Prisimenant Saulių Macaitį. Nerimti pašnekėjimai. Kranksi politinės varnos

Liepos 4-tą kino kritikui Sauliui Macaičiui sukaktų 70. Prisimindami Saulių - kolegą, mokytoją, pašnekovą ir, žinoma, kritiką, - siūlome prisiminti vieną iš daugelio jo straipsnių, išspausdintą 2002 m. „Kino“ žurnale. Jis ir dabar aktualus išsakytomis mintimis, kandus išsireiškimais, primenantis ne tik beveik dešimtmečio senumo filmus, bet ir kritiko pastabumą, rašymo stilių, asmeniškas intonacijas...

Nerimti pašnekėjimai. Kranksi politinės varnos 

Saulius  MACAITIS

Kai tik Lietuvoje prasivėrė „laisvosios rinkos" plyšelis, sprogau iš juoko, išvydęs kioską prie Vilniaus Kalvarijų prekyvietės, linksmų savininkų, savo srities postmodernistų, taip ir pavadintą - „Spekuliacija".

Kadangi kioskas, berods, vis dar tebegyvuoja, gal, sakau, šią gražią pamoką perimti ir kinematografininkams, nors jie, vargšeliai, kaip ir didžioji lietuvių dauguma, neturi humoro jausmo - na, kaip koks nors vyriokas nuo gimimo neturi vienos sėklidės.

Tai įrodo ne tik faktas, kad komedija per visą lietuvių kino istorijos gyvavimą buvo labiausiai užguitas, kūrėjų tiesiog nepastebimas žanras. Dar visai neseniai lyriškai dramatiškas (deja, Lietuvoje tai pats neoriginaliausias, nes dažniausias įvaizdis) Gytis Lukšas nejučia pats įlindo į gyvenimiškąją komediją, tapęs pirmuoju naujųjų laisvų laikų draudėju ir cenzoriumi: kaip, girdi, galima taip chuliganauti ir rengti prasčiausių lietuviškų filmų maratoną?! O teisėjai kas?! Dar pateks į tą renginį koks nors jo paties kūrinėlis, ir palikuonys vėliau spręs apie senolį ne iš jo genialiųjų darbų, o žvengdami linksniuos tik tą vieną siaubingą faktą...

Tradicine ironiškąja savo maniera parašęs knygą apie aktorius (lietuvių, beje, taip pat), maždaug tokios reakcijos ir laukiau. Tie, kuriuos gyriau, rūstūs, nes gyriau, jų manymu, per mažai, o tos aktorės, kurios pamatė, tarkim, neužgauliai, vos ironiškai pateiktą nuotrauką, anksčiau pulkais kabindavosi ant kaklo, o dabar atsako į pasveikinimą pro sukąstus dantis. Žodžiu, realybė net pranoko lūkesčius.

Užtat labai nudžiugau, išvydęs Ingeborgą Dapkūnaitę naujame, aišku, rusų trileryje „Kraujo vienatvė". Ne tik todėl, kad jos geniali mokslininkė, verta visų bechterevų ir flemingų, yra tokia patriotė, kad rašo ilgus elektroninius laiškus vien tik gimtąja lietuvių kalba. Todėl, kad absoliučiai netikrame, steriliame filmo pasaulėlyje į ją vienintelę dar bent įdomu žiūrėti.

Paradoksas, bet geriau jau kvailoka „Kraujo vienatvė" su normaliu žmogumi centre, negu talentingo režisieriaus Aleksejaus Balabanovo labai profesionaliai suremtas „Karas", į kurį Dapkūnaitė pateko kaip į tą duobę, iš kurios ji didumą filmo neišlenda. Kioskas „Spekuliacija" - puikus pokštas, o štai politinė spekuliacija ekrane - dalykas, nuo kurio norisi tik bėgti strimgalviais, nepaisant honorarų ir, matyt, nelabai įdėmiai perskaitytų scenarijų teikiamų vilčių.

Man regis, „Karas" signalizuoja apie labai pavojingus dalykus, apie sovietinės politinės propagandos grįžimą į ekraną - tegul kitu, kur kas subtilesniu pavidalu. Vis dėlto reikia būti baisiu lengvatikiu, kad galėtum patikėti tuo neva čečėnų ir rusų sulyginimu ekrane; pastarųjų niekšiški atstovai meistriškai pateikiami senuoju principu „i u nas jestj ješčio otdeljnyje nedostatki", o kalniečių tauta perbraukiama apskritai.

Bet ką visa tai, išskyrus tautietę aktorę, turi bendra su mumis, su gražiu lietuvišku rudeniu, kai ir rašomos šios eilutės?

Turi, ir dar kaip.

Praslinko nostalgiškų dokumentininkų padūsavimų „vardan tos Lietuvos" metas. Kad nepriklausomas Lietuvos dvidešimtmetis bus kada nors išanalizuotas (ne tik išliaupsintas) vaidybiniame ekrane, kažkaip jau nebėra vilčių. Na, buvo Raimondo Vabalo „Miškais ateina ruduo", ir to turbūt turės pakakti. Tebekuriamas ar vaizduojamas tebekuriamu „Daumantas" („Vienui vieni") istorikų tikriausiai kada nors bus vadinamas ambicingiausiu lietuvių kino nebaigtu projektu, na, kone E. von Stroheimo „Karaliene Keli". Nors... kadangi sovietų edukacinė sistema atėmė man lotynų kalbą, tai jaunųjų Nepriklausomybės šauklių, intelektualiausių Europoje, viename iš scenarijaus variantų bendraujančių kone vien tik lotyniškai, turbūt ir nesuprasčiau. Quod licet Jovi...

Gyvenimas tęsiasi, ir jame, kad ir kaip stengtumeis gailėti savo virškinimo ir to nepastebėti, ne paskutinę vietą užima politika.

Ruduo gražus, bet čiulbuonėliai išskrido dar anksčiau, nei jiems derėtų, o už lango kranksi varnos. Tarp jų - ir politinės, įspėdamos: artėja rinkimai, gal ir kitos niūrokos permainos.

Vienas pastebimiausių tokių kino plunksnuočių buvo kilometrinis, neva dokumentinis Aloyzo Jančioro filmas pataikūnišku pavadinimu „Liokajus Lietuvos", priderintas prie vis einančio lauk iš politikos ir vis neišeinančio Algirdo Brazausko jubiliejaus.

Lietuvos televizija, matyt, dėl nepridengto filmo tendencingumo, atsisakė jį demonstruoti ir gerai padarė. Bet kaip aš niekada nerašau į šiukšlių dėžę, taip ir „Liokajus Lietuvos" suplasnojo menkutės Vilniaus TV ekrane, palydėtas patetiškų direktoriaus žodžių: „Tai mums garbė!" (rodyti to-okį filmą).

A. Jančioro juostą pasižiūrėjau labai idėmiai, tačiau recenzuoti jos tikrai negalėčiau. Mat toks žanras kaip odė recenzavimui nepavaldus: odė yra tik odė, ji neinterpretuojama iš principo.

Galiu pasidalyti tik asmeniniais įspūdžiais bei nuotaikomis. Dar visai neseniai, kai matėme išpūstas filmo herojaus privataus gyvenimo peripetijas, buvo gaila žmogaus ir kažkaip neskanu burnoje kaip pagiriomis. Tačiau anksčiau ponas A. Brazauskas atrodė man jei ne pačiu lanksčiausiu politiku, tai bent savaip tvirtu, gal net patikimu žmogumi, o po „Liokajaus Lietuvos", kurį objektas juk galėjo vetuoti, bet to nepadarė, požiūris į jį smarkiai pakito - deja, ne į pozityviąją pusę.

Filmas struktūruojamas paprastai, kaip ir viskas, kas genialu. Dabar nufilmuotą laimingos šeimyninės poros pasižvejojimą (ponia Kristina vis krykštauja, o ponas .Algirdas, vis apie Lietuvą, apie politinius oponentus galvodamas, nemaloniai urzgia) keičia daugiausiai Atgimimo laikų kronika, pateikta taip, kaip Leni Riefenstahl kadaise pateikė fiurerį, tik be nemariosios vokietės meninių išmislų.

Viską padarė jis, jis vienas, tas kuklusis (?) liokajus. Reikia būti tikrai labai mikliu montažininku, kad iš viso Atgimimo, kuriame - mes dar nepamiršome, bet to meto vaikai jau turbūt taip - pirmuoju pianinu (pardon, smuiku) grojo Vytautas Landsbergis, šiojo akiniai liktų, berods, tik viename kadre!

Neseniai būdamas Kuboje atkreipiau dėmesį, kad nors Fidelis Castro dar nominaliai egzistuoja, valdo, žiniasklaida jo nebemato, ignoruoja. Bet juk tai tegul nenugalėjusio, bet socializmo šalis, o mes... Štai kas mes - taip sunku suformuluoti, kad į nekvailo kubiečių kapitono klausimą apie dabartinę Lietuvos santvarką teko papokštauti: „Neither socialism nor capitalism". Tačiau šiuose irgi visai nerimtuose mano pašnekėjimuose, galvojant apie „Liokajų Lietuvos“, vis dėlto negalima išvengti rimtesnio žodžio „manipuliacija"...

Manipuliuojama nesena istorija, visuomenės nuomone, kuri ikirinkiminėmis dienomis (ir tik jomis) staiga visiems politikams pasidaro nepaprastai svarbi. O štai kitame naujame lietuvių dokumentiniame filme „Nemiga" manipuliuojama pirmiausia objektu - Vilniuje gyvenančiu rusų poetu Jurijum Kobrinu, ir jis, vargšas, stengiasi, visaip vaidina, pamiršdamas savigarbą sėdi vidury gatvės eiles skaitydamas, kičinių triukų padedamas skraido padebesiais – turbūt desperatiškai norėdamas bent trumpam ištrūkti iš užmaršties.

Būtų galima savotiškai pagailėti kūrybinio darbuotojo, jeigu filme vėl asilo ausų nerodytų politinė tendencija.

Ar jūs esat kada nors girdėję, kad lietuvių dokumentiniam filmui, tegul pačiam nuostabiausiam, verčiančiam linksniuoti Lietuvos vardą ir užsieniuose, būtų suteikta premjeros pačioje Rotušėje garbė? O debiutantės Natalijos Ju (čia toks postmodernistinis slapyvardis: jeigu Rusijoje yra režisierius Andrejus I., kodėl negali būti ir tokios menininkės, kur vienas tik tas skiemuo privers suklusti?) „Nemiga" nesunkiai į tą šventą vietą pralindo. Mat buvo galingas tarpininkas - rusų ambasada.

Ir kam ambasadai kažkokia nežinoma Ju, nors gal iš jos kada nors ir išaugs rusų Riefenstahl? O tam. Teatleidžia man Jura Kobrinas, bet jis šiame filme - daugiau idėjų transliuotojas, o ne generuotojas. Panašu, kad čia kažkokiam galingam užsakovui svarbiausia buvo vėl prakrapštyti seniai užgijusias ir, svarbiausia, niekada stipriai net nekraujavusias dviejų tautų trinties žaizdeles: A. Puškino biusto perkėlimą į Markučius, kuris atrodo logiškas, bei „antrąjį generolo I. Černiachovskio nužudymą Vilniuje" (ši abejotina ar provokacinė metafora, su jokiais menais - nei poezija, nei kinu - neturinti nieko bendra, ekrane nuskamba net iš dviejų piliečių lūpų).

Mikli ta Natalija, įdomu, kokiose įstaigose studijavo. Praretinta „Liokajaus Lietuvos" kronika - vaikų žaidimas, palyginti su tuo, kaip narsiai ir beveik įtikinamai ji uždeda svetimą tekstą ir visai svetimas mintis ant judinančio lūpas Tomo Venclovos kadrų. Kalbant neužgauliai, vaizdingai (o tą, žinote, mėgstu), šitai varnai sūris iš snapo tikrai neiškris.

Kam šiandien viso to? Ogi parodyti pasipūtusiai Lietuvai tikrąją jos vietą. Gal per daug garbės, tačiau dabartinėje situacijoje žodis „Nemiga" man skamba tokiu pat šifru kaip „Lukoil", „Gazprom", „Kaliningrad". Kam su savo studija, jau sukūrusia juostą apie rusą iš Ignalinos, „Nemigą" ir dar daug panašaus planuojančia, į visus tuos žaidimėlius veltis Sauliui Sondeckiui jaunesniajam, visai nebeaišku. O gal mano bendravardis kaip tik pasirodys toliausiai regintis? Neduok, Dieve.

Ne, geriau eisiu apsipirkti į kioską „Spekuliacija". Ten manęs bent nemulkins.

„Kinas“, 2002, žiema, Nr.7 (278), p.28

 Už publikaciją dėkojame Angelei Gurklytei.