Atminimas. Vytauto Žalakevičiaus 80-osios gimimo metinės. „Gundantis dalykas pabūti vienam“
Režisieriui, scenaristui, kino pedagogui Vytautui Žalakevičiui balandžio 14 d. būtų suėję 80 metų. Šia proga “Skalvijos” kino centras balandžio 9 -15 dienomis cikle “Tikrovės alchemikai” primena režisieriaus kūrybą.
Pamatysime šešis filmus, nufilmuotus skirtingose epochose ir net šalyse – vienas įdomiausių, prieštaringiausių ir įtakingiausių mūsų kino istorijoje režisierius, scenaristas, pedagogas V. Žalakevičius (1930.04.14 – 1996.11.12) dirbo Vilniuje ir Maskvoje sovietmečiu, sovietinėje Lietuvoje ir Lietuvoje, atkūrusioje savo nepriklausomybę. “Skalvija” parodys “Adomas nori būti žmogumi” (1959), “Vienos dienos kroniką” (1963), “Niekas nenorėjo mirti” (1965), “Visą teisybę apie Kolumbą” (1970), “Nežinomo žmogaus pasakojimą” (1980), “Atsiprašau” (1982), “Žvėrį kylantį iš jūros” (1992).
Balandžio 14 d. įvyks jubiliejinis Vytauto Žalakevičiaus vakaras, kurį rengia kino centras “Skalvija”, “Kino” žurnalas ir Lietuvos kinematografininkų sąjunga.
Siūlome šiek tiek Vytauto Žalakevičiaus, kaip jis pats vadino, “pastabų gyvenimo būdo paraštėse”, padiktuotų gyvenimo ir kūrybos patirties, išsakytų įvairiomis progomis ir skirtingose vietose - užrašų knygutėse, paskaitose studentams, pokalbiuose.
---
Darydamas “Vienos dienos kroniką” nesvėriau jėgų. Man atrodė, kad aš kariauju – 
kaip kokia Žana d”
Filmą svarstė trys meno tarybos Maskvoje. Pirmas posėdis pasibaigė: “pagalvokite porą dienų, ateisite su pasiūlymais, ką reikia iš to filmo padaryti”. Antrasis: “kadangi jūs nieko nesugalvojote, štai tai, ką mes sugalvojome”. Tai buvo papildomų scenų metmenys. Trečio posėdžio pabaigoje mes vieni kitiems palinkėjome laimės ir pasisekimų darbe.
Išvažiavau į Lietuvą, dvi ar tris dienas filmavau ir pats sau įrodžiau tai, ko iki tol nežinojau. Kad filmas yra sunaikinamas ne tada, kai tu iš jo išimi kadrus ar jį sutrumpini, o tada, kai kažką jam prieštaraujančio pridedi. Venera be abiejų rankų vistiek liks Venera, o su trimis jau Šiva-ne Šiva?
Vietoj niūrios atmosferos ir radijo, transliuojančio nekrologą, įdėjome rytinį bundantį miestą, vaivorykštę virš gatvės plovimo mašinos…
Maskva vistiek to filmo iš pradžių “nepriėmė”. O kadangi filmas buvo nepriduotas, tai kino studijos darbuotojai negavo pieno ir algų. Kolektyvas susirinko ir “…tegu mums dabar Žalakevičius paaiškina, kodėl žmonės negauna pieno ir algų?” Darbo liaudis labai rimtai šito klausė.
Atsimenu, kad tais laikais, svečiuodamasis pas vieną savo
Noriu pasakyti, kad žmonėms viskas vienodai rodė. Kalbu ne apie tūkstantį žmonių, o apie milijonus. Žmonės jau buvo įpratę, kad ekrane nieko polemiško, kontroversiško nėra ir negali būti.
Žiūrėjau “Vienos dienos kroniką” Kryme, paprastame kino teatre.Žmonės sėdėjo, kai kada juokėsi, lukšteno saulėgrąžas. Nuobodokas filmas apie mokslininkus. Jį rodė valstybė. Žmonėms ir į galvą negalėjo ateiti, kad jame gali būti tai, kas valstybės netenkina ar net gali būti jai kenksminga.
Nonkonformizmo tema, sugrįžimas prie kulto (tuo metu jau buvo daromi tokie filmai, kaip “Mūsų brangus Nikita Sergejevičius Chruščiovas”) – šito niekas su filmu nesiejo. Tai buvo nedidelės išrinktosios auditorijos dalies konfliktai. Jeigu jie nebūtų buvę slepiami, o garsinami, galbūt atėjusi publika žinotų, kur žiūrėti. O šiaip – neaišku, į kurią pusę sukti galvą…
Po “Vienos dienos kronikos” iš esmės, sieloje nubraukiau visas iliuzijas apie naudą, kurią vienas ar kitas meno kūrinys gali atnešti visuomenei. Nors iki šiol nežinau to meto TSRS kine tokio drastiško išsišokimo 
kibernetikų maišto tema, kaip "...kronika".
--
Su kuriuo filmu neturėjau problemų? Na, praktiškai visi filmai
--
(…) Ilgą laiką aš nemylėjau “Niekas nenorėjo mirti”. Ir jokia politika čia niekuo dėta. Man buvo koktu nuo veidmainystės, visuotinio to filmo garbinimo praėjus vos metams po “Vienos dienos kronikos” sutriuškinimo. Filmo, visa galva meniškesnio ir svaresnio už “Niekas nenorėjo mirti”. Filmo, unikalaus visame Rytų Europos kinematografe. Tą savo nemeilę aš deklaravau viešai. Vėliau, žymiai vėliau aš kartkartėmis būdavau priverstas filmą ‘Niekas nenorėjo mirti” rodyti (ir pats žiūrėti). Filmas mano (pa)sąmonėje išsigrynino ir (?)subrendo. Atėjo diena, ir mano širdis susitaikė su juo.
Man neegzistuoja kuris nors vienas, atskiras, konkretus mano filmas ar parašymas. Viskas ką nuveikiau yra suaugę į vieną nesibaigiančią juostą, kurioje telpa pastatyti ir nepastatyti filmai. Mano netektys šitoje juostoje užima pastebimą vietą, bet ne išskirtinę.(…)
---
Gyvenime labai sunku atsisakyti įvaizdžio, garantijų, sąlygų. Kai aktorius Valentinas Gaftas, kurį aš išsikviečiau į Kolumbiją vienai dienai nusifilmuoti epizode, atėjo į Goskino, jam išdavė užsienio pasą. Gaftas bakstelėjo į kabantį ant sienos pasaulio žemėlapį ir paklausė:”Tai kur aš dabar turiu vykti?” Jam parodė Kolumbiją. “Ir ką, jie visi ten nuvažiavo?”Jam atsakė:
“Žinot, jeigu Žalakevičius pasakytų Jermašui *, kad skrenda į Mėnulį, nebūtų jokių problemų. Jie taip jo bijo…”
---
Mitų voratinkliais apaugęs tas mano išvažiavimas į Maskvą. Pats nebegaliu atminty atgaivinti autentiškos realybės.
Kad nebegalėjau dirbti Lietuvoje, - daug yra mano paties kaltės. Buvau toks pojaunis lietuvaitis ir mažai ką nutuokiau apie sovietinės sistemos ABC. Tikėjausi (toks ten ir tikėjimas), kad po “Niekas nenorėjo mirti” pripažinimo ir liaupsinimo aš įgijau lyg ir kokią viduramžių indulgenciją, iš karto man atleidžiančią nuodėmę, kurią tik ruošiausi padaryti. Rašiau scenarijus, ruošiau projektus “Raudona ir raudona”, “Mėlynieji žmogeliai”…Su jugoslavais, su Belgradu, buvau sutaręs ekranizuoti E. Hemingway’aus “Kam skambina varpai” etc. Viskas atsimušdavo kaip į
(…)Norėjau pirmiausia sau pačiam įrodyti, kad aš pats esu vertybė, labesnė už bet kurį savo filmą, kad galiu puikiai dirbti. Reikėjo laisvintis iš kompleksų. Lietuviai vėlai subręsta.
Gundantis dalykas pabūti vienam. Be etninės užuovėjos.
(…) Padariau Maskvoje du visai gerbtinus filmus “Avariją” ir “Nepažįstamo žmogaus pasakojimą”(… ).Pagaliau išmokau dirbti remdamasis vakarietiškom technologijom, ir tai paliudijo filmai “Tas saldus žodis – laisvė” ir “Kentaurai”. Kad tas mano mokėjimas ateityje pasirodys niekam nereikalingas, tai jau mano paties likimo ironija.
Atskiras archipelagas “to gyvenimo svetur” buvo projektai filmuoti Dostojevskio “Kipšus” ir Thomo Manno “Užburtą kalną”.
Nebuvo lemta. Aš tų planų neįgyvendinau. Man, kaip režisieriui ir žmogui, tai didelė 
netektis.
(…) Į Lietuvą nežadėjau sugrįžti. Manoji Lietuva – ji visad buvo su manimi. Tragiški šeimos reikalai Kaune privertė apsigalvoti. Ir antra – gimė duktė, ir aš nenorėjau, kad ji augtų ant lipnaus svetimos kalbos ir prietarų asfalto. Niekas kitas nebūtų sugrąžinęs manęs į ne mano Lietuvą. Neturėjau iliuzijų. Žinojau, kad vėl nedirbsiu, ir metai bėgs tuščiai vaidijantis. Taip ir atsitiko. Jaučiu savo kaltę. Niekad nereikia griebtis neapmokamo pranašo vaidmens. Draugas Griškevičius, pažiūrėjęs mano filmą “Atsiprašau”, niūriai iškošė: “Kokios puvinos mūsų gatvės. Kur jūs tokias ir suradote?”
Iliuzijos – kaip naktinės plaštakės. Bet su jomis kartu sudega ir liūdesys.
---
Suprantama, kad kūryba gimdo realybę. Ar gali kas suabejoti Don Kichoto ar Tomo Sojerio buvusia egzistencija? Sukurti personažai vaikšto tarp mūsų ir reikalauja duoklės.
(…) Gyvenime yra daug netikrų dalykų. Išgirsti ką ar pamatai ir šauki: “Negali būti”. Žinoma, kad negali. Ekrane mažiau regime neįtikėtinų dalykų. Gyvenimas palyginti su menais ne toks tikroviškas. Jame trūksta koncentracijos. O gal todėl, kad į jį niekas nežiūri rimtai, taip primygtinai, taip kritiškai, kaip į meno kūrinį?
Tik nesiginčykime. Nėra ginčo be objekto. Ne visi tie filmai, kuriuos žiūrite, ne visi paveikslai, simfonijos, knygos yra menas. Ir ne viskas, ką matome pro savo virtuvės langą, yra gyvenimas. Šitai suvokę, jūs žengsite pirmąjį žingsnį. Kur – nežinau. Režisierius turi mokėt surast gyvenime tikrovę. Pagaliau, neradę tikrovės, galite atsiremti į vaizduotę.
---
Viena proga Levas Tolstojus kalbėjo apie rašytojo “estetinės gėdos neturėjimą”. “Estetinė gėda” – kokia tiksli ir įžvalgi visų menų korozijos diagnozė. Tarytum frazė iš teismo nuosprendžio : “…už estetinės gėdos neturėjimą!”
---
Dirbdamas aš remiuosi vienu kriterijumi – tai, ką darau, turi patikti man pačiam. Jeigu man nepatinka, ką dirbu, o triūsiu toliau, tai į
Pirmiausia tu turi scenarijų. Jis gali būti tarsi dokumentas ar Biblija, kuriuos tu ketini ekranizuoti pažodžiui, nieko nekeisdamas. Scenarijus gali būti suma orientyrų, kuriais remdamasis tu improvizuosi. Jeigu turi tokios patirties. 
Jeigu pažįsti terpę, kurioje vystosi veiksmas. Abiem atvejais tu privalai gerbti scenarijų. Nesiimkite Fellini vaidmens.
Nepradėk dirbti, kol scenarijus (ar minėti orientyrai) nebus toks, kokio tu nori. Reikia manyti, tu nori gero scenarijaus. Nebijok susipykti su autoriumi (net jeigu autorius esi tu pats). Jei reikia – pakeisk autorių. Jeigu pakeis tave, žinok – tai tavo neeilinė pergalė. Neelgetauk (XI Dievo įsakymas). Pragyvensi ir be filmo.
---
(…) Kinematografas, judantis laike fenomenas, lygiai kaip muzika ar literatūra, neišvengiamai yra pasakojimas, o ne rodymas (demonstravimas). Režisierius gali sekundę stabtelėti ar net pasikartoti, bet tuoj pat turi keliauti toliau, nes tuščia pauzė darys tave panašų į autorių, kuris užkimo. Nepasiduok pagundai pasimėgauti originalaus vaizdo ar minties intonacijomis, kaip kad scenoje daro konferansjė (…)
Jūs apskritai galite sustabdyti judėjimą kadre. Sustabdyti laiką. Tik nestabdykite pasakojimo. Nestabdykite minties. Nemikčiokite.
(…) Mokytis pasakoti niekad nevėlu. Šitam verta paskirti veltui praeinantį laiką, kai mintys ir noras jas išreikšti tavyje dar neapsigyveno.(…)
Labai įtartinai skamba pseudoelitinė prasčiokiška maksima – “Pasakoju taip, kaip moku. Aš esu toks.” Blogai, kad esi toks. Nemoki pasakoti – nepasakok. Būtų nesąmonė, jeigu, pavyzdžiui, aktorius paskelbtų, kad jis vaidina (ar dainuoja ) kaip moka. Suprantame, kad kiekvienas kruta, kaip moka, bet jeigu nemoki muzikuoti, tau nebūtina sėdėti scenoje drauge su choru ar orkestru. Nemokėjimas nėra individualybės požymis. Tiek gražių amatų esama ir už kinematografo ribų. Menininko darbas nėra reikšmingesnis, kilnesnis ar labiau išskirtinis negu kuris kitas savanoriškas veiksmas.
Tie, kurie fetišizuoja meno svarbą, retai
---
Valia reikalinga, kad organizuotum darbą.
Apie vykimą į filmavimo aikštelę režisierius Bergmanas rašė: “Kai aš ir mano trisdešimt draugų iš ryto sėdame į mašinas…” 
JAV režisierius Kubrickas apie tą patį pasakė: “Kai aš ir mano šešiasdešimt priešų iš ryto sėdame į autobusus…” Surinkęs žmones darbui, tu turi pasiekti, kad jie būtų su tavimi tikrąja šių žodžių prasme. Tai labai svarbus mokėjimo dirbti bruožas. Nors iš patirties galiu pasakyti, kad kiekvieną kartą filmavimo aikštelėje būna koks nors vienas ar pusantro žmogaus, kurie kaip nuodai smelkiasi į organizmą, ir tu nieko negali padaryti.
Jeigu negali iš savo bendradarbio padaryti draugo, - atsisakyk jo.
(…) Aš negaliu kurti šios dienos. Vakarykštė patirtis yra mano šiandienos darbo pamatas. Darydamas vieną ar kitą filmą, rašydamas, kartais galvoju, gal aš turiu rašyti apie tai, kas vyks rytoj? Juk aš vistiek nesiremiu savo gyvenimo patirtimi, o greičiau sapnais. Ko man visad stigo (labiau nei pinigų), - tai realybės jausmo. Tuo atžvilgiu aš – Čechovo personažas. Tik aš nesiskundžiu, kad pasaulis kupinas neteisybės. Pasaulis prikimštas visko.
---
Esu romantikas. Man patinka viskas, ko nėra.
----------------------------
* Filipas Jermašas, vienas įtakingiausių tuometinių kultūros valdininkų, Valstybinio kinematografijos komiteto prie TSRS Ministrų tarybos, vėliau Valstybinio TSRS kinematografijos komiteto („Goskino“) pirmininkas – red. past.
Nuotraukose - Vytautas Žalakevičius su aktoriais Broniumi Babkausku ir Algimantu Masiuliu filmuojant "Vienos dienos kroniką" (2), filmų "Adomas nori būti žmogumi" (3), "Niekas nenorėjo mirti" (4), "Visa teisybė apie Kolumbą" (5), "Nepažįstamo žmogaus pasakojimas" (6), "Atsiprašau" (7) kadrai.
Publikacijoje panaudotos ištraukos iš knygos “Aš nežinau…” (išleista 1997), skirtos filmo “Niekas nenorėjo mirti” 30-mečiui, ir neįėję į knygą pokalbių su V. Žalakevičiumi fragmentai.
Parengė Rasa Paukštytė
Pirmas V. Žalakevičiaus retrospektyvos seansas - "Vienos dienos kronika"; "Skalvijoje", penktadienį, balandžio 9 d.. Kitų režisieriaus filmų seansų laiką sužinosite tiklalapyje www.skalvija.lt
Žemiau rasite lfc.lt archyvų nuorodas, susijusias su V. Žalakevičiumi ir retrospektyvos filmais.
