Atgarsiai. Lietuviškas kinas: kas toliau?

Pirmosiomis vasaros dienomis iš Sankt-Peterburgo (Rusija) grįžo grupė lietuvių režisierių, pristačiusių savo filmus šio miesto kinomanams.

Sankt-Peterburge buvo parodyti dešimt vaidybinių, dokumentinių ir trumpametražių lietuviškų filmų, sukurtų nuo 1990 iki 2009 metų. Žiūrovai pamatys Raimundo Banionio, Šarūno Barto, Giedrės Beinoriūtės, Kristinos Buožytės, Gyčio Lukšo, Arūno Matelio, Audriaus Stonio, Juliaus Ziz filmus. Filmų programą sudarė Laurence Kardish – Niujorko modernaus meno muziejaus (MoMA) vyr. kuratorius.

Šis lietuvių filmų festivalis kino teatre „Rodina“– tai didžiausia lietuvių kino retrospektyva Rusijoje nuo nepriklausomybės atgavimo. 

Renginys yra pasaulinio lietuvių kino dienų ciklo dalis. 2009 metų gruodį ciklas prasidėjo Niujorko modernaus meno muziejuje (MoMA), kuriame 14 lietuvių filmų per 10 dienų aplankė beveik 4000 žiūrovų. Filmus žiūrovams pristatė režisieriai Raimundas Banionis, Šarūnas Bartas, Kristina Buožytė, Romas Lileikis, Gytis Lukšas, Arūnas Matelis, Audrius Mickevičius, Jonas Mekas, Julius Ziz.

2010 metų rudenį ir žiemą lietuvių kino festivalis dar aplankys ir Kijevą, Odesą, Lisaboną. 2011 metais ciklo maršrute – Prancūzijos, Airijos, Ispanijos, Japonijos, Gruzijos ir kitų šalių kino centrai.

Lfc.lt tinklalapio skaitytojams siūlome Sankt-Peterburgo kino spaudos asociacijos direktoriaus Vladimiro Kuzmino nuomonę apie lietuviškus vaidybinius filmus festivalyje, vykusiame kino teatre „Rodina“, Sankt-Peterburge (Rusija). Ateityje tikimės atgarsių ir iš kitų šalių kino profesionalų.

Lietuviškas kinas: kas toliau?

Sovietmečio kinas buvo ypač turtingas todėl, kad jį sudarė didžiulė nacionalinių kinematografijų paletė. Be abejonės, patys įdomiausi filmai buvo kuriami Gruzijoje ir Lietuvoje. Šiandien, po ilgos 20-ties metų pertraukos, kino centre „Rodina“ vykusio festivalio metu Peterburgo kino žiūrovai turėjo galimybę susidaryti išsamų įspūdį apie tai, kas dabar vyksta lietuviškame kine.

Filmų peržiūra prasidėjo 1990 metų filmu „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ – kaip tik nuo to momento, kai mūsų pažintis su lietuvių kinu nutrūko. Šis filmas – tai pertvarkos dvasia persmelktas kūrinys. Ir nors režisierius Raimundas Banionis filmo veiksmo laiku pasirinko 1972-uosius, savo jaunystės metus, filmas persunktas permainų laukimu, greito šviesaus rytojaus nepriklausomoje šalyje viltimis. Lietuvių kinui šis filmas tapo ne mažiau reikšmingu, simbolišku, nei Jurio Podniekso filmas „Ar lengva būti jaunam?“ visam to meto sovietų kinui. Neveltui savo filmą Raimundas Banionis pabaigia simboline scena – nepaklusnaus, visų pamiršo upelio proveržiu, sulaužančiu asfaltą. Anot režisieriaus, tai tikrai įvyko Kaune, bet norėjo jis to ar ne, šie kadrai itin akivaizdžiai rimuojasi su garsiąja ledlaužio scena Grigorijaus Čiuchrajaus filme „Giedras dangus“, tapusia kinematografiniu chruščioviško atlydžio įvaizdžiu.

Viduriniosios kartos režisierius Gytis Lukšas kūrybinį kelią pradėjo sovietmečiu, bet, matyt, jis vienas iš nedaugelio dirbančių ir dabar. Jo vėlyviausias filmas, pernai rodytas ekranuose, - Romualdo Granausko romano „Duburys“ ekranizacija. Tai iš principo tradicinė, nespalvota juosta ( šiandien tai retas, išskirtinai autorinio kino ženklas; užtenka prisiminti M.Hanekes „Baltą kaspiną“ ar F.F. Coppolos „Retro“) su tipišku lietuviškam kinui įdėmiu žvilgsniu į žmonių tarpusavio santykių problemas. Filmo režisieriaus tyrinėjimų centre – anaiptol ne herojai, o paprasti žmonės: kiekvienas vertas patekti į menininko regos lauką. Filmas priklauso analitinei lietuviško kino krypčiai, įsimintinai iš, tarkime, režisieriaus Almanto Grikevičiaus filmų „Jausmai“, „Ave, vita“, „Sadūto tūto“. Ir tuomet, ir dabar filmų autorius nelabai domino visuomeninės politinės formacijos, kuriose gyveno personažai, ypatybės (tai sukeldavo cenzorių įtarumą,  – ir labai ribotą filmų platinimą). Visų gyvenimo bėdų ir džiaugsmų lietuvių kino meistrai ieškojo, visų pirma, pačiame žmoguje, jo vidiniame pasaulyje, nacionalinio charakterio ypatumuose. Tiesa, anais laikais „Duburio“ režisierius, matyt, dėtų filmo tašką, kai nusivylęs herojus renkasi mirtį ir šoka į duburį, bet šiandien jis deda daugtaškį - siūlo antrą filmo pabaigą, paliekančią viltį...

Šarūnas Bartas – vienintelis šiuolaikinio lietuvių kino režisierius, gerai žinomas ne tik Vakaruose, bet ir Rusijoje. Ir nors jo filmų niekada nerodė mūsų šalies kino teatrai, jie vienaip ar kitaip patekdavo į ekranus – buvo rodyti festivaliuose. Šį kartą buvo parodyti du režisieriaus darbai (mano nuomone – geriausi) – „Trys dienos“ ir „Namai“. Apie šio iškilaus kino menininko kūrybą reiktų rašyti atskirai (kaip ir apie festivalyje parodytą dokumentinių filmų programą). Dabar tik pažymėsiu, kad iš pirmo žvilgsnio kosmopolitinės režisieriaus sakmės kyla iš grynai lietuviško mentaliteto, nacionalinių ypatumų, susikaupimo ties vidiniu žmogaus pasauliu.

O pribloškiančių talpių prasmių ir meninių įvaizdžių įvairovės ištakų reiktų ieškoti ne kino istorijoje, bet veikiau kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio suformuotoje tradicijoje. Šia prasme labai vertingas Š. Barto prisipažinimas, kad kai kurie filmų vaizdiniai gimė klausantis muzikos, o ne atvirkščiai. Tai, mano nuomone, lėmė vaizdinių jėgą ir grožį.    

Jauniausia lietuvių kinematografininkų karta buvo pristatyta režisierės Kristinos Buožytės debiutu „Kolekcionierė“, aukštai įvertintu ir Lietuvoje, ir Atvirame NVS ir Baltijos šalių festivalyje Anapoje. Tradicinę vidinio pasaulio nagrinėjimo tematiką šiame filme papildo feministinis atspalvis, ir tai leidžia filmą priskirti šiuolaikinei madingai europietiško kinematografo srovei. Tai laisvas režisierės pasirinkimas, vienok iš šio filmo sunku suprasti, kuo šiandien gyvena Lietuva.

Pavyzdžiui, įdomu būtų sužinoti, kaip susiklostė filmo „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ herojų likimai – praėjus dvidešimčiai metų po Nepriklausomybės atgavimo.

Nepailstu kartoti eilučių iš Iljos Ilfo užrašų knygučių: “Fantastiniuose romanuose svarbiausia – kad būtų radijas. Tada žmonija bus laiminga. Štai radijas yra, o laimės nėra...“ Raimundas Banionis, kurio paklausiau apie šią temą, atsakė, kad nesiimtų tokio sudėtingo uždavinio, ir papasakojo apie įvairius, dažnai nelengvus savo filmo vaidmenų atlikėjų likimus.

Mano nuomone, lietuviškam kinui reikalingas toks filmas, kuris atvertų naujos kartos idealus, interesus ir siekius. Ir be analitinės linijos, vertėtų prisiminti dar ir poetinio kinematografo kryptį, susijusią, visų pirma, su režisierių Arūno Žebriūno ir Algirdo Aramino vardais. Manau, kad šios krypties ieškojimai gali padėti lietuvių kinui pasiekti naujų aukštumų.

Vladimiras Kuzminas, Peterburgo kino spaudos asociacijos direktorius

Vertė R. P.  

Už pagalbą rengiant publikaciją dėkojame VŠĮ „Panoptikumui“, o tiksliau festivalio organizatoriui Arturui Jevdokimovui.

Nuotraukose iš "Panoptikumo" archyvo - Raimundas Banionis, Arturas Jevdokimovas, Šarūnas Bartas, Kristina Buožytė Sankt-Peterburge.