Po premjeros. Tolimos šviesos

Ilgai laukto filmo premjera nebuvo ilga, bet reta savo stiliumi. Kritikai ir žiniasklaidai buvo skirta garbinga pirma eilė didžiojoje „Vingio“ kino salėje. Arčiau ekrano buvo tik pats režisierius Tomas Donela, bet jis filmo nežiūrėjo, tik gražiai, su sąmojumi jį pristatė. Neišrikiavo aktorių ir didoko kūrybinio kolektyvo prieš ekraną, bet parodė filmo fotosesiją su labai gražiomis dainomis, įvairiomis kalbomis. Gerai įsiklausyti pavyko tik į Kosto Smorigino dainelę apie mažąjį žmogutį, kuris ne tik nebuvo pirmas, bet dar toli ir iki paskutinio. Laimi tas, kuris yra užpaskutinis?

Tomas Donela yra ilgų kino distancijų bėgikas. Pamėgino tapti tarptautininku Maskvoje, bet teko baigti ekonomiką Vilniuje. Matyt, ją šiek tiek primiršo, nes „Atsisveikinimas“ užsitęsė dėl ekonominių sunkumų .Prodiuseris Audrius Kuprevičius neleido kino laivui nukrypti nuo maršruto ir atplukdė jį iki finalinio uosto- režisieriaus 50-ojo gimtadienio ir „Atsisveikinimo“ premjeros. Pats režisierius iki kino plaukė ilgai. Savaip tapo tarptautininkas: apsigyveno Australijoje, baigė kino mokyklą, dairėsi, kur pradėti karjerą ir pasirinko „Išakėtą krantą“ Lietuvoje. Sako, kad “Atsisveikinimas“ yra išvykimas iš tėvynės. Tačiau veikiau tai sugrįžimas į pradžių pradžią, į savo pažadėtąją žemę. Būtent tuo filmas ramina ir guodžia kiekvieną, kuris nežino kur išmesti inkarą. Galima tokį sugrįžimą traktuoti ir kaip iliuziją, prieš atsisveikinant su žemišku gyvenimu. Bergmaniška tema visada domino mūsų kiną, kartais dėl to net priekaištaudavo ideologiškai nusiteikę Maskvos kino valdininkai. Dabar galime jaustis tikri kino europiečiai, todėl filmo ‚Atsisveikinimas“ veiksmas pirmajame scenarijaus variante ir buvo kiek platesnio, europinio fono.

Kadaise Vytautas Žalakevičius, susižavėjęs I.Bergmanu,filme „Adomas nori būti žmogumi“ pamėgino Juozo Miltinio vaidmeniu parodyti gyvenimo vėtytą ir mėtytą kapitoną, suprantantį, kad jau niekur nebeišplauks. „Atsisveikinime“ Andrius - dar ne kapitonas, nors visos moterys jį tik taip vadina, bet jau irgi baigia savo gyvenimo klajones. Pačiame žydėjime ligos palaužtas žmogus nespurda it žuvis tinkle, bet mėgina atsisveikinti oriai, niekam nieko neaiškindamas, bet stengdamasis visus suburti į linksmai liūdną atsisveikinimo šventę.

Per „Žinių radiją“ girdėjau režisierių kalbant, kad jis labai dėkingas aktoriui Dainiui Kazlauskui  už bendraautorystę kuriant Andriaus vaidmenį. Tiesiog pavyko abiems, kad filmas turi šerdį - Andriaus paveikslą.Kitaip tarp aktorių gausybės ir trumpučių jų pasirodymų sunku būtų susigaudyti. Pagarba Panevėžio aktoriams ir apskritai vaidmenims filme - dar vienas įrodymas, kokį pėdsaką režisieriaus brendimui padarė gyvenimas ir mokymasis Panevėžyje. Kažin ar šitoje srityje australai galėjo jam duoti ką nors naujo? Dabar geriau suprantu ir režisieriaus pasiaiškinimą, kodėl „Atsisveikinimas“ turįs būti nepigus: reikia žinomų veidų, o jie brangokai kaštuoja. Žiūrovams irgi kur kas įdomiau matyti vos ne visų lietuviškų televizijos serialų veidus. Tik čia režisierius mažiausiai kaltas: per penkioliką metų nuo filmo užuomazgos tas pats jo talkininkas Alvydas Šlepikas tiek prirašė scenarijų lietuviškiems serialams, kad dabar sunku ką nors surasti už televizijos rėmų. Tas pats Dainius Kazlauskas irgi plačiai išsireklamavo viename rusiškame seriale. Iš svetur tik Olga Generalova, jau neblogai žinoma kine. Panašu į pirmąjį lietuvišką vaidybinį filmą „Onytė ir Jonelis“, apie kurį kritika tiek tegalėjo teigiamo pasakyti: suvaidino beveik visi garsiausi ano meto teatro aktoriai. Jeigu filmas būtų išlikęs, turėtume vaizdinę senųjų laikų aktorių enciklopediją. Jeigu be „Atsisveikinimo“ nieko daugiau nebesukurtume, turėtume audiovizualinį žvaigždyną iš lietuviško kino nuobaigos metų.

Filmo siužetas atrodė toks paprastas ir tiesus, kad nuogastavau, kuo gi jis suintriguos žiūrovą? Abejoju ir dabar ar jis pasieks „Zero 2“ populiarumą, todėl režisieriaus aiškinimai, kad svarbiausias kritikas yra žiūrovas, gali būti ir pavojingi. Kad filmas kurtas nuoširdžiai visiems – tikiu, bet sekti Andriaus kančių kelius nėra lengva. Kartais dramaturgija ima šlubčioti. Atsiranda ir nebūtinų veikėjų, kaip ta naktinė panelė, kuri įšoko į herojaus automobilį, nes nori miego. Kas dabar nenorės pamiegoti su gražiu vyru? Meksikietiškos muilo operos kartais mažai besiskiria nuo gyvenimo. Aktoriui D. Kazlauskui sunku išlaviruoti tarp šių pagundų vos tik išlipus iš laivo. Kai gydytojas (akt. V. Rumšas) jam ir mums paaiškina, kad su liga nejuokaujama ir jau viršyti visi gydytojų duoti laiko limitai, suprantame, kodėl Andrius elgiasi taip, o ne kitaip. Kaip toli nuo kadaise garsaus sovietinio filmo „Devynios vienerių metų dienos“, kuriame puikus aktorius A. Batalovas vaidino ligos pasmerktą, bet pasiaukojamai dirbantį fiziką. Andrius jokių didelių tikslų, kaip ir daugelis iš mūsų, neturi. Sūnus - svarbiausia. Ir kad nieko jis nebijotų gyvenime. Ko bijo anksčiau Andrius galime tik spėti, bet dabar baugu tik nesuspėti. O tam reikia tolti nuo šviesių uostų ir didelių laivų į kaimo glūdumą, kur gvena močiūtė, o prie senelio kapo naktį galima uždegti žvakelę. Tolimas nuo šviesos praskaidrina gyvenimą. Šis atvirkštinis procesas minties požiūriu yra įdomiausias, nors jam ir pritrūksta dar kažkokio gilesnio būtinio, nebūtinai religinio, matmens.Panašiu keliu ėjo ir kitas panevėžietis - R. Vabalas viename geriausių lietuviškų filmų- „Birželis - vasaros pradžia“. Daugybė vaidmenų irgi atrodė filmo Achilo kulnis. Reikėjo laiko , kad viskas susirištų ir atsirištų kitaip. Kad taip bus su „Atsisveikinimu“ - kas gali būti garantuotas, bet greta G.Lukšo „Duburio“ turėsime dar vieną vidinės gėlos ir negalios kupiną filmą . Net priežastys nurodomos tos pačios: visi suklydimai ir atradimai prasidėjo palikus tėvų sodybą. Dabar ir joje keisti dalykai dedasi: skerdžiama kiaulė, daug geriama ir valgoma, nes nelabai yra apie ką pasikalbėti, nuolat bežvengiantis linksmuolis tvarte ant šieno pasikriuksėdamas dulkina pusamžę moteriškę. Larisa Kalpokaitė šelmiškai šypsosi: ji gerai supranta, ko nori moterys ir ką gali vyrai. Alvydas Šlepikas vežimėlyje, kurį stumdo Eglė Mikulionytė - dar viena užuomina, koks žiaurus būna likimas ir kaip tenka su juo susitaikyti. Nesitikėjau iš miestiečio tokių sodrių kaimo spalvų ir atspalvių.Po to belieka simbolis: Andrius, kaip Kristus ant kalno, išskėtęs rankas, žvelgia į gimtinės platybes. Mėginimas dar kartą sugrįžti į laivą jau nebeatrodo toks būtinas, nors ir suriša filmo pradžią su jo pabaiga. Operatorius Rimvydas Leipus retai gauna laisvės erdvei. Priekiniame plane vis kokie nors kliuviniai, įrėminimai, sudarkymai, kol pro juos išaiškėja situacija.

Siužeto įelektrinimui labai pagelbsti puikus humoro jausmas. Rasa (O.Generalova) vienam kambaryje guodžia sukruvintą Andrių, kitame jau limpa prie meilužio krūtinės. D. Kazlauskas net nebeširsta sako, kad Džiugas Siaurusaitis nuostabiai tinka tokiam vaidmeniui. Kas galvoje - kinas ar gausūs televiziški Dž.Siaurusaičio vaidmenys? Laikas įgėlė ir aktoriui Remigijui Vilkaičiui: netikėtai Andriaus aplamdytas, jis prišlapina kelnes. Beveik „Kakadu“ nuotykiai su kultūros ministru.Velionis V. Jefremovas geraširdžio, nuolat išgeriančio kaimyno vaidmenyje - lyg tąsa iš „Duburio“, kur mokė jaunimą gyvenimo. Nesupratau, ko norėjo iš Andriaus kažkokie mafijoziai. Gal kad narkotikus gabentų? Nedaug laiko herojui leista pabūti vienam, o su juo norėtųsi pavienišauti... Geras garso takelis ir Kipro Mašanausko muzika, rodo, kad režisierius stengėsi nežiūrėti pro pirštus į profesijos dalykus. Gaila, kad pilnametražis debiutas toks pavėluotas ir kad gimdymo kančios buvo tokios ilgos. Gyvenimas nuskubėjo tolyn kartu su jaunųjų kino manifestais ir gausia pigia kino produkcija. Dažniausiai apie tą patį – meilę ir nemeilę.Tradicinis mūsų kinas visada ieškodavo gilumos. Negi „Atsisveikinimas“ ir būtų paskutinis tokio kino atodūsis Lietuvoje?

Filmo "Atsisveikinimas" kadruose - aktorius Dainius Kazlauskas (1, 5); su aktorėmis Aleksandra Metalnikova (2) ir Olga Generalova (4); aktoriai Albinas Keleris ir Dalia Storyk (3).