mūsų šeimai padėjo išgyventi.

Dėl tėvo darbo mūsų gausi šeima – mama, tėtis, keturi vaikai – nuolat persikraustydavo. Iki karo tėvas mokytojavo Rygos lietuvių mokykloje. 1940 metų birželio 15 dieną Latvijos pajūry turėjo vykti lietuvių vaikų vasaros kolonijos atidarymas. Mano tėvas dirbo ir Lietuvių draugijos Latvijoje iždininku, todėl anksti rytą mes su juo nuvažiavome atidaryti kolonijos. Lietuvos pasiuntinys Latvijoje mus pamatęs pasakė: „Tragedija – Lietuvos nebėra. Ten jau žygiuoja sovietų kariuomenė“. Latvijoje – tas pats. Jau kitą dieną tankai važiavo per Rygą, o vakare mūsų mokykloje rusai kiną rodė. Vėliau nustačiau, kad tai buvo „Pamestinukas“. Bet man ne tas filmas buvo įdomus, o kilnojamas kino aparatas – jis stovėjo vidury salės ir džeržgė, o aš žiūrėjau, kaip jis veikia. Rygoje tankai, o aš namo nepareinu, aš prapuoliau! Grįžęs gerai gavau į kailį, užtat atsimenu. 

Sovietai visas nacionalines mokyklas Latvijoje uždarė, tėvas liko be darbo. Bet kadangi jis priklausė Lietuvos švietimo ministerijos tinklui, darbas jam buvo surastas Panevėžy. Reikia kraustytis į Lietuvą. Sieną tarp Latvijos ir Lietuvos pradėjo saugoti sovietų pasieniečiai. Ir jau taip kietai saugojo, kad tėvo dalį knygų konfiskavo. Nes tos knygos išleistos iki 1917 metų –  matematikos knygos, leistos Leipcige, Kembridže, seni žodynai. Šitaip mes kraustėmės iš sovietinės Latvijos į sovietinę Lietuvą.

Tėvas nuo caro laikų mokėjo rusiškai, ir aš nuo vaikystės gavau tikrą kalbų mišinį: namie ir mokykloje – lietuviškai, gatvėje – latviškai, mokykloje – dar ir angliškai, o tėvas mokė vokiškai, sakydamas, kad prireiks. Ir prireikė. Kai užėjo vokiečiai, galėjau jiems atsakyti, kai kreipdavosi, už tai gaudavau saldainių. Kaip fotolaborantas spausdindavau nuotraukas Panevėžio komendantui ir gebitskomisarui, jie mėgo fotografuoti. Turėdavau ir didelių užsakymų – žmonėms vestuvių, krikštynų nuotraukas padaryti.

- Vadinasi, jūsų vaikystės laikas ėjo tamsioje fotolaboratorijoje?

- Labai tamsioje laboratorijoje. Ir aš buvau laimingas. Nežaidžiau futbolo, jokių žaidimų. Ryškinau juostas, spausdinau nuotraukas ir išlaikiau šeimą. Tėvo alga – 220 markių, o aš per dieną kartais uždirbdavau iki tūkstančio. Vastybine kaina – oficialiai – nuotraukas reikėjo daryti tik vokiečiams. Neoficiali kaina – kokius penkiskart didesnė. O medžiagas ir chemikalus gaudavau valstybine kaina, užsisakęs per knygyną.

Po karo tėvas buvo paskirtas Pedagoginio instituto prorektoriumi, ir pamažu persikėlėme į Vilnių. Mokiausi iš pradžių „pirmoj būdoj“ arba „Vienuolyne“, vėliau perėjau į suaugusiųjų mokyklą, nes pradėjau dirbti „Jaunimo gretose“, bendradarbiavau „Komjaunimo tiesoje“. Mano pirma nuotrauka, patekusi į spaudą – iš Petro Cvirkos laidotuvių „Komjaunimo tiesos“ laikraštyje.

O mano pirmas spalvotas filmas (jeigu užmiršim stalininę „Sovetskaja Litva“) buvo gerokai anksčiau nei „Naktibalda“ – tai buvo filmas baletas „Eglė, žalčių karalienė“ dar 1965 metais.

- Kodėl jūs susidomėjote baletu? Ar tai dar viena jūsų aistra? Maža to – jūs ne tik operatorius, bet ir scenarijaus bendraautorius su kompozitoriumi Eduardu Balsiu, ir režisierius su baletmeisteriu Vytautu Grivicku. Kas čia jums atsitiko?

- Buvo scenarijų badas, trūko žmonių, visi galvojo, ką daryti, nes studija negalėjo dirbti be scenarijų. Vienas iš pasiūlymų, ką daryti – ekranizuoti baletą. O kadangi mano kaimynas buvo Eduardas Balsys... Mūsų namai – virš „Planetos“-„Skalvijos“. Balsys gyveno vienu aukštu žemiau.

Tai buvo Kultūros ministerijos namas. Jis pastatytas 1959 metų pabaigoje, ir butus jame gavo beveik vien menininkai. Aktoriai Juozas Rudzinskas, Henrikas Kurauskas, Napoleonas Nakas, operos solistas Antanas Sodeika, mes su Vytautu Žalakevičiumi, padarę „Adomas nori būti žmogumi“. 

Mūsų name buvo numatytos salės kino teatrui, bet „Planeta“ ėmė veikti daug vėliau – 1962 metais. Tokio pastato projektas – iš Leningrado. Ant jo turėjo būti 12 skulptūrų kaip ant Žiemos rūmų. Bet Stalino neliko ir projektas pasikeitė.

Tą namą, kuris dabar atsuktas į Operos ir baleto teatrą, tuo metu tik statė. Tai buvo namas, skirtas pogrindininkams.

- O kas buvo ten, kur dabar Operos ir baleto teatras?

- Didelis medinis tualetas, kur rinkdavosi „žydrukai“. Arčiau prie gatvės – labai gražus trijų aukštų namas, o kieme dviejų aukštų namukas su garažu ar, galima sakyti, karietine. Ten veikė Lenkijos atstovybė ir stovėdavo didžiausios eilės tų, kurie norėjo važiuoti į Lenkiją.

Kur dabar šalia teatro stovi paminklas Kiprui Petrauskui, anksčiau buvo dujų fabrikas - Vilniuje dujas gamino, distiliuodami medieną, ir miestas buvo apšviečiamas dujine šviesa. Kai persikėlėme gyventi į Vilnių, dabartinėje Š.Ignoto gatvėje ant namų dar mačiau vamzdelius – susprogdintas „gasholderių“ liekanas, ir buvo likę žibintai.

O ten, kur dabar praėjimas nuo Vienuolio gatvės į prospektą, stovėjo medinis barakas –  kino teatras „Helios“.

- Jūs iki šiol gyvenate ten pat – penktame aukšte virš „Skalvijos“ kino centro. Kokia jūsų šiandiena?

- Ramybė. Internete paklaidžioju truputį. Skaitau tik dokumentinę literatūrą. Muzikos klausau. Dokumentiką matau per „Discovery“, „History“, „National geographic“ kanalus. Vaidybinių filmų nežiūriu – negaliu, neišlaikau šitos visos makulatūros, nufilmuota kaip su telefonu. Štai, koks laikas atėjo: gera juosta – prastas vaizdas.

- Nejaugi šitaip vertinate ir  jaunus lietuviškų filmų operatorius?

- Manęs nekviečia, ir aš nieko nematau. Mes su seniais irgi taip pat elgėmės. Laikėme juos marazmatikais, kurie nieko neišmano. Dabar patys tą patiriam. Viskas kaip turi būti: neneigsi seno – nebus progreso.

Nuotraukose: kino operatorius Algimantas Mockus ir filmavimo akimirkos - fotografijos iš operatoriaus archyvų.