Prisiminus Sauliaus Macaičio kolekciją. Meilė - "iš nieko"
Prieš trejus metus, liepos 28-ąją netekome kino kritiko, kolegos Sauliaus Macaičio. 
Prisimindami jį, lfc.lt skaitytojams siūlome Jiri Manzelio filmo “Kaimeli tu mano centrinis...” recenziją, parašytą 1989 metais. Filmas bus rodomas “Skalvijos” programoje “Prisiminus Sauliaus Macaičio kolekciją” nuo liepos 30 dienos.
Meilė – „iš nieko"
Ryto ūke, jaukiai gaubiančiame simpatišką, švarią, ir šiuolaikinių pastatų, ir praeities reliktų kupiną gyvenvietę, kaip kadaise, giedant gaidžiams, budriai žingsniuoja kombinezonu apsivilkęs ūsuotas storulis, kurio povyzoje ir veide įrašytas, matyt, kiek pervertinamas ir dėl to komiškas savojo „aš" reikšmingumas. Sustojo prie vienų vartų, pratisai sušvilpė, ir horizonte pasirodė jau visai keverziška jauna būtybė: ilgarankis, ilgakojis, ne itin koordinuotų judesių ir kvailoko šypsnio, apnuoginančio kone Fernandelio dantis, bernas. „Turėjai gimti kumeliu, bet paskutinę minutę dievulis persigalvojo",--sako storasis plonajam.
Jau šiuose pradiniuose čekų režisieriaus Iržio Mencelio filmo „Kaimeli tu mano centrinis..." kadruose apibūdinta ir aplinka, ir pagrindinių herojų — vairuotojo Karelo Paveko bei jo ilgšio pagalbininko Otiko — charakteriai, ir globėjiškumo idėja, ir kone viso kūrinio intonacija, žaižaruojanti gruboku liaudišku humoru, tačiau be pykčio, neužgauli. (Galima įsivaizduoti, kokia triuškinanti panieka nuskambėtų cituotoje replikoje iš lūpų tarybinio aktoriaus, gerai permaniusio tikruosius moralinius „humaniškiausios visuomenės" principus.)
Paprastas, neįmantrus, džiuginantis sielą naujasis Mencelio filmas. Bet tai labai nelengvai pasiekiamas paprastumas. Už jo — didžiulė meistrystė, gilios ir įvairialypės tradicijos. Pirmiausia turbūt anekdoto tradicija — nes kaip, jei ne anekdotu, pavadinsi, tarkim, tą „Kaimelio..." epizodą, kuriame kvailas vyras ežerėly praktikuojasi kuo ilgiau išbūti po vandeniu, o ant kranto tuo skubiai naudojasi žmona ir aistringas meilužis. Nujaučiu, kad neapsieita ir be senojo čekų kabareto tradicijos — tai keistoji pagrindinių herojų pora, jų tegul visai gyvenimiškos, o vis dėlto kaukės. Ir literatūrinė tradicija, siekianti gal ne tiek čekų humoro klasiką, kiek naujesnę jos atžalą — „sūrokas", o drauge ir švelnias kone iki ašarų L. Aškenazio, B. Hrabalo miniatiūras. Ir viso populistinio meno tradicija, tačiau be saldžios idealizacijos. Tai kinas, žinantis paslaptį, kaip ir „mažojo žmogaus", ir korozijos jau kiek paliestos mikrovisuomenės paveikslą nejučia poetizuoti, tai, kas menka, vulgaru, netgi nepilnavertiška, staiga suteikti žmogiškumo, neperlenkiant išaukštinti ir sujaudinti. O juk tokia, tiesą pasakius, ir buvo mūsų žiūrovui beveik nežinoma čekų kino mokykla, triumfavusi pasaulyje iki 1968 metų tragedijos.
Mencelis — iš to „Prahos pavasario". Dauguma geriausių režisierių tada emigravo, sunkiai skynėsi kelius Anglijos, Kanados, Švedijos kine, bet tikrai iškilo tik vienintelis Holivudą pasirinkęs Milošas Formanas. Likusieji tėvynėje arba žlugo kaip menininkai (Vavra, Vlačilas), arba buvo priversti metų metais tylėti. Iš pastarųjų Evaldas Šormas be laiko mirė, „formalistė" Vera Chitilova, kaip matyti iš jos paskutinių, ir pas mus rodytų juostų „Vilkų" turistinė bazė", „Kanopa šen, kanopa ten", regis, išseko, ir gal tik Iržis Mencelis, vienas jauniausių pasaulyje „Oskaro" laureatų (už 1965 metais kurtą Bohumilo Hrabalo „Ypatingųjų traukinių" ekranizaciją), per pražūtingo neveiklumo metus sugebėjo save išsaugoti, pernai už „Kaimelį..." vėl tapti pretendentu į „Oskarą", pelnyti kitų prizų bei žiūrovo meilę.
Bandydamas šaltai preparuoti „Kaimelį...", gausi tik gūžčioti pečiais. Visi jo triukai numanomi iš 
anksto: jei ant kėdės padedama lėkštė su bifšteksu, vadinasi, kitą akimirką į ją kažkas būtinai atsisės (čia vėl įsivaizduoju tokią pat sceną, tarkim, iš tarybinio komediografo L. Gaidajaus filmo ir šiurpstu, o „Kaimelyje..." — nieko, kvatoju sau drauge su visais). Detalių pynės, kurias taip mėgsta Mencelis, atskirai paėmus, ne kartą regėtos (gegutė, kukuodama iš senovinio laikrodžio, išgąsdina skubančius meilužius), bet audringame, net džiugiame filmo ritme jos linksmina mus it pirmą kartą ekrane matomos. Kontrapunktai tarsi literatūriški, tyčia išgalvoti (vakare prie televizoriaus šeimininkė paskelbia paskutinį gandą: „Jana Turekova susitikinėja su inžinierium", televizijos diktorius pratęsia: „Apie tai kalba visas Niujorkas"), bet Iržio Mencelio meistrystė čia tokia laisva, nevaržoma, kad seanso metu apie režisieriaus „virtuvę" ir pagalvoti nespėji.
Bet svarbiausias „Kaimelio..." privalumas, aišku, ekraną apgyvenę žmonės, kuriuose atpažįsti ir kokį realų kolegą, kaimyną (tai visų lengviausia), ir patį save (o tai jau sunkiau). Mums su savo stresais, plepalais, neurozėmis taip pravartu būtų perimti kokį nedrumsčiamos ramybės filosofo, vietinio daktaro bruožą. Seniai susitaikęs su faktu, kad jis netinka technologinei epochai, ir eilinį kartą sudaužęs mašiną, ponas daktaras sėdi pakelėje, ramiai sau deklamuodamas eiles; priiminėdamas ligų beieškantį senuką, atsismaukia kelnes, pademonstruoja: „O žiūrėk, kokios mano venos", paskui rekomenduoja įkyriam klientui... ekskursiją į krematoriumą, kad iš anksto viską žinotų. Mus, dorovingus lietuvius, tai gali ir šokiruoti, bet tokia ir yra čekų kino specifika, natūraliai siejanti stoicizmą, žiaurumą, pokštą ir gal ne kiekvieno įžvelgiamą gyvenimo, žmonių meilę.
Tik toji meilė ir lėmė neįmantrų, pasaką primenantį Mencelio filmo hepiendą, nes realybėje, kaip pripažino spaudoje ir pats autorius, kvailelį Otiką, aišku, būtų prarijusi ir į patriarchalinį kaimelį artėjanti korupcijos, urbanizacijos banga. Bet Mencelis, kaip ir Felinis, niekada negali nepalikti žiūrovui bent menkiausio, mažai įtikėtino, tačiau visų taip karštai geidžiamo vilties, laimės spindulėlio. Ir ką gi darytų be savo paiko globotinio ponas Pavekas — šeimoje jis seniai nebe „ponas", o čia — jį gerbia, į jį įsiklauso. Kas būtų tradicinių čekiškų riestainukų (rohlik), prastų filmų ir nekilmingų balandžių gerbėjas našlaitis Otikas be savo nepiktai burbuliuojančio tėvo, brolio, draugo viename asmenyje — jo vaikišką sielą tuoj pat sutremptų kažkur viena kryptimi skubančios didmiesčio minios. Ne, tokios neteisybės, tokios prarasties negali būti. Ir Mencelis, nupynęs savo filmo humorą, poeziją, humanizmą tiesiog „iš nieko", leidžia mums finale lengviau atsidusti, nors pats jis visai nėra Otikas ir puikiai suvokia, kad tikroji realybė kur kas žiauresnė už pačius negailestingiausius pono daktaro išvedžiojimus.
SAULIUS MACAITIS
LM kino apžvalgininkas
Literatūra ir menas, 1989-49, 12.09
Nuotraukose - Saulius Macaitis 1976-aisiais, tai kadras iš dokumentininko Algirdo Tarvydo forografijų parodos "5 minutės su Sauliumi Macaičiu", kuri 'Skalvijos" kino centre bus atidaryta liepos 30 dieną ir veiks mėnesį; filmo "Kaimeli tu mano centrinis..." kadras.
