Kino operatorius Feliksas Abrukauskas: „Labai nemėgstu paviršutiniškumo“

Šiemetinis Lietuvos kino ir televizijos apdovanojimas „Sidabrinė gervė'2010” už geriausią operatoriaus darbą atiteko jaunam, bet jau savo darbais pelniusiam susidomėjimą, kino menininkui Feliksui Abrukauskui.  „Sidabrine gerve“ buvo įvertintos dvi jo nufilmuotos juostos: vaidybinis trumpametražis filmas "Jau puiku, tik dar šiek tiek..." (rež.Lina Lužytė) ir dokumentinis filmas "Gerumo sparnai" (rež.Žeraldas Povilaitis).  Už pilno metražo vaidybinę juostą „Kolekcionierė“ (2008, rež. Kristina Buožytė), apkeliavusią nemažai tarptautinių kino festivalių, operatorius buvo apdovanotas Lietuvos kultūros ministerijos premija jauniems menininkams. Taip pat šio kino operatoriaus filmografijoje -- komedija „Penkių dienų avantiūra“ (2008, rež.Ž. Povilaitis), nemažai trumpo metražo juostų, reklamų. 

Feliksą Abrukauską, „sugavus“ „Sidabrinę gervę“, kalbina Neringa Kažukauskaitė.

-- Filmo „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ veiksmas vyksta beveik prieš 20 metų. Kaip sekėsi atkurti to laikotarpio stilių ir atmosferą? Kokius uždavinius Jums, filmo operatoriui, kėlė režisierė?

-- Režisierė norėjo, kad neatrodytų niūru, liūdna --  toks postsovietinis realizmas. Filmas lyg ir komedija, tai iš operatoriaus reikalavo, kad vaizdas būtų spalvingas, gražus, šviesus. Todėl nėra daug kontrasto,  minkšta išsklaidyta šviesa, jokių aštrių šešėlių, išskyrus naktį, daug spalvų, nėra pilkumos. Režisierė pati išsirinko pavyzdžius, mes juos su filmo dailininke Jurgita Gerdvilaite analizavome, ir kūrėme reikalingą filmui vaizdą. Gal kartais atrodo per daug apšviesta, bet toks filmo stilius, kurį bandėmė įgyvendinti – kad būtų vaisku, o ne niūru.

-- Kokią optiką naudojote?

-- Naudojau LOMO objektyvus„Elite“. „Ultra Prime“, kurie yra Lietuvoje, buvo užimti. Lietuvoje nedidelis pasirinkimas. Tai sugalvojome, kad galime gauti iš Latvijos „Elite“. Pirmą kartą su jais dirbau. Jie „neduoda“ tokio reklaminio vaizdo, visai gražiai „piešia“. Norėjau juos išbandyti, ir šis filmas buvo gera proga. Filmavome su „RED“ kamera, su ta optika, ir manau, kad rezultatas mane tenkina. 

-- Kas lėmė  dokumentinės juostos „Gerumo sparnai“ vizualinį sprendimą?

-- Šis filmas sukurtas Almos Adamkienės fondo jubiliejaus proga ir pasakoja apie jo veiklą – paramą vaikams, internatinėms mokykloms atokesniuose rajonuose, kaimuose. Mes filmavome ir vaikučius, ir mokyklas,  kalbinome žmones, susijusius su šio fondo veikla. Tai tiesiog  gimtadienio progos filmukas, skirtas pasidžiaugti nuveiktais darbais. Ne poetinė ar aštri socialinė, tyriamoji dokumentika. Tad vizualinis sprendimas --  kad nebūtų tik „sausi“ interviu ir „dengimai“.  Norėjosi dar ir „meninių“ išmonių. Filmavome su kamera Sony EX 1 HDV.

-- Gal tai Jūsų pirma patirtis filmuoti dokumentiką?

-- Ne, su režisieriumi Vyteniu Pauliukaičiu filmavome filmą „Nerijus“ apie baleto šokėją Nerijų Jušką. Ir naujausias darbas –  kartu su Žeraldu Povilaičiu sukamas filmas apie Baku, Azerbaidžiano sostinę. Labai gražus miestas.

Dokumentika -- kita patirtis nei vaidybinis kinas. Turi visą laiką reaguoti, į tai, kas vyksta, pagauti emocijas.

-- Kokie kiti darbai laukia?

-- Pats pagrindinis dabar yra naujas režisierės Kristinos Buožytės filmas, darbiniu pavadinimu „Aurora“. Vasaros pabaigoje filmuosime scenas pajūryje ir Vilniuje,  o pagrindinis filmavimas planuojamas spalio-lapkričio mėnesiais. Tai yra mokslinės fantastikos filmas.

-- Labai neįprastas žanras Lietuvos kine.

-- Nebus jokių skraidančių lėkščių. Tai psichologinis filmas apie mokslinį  tyrimą. Man, kaip operatoriui, yra labai įdomu ieškoti tokios juostos vizualikos. Iki šiol nieko panašaus nedariau. Pusė filmo veiksmo vyksta „smegenyse“, kažkokioje neapčiuopiamoje, nerealioje erdvėje. Ne fizinėje, ne buitinėje. Kažkur.  Dabar ir kuriame filmo stilių – kaip tai galėtų atrodyti, su kuo tai susiję. Galima prisigalvoti begales įdomiausių dalykų.  Tas atriša rankas kūrybai. Gali sukurti fantastinį, savo įsivaizduojamą pasaulį. Nereikia apsiriboti laikmečiu, vieta.

-- Tai jau antras Jūsų didelis filmas su šia režisiere. Kodėl su ja įdomu dirbti?

--  Su moterimis režisierėmis gal  net įdomiau dirbti, nes jos yra bekompromisės. Vyrai lengviau patraukiami į kurią nors pusę. O moterys labiau kategoriškos. Jos per save ir, padedant operatoriui, išgrynina tiksliai tai, ko nori. Jos nepasiduoda tol, kol neatranda to, kas atrodo, kad jas tenkins. Moterų režisierių didesni reikalavimai. Ir Lina (Lužytė-- aut.past.), ir Kristina (Buožytė-- aut.past.)  atkakliai siekia savo tikslo. Jos labai ilgai ir rimtai ruošiasi, tiesiog  kiekvieną smulkmeną išgrynina. Tai, aišku, smagu. 

Kristinos scenarijai įdomūs, istorijos komplikuotos, sudėtingos, skatinančios galvoti. Jos filmų veikėjai kankinami savo  minčių, užspausti į kampą. Rodomi neprimityvūs žmonių santykiai. Ji iš esmės analizuoja žmogaus charakterį, jo sąmonę, gilinasi į jo vidų, o ne tik atpasakoja juokingą ar detektyvinę istoriją.

Todėl įdomu ir filmo vaizdą kurti – daugiau keli sau užduočių, kaip tą galima būtų parodyti. Kaip kameros pagalba perteikti aktoriaus psichologinę būseną, kad žiūrovas ją suprastų taip, kaip nori režisierė. Tai skatina rimčiau analizuoti scenarijų, gilintis į personažą, mylėti aktorius ir bandyti iš jų išspausti, kiek įmanoma – man vizualiai, o režisierei – tokią vaidybą, kokios reikalauja scenarijus. Reikia, kad žiūrovas pamatytų tai, ką sumanė režisierė. Ir „Kolekcionierę“ filmuoti nebuvo lengva. Su tokiais režisieriais nelengva dirbti, bet įdomu. Toks komplikuotesnis darbas skatina didesnį kūrybiškumą.

Visą kino operatoriaus Felikso Abrukausko pokalbio su kino kritike Neringa Kažukauskaite tekstą skaitykite Lietuvos kino operatorių asociacijos tinklalapyje www.lac.lt