Atminimas. Ilgi Sauliaus Macaičio sakiniai

Sapnavau Macaitį. Gražioje gamtoje nedideli namukai, kuriuose gyvename, ir čia pat didelė salė, kur visi gausiai renkamės šviestis, žiūrėti menų ir kalbėtis apie menus. Realybėje tokios vietos nėra. O gal Saulius dabar ten? Viename iš tos kultūringos gyvenvietės susibūrimų  kaip tik laukiama, kad tuoj kalbės Saulius Macaitis. Bet prieš pradėdamas pasakoti, jis painformuoja – „signalizuoja“, kaip mėgdavo sakyti, – apie naujus filmus, kurių sąrašą turi ir paskaito. Tuos filmus, praneša jis, netrukus galėsime pamatyti. Sauliaus intonacija tokia, kad visa pilna salė pagarbiai suklūsta. Nes į tai, ką žinojo jis vienas, dabar pašvęsti mes, susirinkusieji. Nematytų ir net negirdėtų  filmų pavadinimai ir jų autoriai iš Macaičio lūpų nuskambėjo kaip burtažodžiai.

Bet jis nutyla, ranka su popieriumi nuleista. Matau tą sąrašą. Taigi čia mano raštas – aš jam nuo kažkur nurašiau tas pavardes ir pavadinimus, kurie beveik niekam nieko nesako. Tikrai ne Fellini, ne Antonioni ir ne Bergmanas. Naujų kinui žmonių nauji darbai. Nelabai daug ką tas sąrašas turbūt sako ir pačiam Sauliui – nebent tai tik proga pamatyti dar nepažintus kino kūrinius ir po to turėti apie juos savo nuomonę. Bet kaip reikšmingai jis juos pagarsino. Lyg išrinktiesiems būtų sudaręs rečiausią progą patirti kūrybos slėpinius, kurie šiaip jau neprieinami. Tik Saulius taip moka.

Toji scena vyko beveik pagal Michailo Trofimenkovo diagnozę kino kritikos svarbai. Pamenu Trofimenkovą rašius, kad kino filmai be kino kritikos, įvertinančios, kas yra kas, būtų tik juostų krūva. Tik sąrašas su pavardėmis ir pavadinimais. Reikia Macaičio su jo pagarba, išmanymu ir fanatizmu kinui, kad sąrašas būtų išrūšiuotas ir iš krūvos iškiltų kūriniai.

Bet Macaitis ne šiaip sau nuleido ranką ir nutilo mano sapne. Jo išgirsti susirinko pilnutėlė salė ir visi tikrai atidžiai klauso. Išskyrus vieną jauną moterį su kūdikiu. Moteris gal ir klausytų, bet kūdikiui vienodai rodo visa šita rimtis, jis leidžia savo linksmus garselius, veržiasi ropoti, pagrauždamas duonos. Macaičiui kalbant apie kiną!

Macaitis tyli įspūdingai. Atsainiai. Su tramdoma, bet tokia akivaizdžia panieka. Žiūrėdamas per petį iš po pusiau nuleistų vokų. Jis tyli kantriu macaitišku tylėjimu. Irena Veisaitė šalia manęs susižavėjusi šnažbda: „Kaip jis moka laikyti pauzę!“

Mano sapnas tuo ir baigėsi. Žinau, kad tęsinyje nugalės Macaitis. Nes jis tikrai nekalbės, jei nors vienas iš susirinkusių jo negirdi. Jam svarbu ne tiesiog pasakyti, ką jis žino, o pasakyti, kad visi kiti sužinotų ir atrastų tai, ką jis atradęs. Pasidalinti ir keliauti kartu, o ne sumesti žinias ir eiti savo keliais.

...............

Sausį „Skalvijoje“ buvo „Kino“ žurnalo vakaras, skirtas Sauliui Macaičiui. Iš ryto skambino televizija, prašė pakalbėti. Žinoma. Juk dirbome kartu „Lietuvos ryto“ redakcijoje keliolika metų. O pažįstami esame nuo mano studentiško rašinėlio „Kino“ žurnalui apie Reginos Arbačiauskaitės pirmuosius kino vaidmenis (ant viršelio buvo Raimondo Vabalo „Smoko ir Mažylio“ kadras, vadinasi -1975 m.). O dar „Litmenio“ laikai su „kavogėriais“. Prisiminimų turėčiau turėti  be galo be krašto. Juk dauguma mūsų, šiandien rašančių apie kiną, esame Sauliaus Macaičio įvesdinti į kino spaudą, jo palaiminti ir absoliučiai nementoriškai ugdyti, tapę ne tik jo redaguotų leidinių autoriais, bet ir bičiuliais, bendrininkais, nuodėmklausiais ir gydytojais, giminėm ir artimaisiais. Bet nei „Skalvijos“ vakare, nei televizijai neįstengiau pasakyti nė žodžio. Tik atsiprašiau, kad neturiu jokios istorijos apie Macaitį, o kalbėti būdvardžiais – kokia prasmė.

Pati ne kartą užrašinėjau žmonių atsiminimus apie tuos, kurie išėjo. Paprastai susiduriu su trimis elgesio ir pasakojimų rūšimis.  Vienas žmogus iškart sutinka ir pasakoja įdomiai, tiesiog novelėmis. Kitas šneka noriai, bet klausai jo porą valandų, o iš viso to – pora rišlių sakinių ir jokio vaizdo. Trečias variantas būna rūstus: „Ne!“. Tada spėlioju, kas tam žmogui – gal pavydi? Gal apie jį esu ką negražaus parašiusi, tai gaunu dabar antausį? Bet kuo čia dėtas tasai, kurį pasiūliau prisiminti?

Kodėl aš neįstengiau nieko pasakyti apie Saulių? Gal nenorėjau iš viso ilgo bendrabūvio iškabinti kažkokių šaunių ir keistų macaitiškų smulkmenų, kurios be konteksto užgestų. Gal vengiau patekti į ketvirtą, patį juokingiausią prisiminimų žarstymo variantą, kuris vadinamas „AŠ ir MANO reikšmė jo gyvenime“.

Vakaras „Skalvijoje“ ėjo ir praėjo. Negalėjau nurimti. Ir palengva susidėliojo viena istorija, kuri iš pradžių man atrodė niekinga ir smulki, be to – kaip tik iš ketvirtojo varianto.

Staiga toji istorija pasidarė didelė ir svarbi, ji prašosi pasakojama, ir tebūnie.  

..................

Nuo 1993 metų mes dirbame „Mūzų malūne“, kuris yra „Lietuvos ryto“ dalelė. Mes – Saulius Macaitis, Rūta Mikšionienė, Asta Andrikonytė, Audronis Imbrasas, Rūta Oginskaitė – atėjome į „Lietuvos rytą“ ir sukūrėme „Mūzų malūną“. Sako, net televizijos žinios parodė siužetą, kur „Lietuvos ryto“ redaktorius didžiavosi, jog atėjo „tokie autoriai“. Laikraščiui turėti kino apžvalgininką Saulių Macaitį – oho. Jau kiek dešimtmečių pagal Macaičio recenzijas žmonės atsirenka, kokius filmus žiūrėti. Netgi priežodis susiformavo: „Jeigu Macaitis parašė – verta žiūrėti“. Su laiku atsirado ir toks: „Jeigu Macaitis parašė, kad filmas blogas – žiūrėti verta“. Kaip beformuluotum, pradžia bus ta pati: „jeigu Macaitis parašė...“

Ir nuo 1993 metų mes žinome, kad „Lietuvos rytui“ reikia rašyti trumpais sakiniais, trumpomis pastraipomis. Kad skaitytojui nereikėtų šifruoti, ką mes norime pasakyti. Kad nerašytume vien saviems. Iš jaukaus kultūrinės spaudos ratelio patekome į visai nepažįstamą atmosferą. Mūsų euforija, kad mes reikalingi didžiausio tiražo dienraščiui, netrukus atsimušė į požiūrį, kiečiausiai pasakytą vienos „Lietuvos ryto“ korektorės: „Man įdomiau statistikos suvestines skaityti, negu jūsų recenzijas“.

Pirmus kelerius metus „Mūzų malūną“ redagavo Rūta Mikšionienė, mūsų vadinama Rūtyte, o Macaitis man vis pasiskųsdavo „viršininke“, ir mes ją linksmai apkalbėdavome, abu tokie patenkinti savo šmaikštumu. Po trejų metų pati pasidariau redaktore, o tada – žinau ir juokiuosi – Macaitis Rūtytei pasiguosdavo apie mane, „viršininkę“, visiškai tuo pačiu tekstu. Nes viršininkas Sauliui Macaičiui yra blogis automatiškai. Priešais mes nuo to netapome, draugystė išliko, linksmi pasiplepėjimai ir apkalbos taip pat nedingo, tik jų liko mažiau. Kaip ir pokalbių apie mūsų matytus filmus ar spektaklius. O Sauliaus poreikis įtarti baisias užmačias ir demaskuoti apkalbamąjį „Malūno“ kompanijai atrodė kaip dozė, kuri žmogui (ne vien Macaičiui) tiesiog būtina.

Išmokome rašyti trumpais sakiniais ir tankiai skaldyti pastraipas. Kas užsimiršdavo, redaktorės reikalas – sutvarkyti. Perėmusi redaktorės pareigas, paveldėjau ir Macaičio tekstų tvarkymą. Macaičio sakiniai „Lietuvos ryto“ kontekste atrodo kilometriniai. Korektorės žiūrėdavo graudžiom akim. Todėl daugiau ne dešimtį metų kiekvieną savaitę dirbau fizinį darbą: ardžiau Macaičio tekstų kilometrus. Iš vieno sakinio padarydavau penkis, šešis, septynis, besidriekiančius per dvi tris pastraipas. Nekenčiau to užsiėmimo, keikiau Saulių ir tyliai, ir jam į akis, kai maketavimo dieną jis ateidavo prižiūrėti, kaip sekretoriate dedami jo tekstai, kuriuos jis atsiųsdavo anksčiausiai ir niekada nesuprasdavo, kodėl jie dar ne korektūros puslapyje, o mano kompiuteryje. Todėl, Sauliau, kad reikia suruošti visus tekstus, tada matysis, kur kurio vieta. Macaitiška pauzė. Apkalbų valanda redakcijos kavinėje su Mikšioniene. „Mes juk linksmai apkalbinėdavom, dažniausiai visai
nepiktai -- Sauliui būtent šmaikščios apkalbos buvo duona kasdieninė, o ne sąmoningas melas ar kitų žeminimas. Jam buvo svarbu pasiguosti ir suregzti intrigą“, – šiandien guodžia mane Rūtytė.

Bet anuomet, kai Saulius išeidavo po seanso kavinėje, Rūtytę kartais reikėdavo reanimuoti. Tiek jis į ją visko sukraudavo – ir smagaus, ir slegiančio.Tada aš su ja einu į kavinę, ir mes apkalbam Saulių. Kvatodamos, žinoma.

Readakcijos kavinė Sauliui būdavo reikalinga ir dėl to, kad jis – kaip turi būti – prisibijojo svarbiausio viršininko, redaktoriaus Gedvydo Vainausko, nors šis toleravo ir vertino Macaitį, didžiavosi juo, primygtinai siuntinėjo į svarbiausius kino festivalius. Ir paskutine Sauliaus kelione į Anapus pasirūpino net nesvarstydamas, kad gal tuo užsiimtų kokia Kino sąjunga ar nesantys giminės, o ant vainiko buvo išdidžiai parašyta „Nepamirštamam Sauliui Macaičiui – dėkingas „Lietuvos rytas“. Be jokios pozos ar veidmainystės. Atsisveikinimo straipsnio pavadinimas – irgi Vainausko padiktuotas: „Karšta meilė kinui – kaip skydas nuo tikrovės“. Kolegos kritikai sakė man, parašiusiai tą memuarų straipsnį: kaip tu tiksliai pavadinai. Ne aš!

Tačiau būdamas didele „Lietuvos ryto“ vertybe, tiesiog „šventa karve“, Macaitis elgėsi it nuolat prasikaltęs mokinukas, kurį tuoj sučiups už pakarpos ir pastatys į kampą. Štai kokia amžinų įtarinėjimų  įtaka, svarstėme stebėdami Saulių. Arba, sakėme, jis perkelia į gyvenimą situacijas iš filmų, o jį supantiems žmonėms suteikia personažų savybes ir reaguoja į juos tokius perkeistus, todėl taip išraiškingai bijo, niekina ar nekenčia. Iš savo nuolatinio strioko būti demaskuotam ir nubaustam Saulius ir sugalvodavo, kad reikia nors kartą per savaitę pašmėžuoti Vainausko akiratyje. O gal tai irgi vaidmuo – valdinio prieš vadą? Negi Saulius nejautė savo vertės? Bet atsižymėti pasistengdavo, o tada vėl išnykdavo dirbti solidesnių darbų. Juk būdamas „Lietuvos ryto“ kino apžvalgininku jis parašė knygas „100 žymiųjų pasaulio filmų“ (2000 m.) ir „Šviesos sukurti. Profesija: kino aktorius“ (2002 m.).

O aš toliau skaldau Macaičio sakinius. Ir kiekvieną savaitę kartoju Sauliui pramaišiui su keiksmažodžiais, kad man tas klaikiai nusibodę, ir kodėl jis negali pats susitvarkyti tų sakinių, nes vieną kartą aš išprotėsiu ir priskaldysiu tokių nesamonių, kad jis nežinos kur dėtis, kadangi pavardė tai jo. Ar tu suprasi kada nors, Sauliau, ar ne?

O Macaitis man: „Aš rašau ilgais sakiniais“. Atsainiai. Per petį. Metų metais. „Aš rašau ilgais sakiniais“. Ir niekada jokių priekaištų, kad gadinu jo tekstus. Ką jis jautė, kiek tuo klausimu išgyveno, net neįsivaizduoju. Užtat Rasa Paukštytė, tuo metu redagavusi „Kino“ žurnalą, skiltis su Macaičio straipsniais paprastai atnešdavo į „Lietuvos ryto“ kavinę. Saulius atidžiausiai skaitydavo, ką parašęs, ir kiekvienas žodis jam rūpėjo. Nors „Kinas“ – saviems, duok Dieve keliems tūkstančiams, jei ne šimtams, o „Lietuvos rytas“ – dešimtims tūkstančių.

Taip, jis rašė ne vien „Lietuvos rytui“, bet ir „Kinui“, „Kultūros barams“, „Šiaurės Atėnams“, interneto portalams lfc.lt  ir  balsas.lt (kaip Stepokas Strolia). Pagaliau – knygos, televizijos laidos, kino vakarai, kuriuos jis kartais vesdavo. Macaitis rašo ilgais sakiniais, ir niekur tai nekliuvo.

Aš irgi rašau ne vien „Lietuvos rytui“. Bet ilgai ilgai sėdžiu priešais tuščią ekraną, kur turi atsirasti tekstas ne dienraščiui, ir laukiu, kol pasveiksiu nuo trumpų sakinių ir striukų pastraipų, kurios yra kieno – mano ar „Lietuvos ryto“?

Šiandien, kai prisimenu šitą sekinančią mūsų su Sauliumi santykių liniją, suvokiu, koks teisus jis buvo. Jis negaišo laiko. Nesimokė ir nepriėmė to, ko reikia ne jam. Ir pasveikti nebuvo nuo ko. Ačiū už šitą pamoką, Sauliau.

Arnoldo Baryso nuotraukoje (1) - Saulius Macaitis, 1990-ieji; asmeninio archyvo nuotraukoje (2) - kino kritikas keliauja po Egiptą.