Iš pokalbių su Arūnu Žebriūnu. I serija. Poteriai

Taip Arūnas Žebriūnas kalbėjo 1978 metais Amerikoje, kai buvo pakviestas rodyti miuziklo „Velnio nuotaka“. Pradėjęs nuo novelės „Paskutinis šūvis“ (1960), nuo dramų, kurios buvo vadinamos poetinėmis („Paskutinė atostogų diena“, 1964, „Mažasis princas“, 1966, „Mirtis ir vyšnios medis“, 1968, „Gražuolė“, 1969), jis tuo metu jau buvo perėjęs prie komedijos („Naktibalda“, 1973, „Seklio Kalio nuotykiai“, 1976) ir tragikomedijos („Riešutų duona“, 1977). Kiek tų komedijų lietuvių kine sukurta? Jei ne Žebriūnas, gal lietuvių kino žiūrovai būtų iš viso atpratę juoktis? 

O anoji išvyka į Ameriką režisieriui susijusi su viena paradoksaliu susitikimu.

..................................

- Mes nuvažiavom į Ameriką su Giedre*. Giedrė dainavo, o aš rodžiau „Velnio nuotaką“. Ir vyko Čikagos Radiofono vakarėlis parapijos salėje. Mano pusbrolis atsivedė mus, o ten neįleidžia. Sako: klebonas draudžia, nes čia kažkokie komunistai. Galų gale įvyko ginčas, nes vieni lietuviai buvo už draugystę su Lietuva, kiti – prieš. Mes įėjom į salę. Žiūriu, kad ten kapelionas iš mano mokyklos. Tas, kuris mane mažą laužė ant poterių – jis tada Čikagoj neleido mūsų į salę.

Poterių aš nemokėdavau. Šitas mano protestas turi gilesnę prasmę. Mano motinos šeima caro laikais buvo ištremta į Tomską. Ten motina gimė. Tie lietuviai tai katalikai, bet bažnyčios ten nebuvo. Mano motina liko nei katalikė, nei pravoslavė – iš viso be nieko. Mano tėvas buvo karininkas, iš tikinčių žemaičių. Bet aš prie mamos. Ir būdavo didžiulė problema, kada kalėdot pradėdavo. Ateina kunigas – reikia duot jam, jo svitai. Pinigus, dar kažką rinkdavo. Mama nelabai ką duodavo. O mokykloj kapelionas mane visą laiką lauždavo.  Ta va, po kiek metų sutikau jį Amerikoje.

Mano mokykla buvo Kaune – 14-ta medinė mokykla ir medinė bažnyčia Žaliakalny. Basanavičiaus gatvėj mes gyvenom, ir už kvartalo buvo ta mokykla.

Ten aš į vilkiukus turėjau būti įšventintas. Skautas tai dar ne iš karto skautas. Vilkiukas prieš tai. Toks buvau pasinešęs į skautus. Kaune veikė skautų parduotuvė prie Soboro – ten peiliai, uniformos, akselbantai, švilpukai... Ir pas mus gerbdavo skautus. Nebuvo jokio spaudimo. Skautų šūkiai patriotiniai – tėvynė, bažnyčia, – bet jų niekas nešūkavo. Buvo būreliai, kur užsiimdavo kuom nors. Ramiai.

Kad priimtų į vilkiukus, egzaminus reikėjo išlaikyt. Išmokt laužą sukurt ir jūrininko mazgą užrišt. Dar buvo švilpukai, signalai. Mokiaus, mokiaus... Mokiaus, mokiaus... Ir buvo nutarta: sekmadienį mokyklos kieme renkamės, vyriausias skautas mus veda į Napoleono kalną, tenai priesaiką reikės duot. O ten galbūt ir buvo patriotinės frazės.

Ta va, ateinu toks nusiteikęs linksmai... Mokyklos vartai uždaryti. Žiūriu tarp tvoros plyšių – pilnas kiemas siauraakių kareivių, apdukėjusių, apiplyšusių, smirdančių, su ta technika, lašančia tepalais. Rusų tankai! 1940-ų birželis. Atėjo kiti vaikai, atėjo tas vyresnysis. Nu, sako, vaikučiai, kitą kartą nueisim. Taip aš ir netapau vilkiuku.

Ta gatvė, kur mokykla ir Šv.Antano Paduviečio bažnyčia, įsiremia į Zoologijos sodą. Iš pradžių ji buvo  grysta, po to užpylė asfaltu. Tada sakydavo „meksfaltas“. 

Yra nufilmuota, kaip aš vaikštau, ieškau ten ženklų. Gražina Balandytė darė tokias laidas kadaise (LNK „Ponios Gražinos virtuvė“ – R.O.). Sakau, klausyk, nueinam su kamera prie mano gimto namelio. Verandoj aš ten su peiliuku esu išpjovęs vardus, metus, gavęs velnių. Nuėjom. Ir kaip nekeista, sako žmogus: aš ką tik nupirkau šitą namuką iš Orentų. O tuos Orentus išvežė į Sibirą 1940 metais. Tik rusai atėjo ir išvežė, mes vos spėjom pabėgt. Tas, kur nupirko, padarė remontą. O kur veranda? Pasirodo, griuvo senas medis ir sulaužė. Bet mane atpažino tas pirkėjas. Sako, jūs turbūt būsit tas, kur čia gimėt.

...............

Dar įvykis – iš 1939 metų, kada tėvas važiavo Vilniaus atsiimt su kariuomene, tai ir mes važiavom. Gyvuliniam prekiniam vagone sulipę žmonės važiavo į Vilnių pasižiūrėt, atšvęst grąžinimo. Man tai buvo didelis įspūdis. Mes gi mokykloj rinkom pinigus Vilniui vaduoti. Ir nupirkom belgišką šautuvą. Tai kokius patriotinius, žodžius mes mokykloj girdėjom! Koks turėjo būti auklėjimas! Ir toks liūdesys mokykloj buvo, kada Vilnių atgavom, lyg laidotuvės. Tyla baisiausia.

Kai atvažiavom į Vilnių, jau rusų nebematėm. Vilnius atrodė apiplėštas, apleistas baisiai. Senamiestis, prospektas – vienos duobės. Tik Antakalny švariau. Jeigu man būtų daugiau metų ir jeigu aš būčiau žiūrėjęs senienas kokias, įvertinęs... O man kaip vaikui ten atrodė aptriušę ir viskas. Važiavo ansambliai, senajame Žalgirio stadione buvo šventė lietuviška – dainos, šokiai. Tiek buvo svarbi nuostata  „Mes be Vilniaus nenurimsim“, kad tas važiavimas – kaip patriotinis būtinumas: va, galų gale mes galim nuvažiuot į Vilnių.

.....................

Tam Čikagos Radiofono baliuj parapijos salėj prie mūsų staliuko pasidarė trys staliukai, prasidėjo šnektos. Kadangi mano tėvas buvo karininkas, tai kas jį pažinojo, kas nepažinojo, bet prisistato: pulkininkas toks... Atrodo, ką tik prisikėlęs iš kapinių. Galbūt net ano meto frakais pasipuošę, visi frakuoti. Pamačiau smetonišką smetonėlę. Moterys tokios pasitvarkiusios, kad metų neatpažinsi. Blizgančios, su perukais visokiausiais. Kitas prieina: aš ūkininkas iš ten, sakyk, malūnas ar tebėra?

Po to nusivežė mus į namus, iki ryto šnekėjom, kaip išlaisvinti Lietuvą. Ir kitom dienom kiek kalbėta, pasakota. Kiekviena istorija, kiekvieno žmogaus ar šeimos atvažiavimas į Ameriką – drama. Drama!

Prisiklausiau, ir tada „Turtuolį vargšą“ ėmiau daryti. Keturios serijos apie emigrantą. Ne apie lietuvį. Jau jokių vilčių neturėdamas, kad kas nors Lietuvoj parašytų man scenarijų, radau „Inostrannaja literatura“ profesionalaus Holivudo scenaristo  rašymą, ir su Maskva viską puikiausiai sutvarkėm. Tai buvo Centrinės televizijos užsakymas.

..................

1988 metais prie pagrindinės kino studijos veikė mano studija „ARS“. Ieškojau scenarijų, ieškojau autorių. Ateidavo žmonės su pasiūlymais, o aš – tas vadovas, kuris turėtų pinigus gaut. 1988 metais studija dar dirbo su Maskva. Buvo ten ir šviesių asmenybių.Vienas scenarijų studiją turėjo. Jis mane užkalbino, ar aš nenorėčiau ką nors daryt. Taip, sakau, aš manau, kad reikėtų padaryt filmą apie Molotovo-Ribentropo paktą. Vaidybinį, ne dokumentinį. Jam ta idėja labai užkibo. Surado jis man scenaristą. Solidus žmogus, rašęs apie Rusijos diplomatijos istoriją, garsias asmenybes, vadovus. Prisistatė kaip scenaristas. Padarėm sutartį. Jis atvažiavo į Druskininkus scenarijaus rašyti, gyvenom sanatorijoj. Po trijų dienų supratau, kad čia blefas. Tiek man buvo sunku su juo dirbt, kad net palengvėjo.  Šitaip imtis darbo! Įsivėlė į tokį projektą, ėjo laikas. O dar reikėjo rašyti paraišką Sąjunginiam kino komitetui. Ten posėdis, visi išsigandę: ar iš tikrųjų buvo toks Molotovo-Ribentropo paktas? Scenarijų studijos vadovas atsako: tikrai žinau, kad buvo. Galų gale jie leido daryti filmą. Jeigu būtų gabus scenaristas, sąžiningas žmogus, o ne sukčius...  Tokią progą turėjom!

Kita ARS veikla – konkursas scenarijui apie Vytautą. Didįjį. Prinešė visokių... Ateina į mano studiją su sieteliu – buvo madoj tokie. Kefyro pora butelių ir tarp jų įdėtas scenarijus. Ėjo pro šalį, užėjo, atidavė. Grafomanai visiški. Profesionalius dramaturgus reikia asmeniškai kviesti. Kalbinau vieną, kalbinau kitą. Atsisakė. Vienas bijojo, nes nebuvo aišku, kur reikalai links, kas čia bus. Kitas tingėjo, nes verstis reikia po archyvus, medžiagos ieškoti.

Arba jaunas režisierius atneša scenarijų. Perskaitau. Sakau, reikia visgi daugiau parašyt. Žinau, sako, ką reikia daryti, tik pinigų man padėkit rasti. O šitą frazę aš esu girdėjęs visą gyvenimą. Jaunimas taip: aš žinau, ką daryti, tik padėkit pinigų rasti. Sakau, klausyk, o kodėl tu neužrašai? Filosofuoja, kad ne kiekvieną mintį gali užrašyti. Kai pradeda tas aukštas matematikas varinėti, jau tada matau, kad visiškas aferistas. Išklausydavau ir pasakydavau žiaurią tiesą, kurią girdėjau iš Miltinio: „Kas gali sukurt personažą? Dievas arba dramaturgas. Tai  ot tamsta pasirink, kas esi. Jeigu Dievas – duosiu aš tau pinigų, surasiu. O jeigu dramaturgas, prašom parašyt“. Tai net užpykdavo, užsigaudavo.

Ir dar vieną turėjau frazę: kad kiekvienas inteligentas turi sugebėt užrašyti savo mintis. Jeigu tu muistaisi, nežinai, tai reikia kankintis, nemiegoti, ieškot, knygas skaityt, archyvuose sėdėt. Turi sugebėt.

.................

Tai va, Rūta, šiandieną mes baigiam, nes aš nebeturiu jėgų. Kadangi tu tyli, tai vis lauki, kad aš čia... Tu reguliuok pokalbį!

-----------------------

*Arūno Žebriūno žmona – dainininkė Giedrė Kaukaitė.

Nuotraukose - režisierius Arūnas Žebriūnas (1) su žmona, dainininke Giedre Kaukaite (2); Arūnas Žebriūnas prie nuplėšto Lietuvos SSR herbo, 1990 m. kovas.

Ramūno Danisevičiaus, "Lietuvos rytas" (1), Vlado Ščiavinsko, "Lietuvos rytas" (2), Pauliaus Lileikio (3) nuotraukos.