Iš pokalbių su Arūnu Žebriūnu. II serija. Paradoksai

Važiuoju pas režisierių į Antakalnį ir maždaug ties Meno mokykla imu kvatoti. Nes Žebriūnas pasakojo: kadaise jie su rašytoju Romualdu Lankausku, sutikę Naujus metus Dailininkų sąjungoje (kuri tada veikė Kosciuškos gatvėje), sulipo į medžius ir dainavo „mambo italjano“. Tie medžiai, išlaikę jaunus dainuojančius vyrus, kažkur čia pat!

Sužinoti daugiau detalių beviltiška. „Mes buvom palaidūnai aristokratai, ir iš ryto niekam nieko nepasakojome“. Šitai Žebriūnas pasakė ir vienoje televizijos laidoje, ir ne kartą gyvenime.

Jo profesinis gyvenimas prasidėjo nuo dailės. Baigęs Dailės institutą, tapo architektu ir buvo paskirtas dirbti kino studijoje. Penkių filmų titruose Arūnas Žebriūnas įrašytas kaip dailininkas. Bet jokie titrai neišduos, kad kiekvieną kartą šitas kategoriškai reiklus dailininkas pareikšdavo režisieriams: „Kodėl jūs filmuojat tokį prastą scenarijų?“. 1960 metais jis gavo galimybę pats parodyti, kas yra geras kinas, ir kaip rašo Saulius Macaitis, „poetinė lietuvių kino mokykla, apie kurią vėliau tiek daug postringauta, ir gimė drauge su A.Žebriūno „Paskutiniu šūviu“.

..................

- Aš dailininkas brūkšnys architektas ir brūkšnys režisierius. Ant mano diplomo parašyta dailininkas architektas. Jis rusiškas. Visi tie diplomai rusiški, siaubas.

- O kaip Jūsų gyvenime atsirado dailė? Per karą? Pokariu? Iš kur tai?

- Žinai, darydavo anksčiau tokius filmus apie menininkus: gimė, kūrė, pasiekė šlovę ir numirė skurde. Toks standartas. Tai aš juos vadindavau „Lapės gyvenimas ir mirtis“.

Reikia iškelt problemą ir paskiau ją analizuot. Aš kalbu apie visumą mūsų, pavyzdžiui. Nežinau, ką tu sugalvojai apie mane. Rašyt? Spektaklį statyt?

- Rašyt. Jūsų gimtadieniui – „Lietuvos rytui“, LFC...

- Tai čia interviu forma, plokščia tokia. Baisiai neįdomu. Metraštis. Man aštuoniasdešimt metų, kodėl aš turiu pasiduot šitiem primityvam? Aš pradedu jau gint savo interesus ir prailgint savo gyvenimą, o ne trumpint. Kiekviena diena man svarbi yra. Už tai aš atsisakau, dažnai atsisakau. Eikit, nenoriu. Man nereikia jokios saviraiškos. Kokią tu problemą nori analizuot?

..........................

- Žiūrėjau dabar Jūsų „Paskutinę atostogų dieną“, ir žiūrėjau kaip vaikas. Kaip tada žiūrėjau. Kiek po to muilino smegenis, kad čia ekrano poezija! Čia gi tokia drama, toks konfliktas, kad tiesiog be odos lieki, kai žiūri visa tai.

- Dar tu turi pažiūrėt „Mirtis ir vyšnios medis“. Ten yra ta pati aktorė Inga Mickytė, kuri paskiau „Gražuolėj“ vaidino. Pirmas jos vaidmuo. Ot ten tai žiaurus reikalas. Vaikai žaidžia mirtį. Šita mergaitė mokosi mirt. Šūvis, ir ji turi krist, ir jai visą laiką sako: melagė tu... Vienas iš tokių „poezijos“... Eik tu, man juokas ima – „kino poezija“. Eikit šikt. Eilėraščių tai iš viso nemėgstu. Aš laukiu to momento, kada aš norėsiu perskaityt kokią nors poeziją. Aš nepernešu. Ypač kada tokie vyrai, kaip Baltakis, Maldonis... Su Maldoniu krepšinį lošiau. Aš už Dailę, jis už Universitetą. Stiprus vyras toks, sakau, jolki palki, ką tu čia eilėraščiais užsiiminėji? Ar neturi rimtesnio kokio darbo? Ir iš to gyvena. Baltakis irgi... boksininkas. Poetas atsirado. Į snukį duoda ir rašo eiles paskiau. Buvau labai nusistatęs. Man tai tokie vyrai – sliekai, kurie augę rūsiuose, be saulės šviesos.

.........................

- Aš esu paradoksų mėgėjas. Man rimti pasakojimai nedaro jokio įspūdžio. Jokio. Baisiai mėgau komedijas. Skaitydavau, jeigu rasdavau ką nors. Tiktai, žinoma, ne Žilinskaitę. Užsienio kokius nors. Matai, nebuvo vienos krypties. Aš ir „Mažąjį princą“, ir „Mikę Pūkuotuką“ – toks tekstas nuostabus, genialus tekstas. Žvengdavom mes skaitydami. Lygtai vaikams. Nė velnio vaikas ten... Visokių turėjau norų, ir filosofiją skaičiau, ir pamažu pamažu viskas susikratė, peraugo į tokį atmetimą . „Naktibalda“, „Riešutų duona“ – jau jumoras, o nuo „Seklio Kalio nuotykių“ tai čia iš viso komedija gera, nes literatūra gera.

Čia įtaka Miltinio. Toks nesureikšminimas. Nei savęs, nei kitų. Miltinis iš visų šaipydavosi. Jis šneka apie kokį filosofą arba kokį poetą, ir paskiau sako, kad jis apsišlapinęs sėdėdavo Monmartre.

- Kur Jūs susitikdavot Miltinį?

- Jo...t. Kam tau svarbu, kur?

- Ar Jūs važiuodavot į Panevėžį, ar čia, kino studijoj?

- Jis gi buvo išmestas iš Panevėžio. Tu gi žinai šitą. Tai jis čia per kavines ir vaikščiodavo. O mes gaudydavom, kad apie Paryžių sužinotumėm. Čia visa epopėja su Miltiniu. Kas norėjo. Kas žingeidūs. Jis ne su visais susidėdavo, varydavo nuo stalo lauk, jeigu nesąmones kokias pradėdavo šnekėt. Sakydavo: tu perskaityk – dešimt knygų išvardindavo – kai perskaitysi, tada ateik čia pasėdėt su mumis. Užvarė tą tokį... Buvo šefas mūsų bohemos. Jis galbūt tobulino mus. Lozoraitis buvo vienas iš tokių mokytojų-šefų kino srity, o Miltinis – bendro išsilavinimo. Nes tais laikais buvo labai sunku su tom knygom.

Aš pradėjau rašyt ir pritrūko man jėgų – „Seklio Kalio nuotykiai po keturiasdešimties metų“. Turėjau pasiūlymą, ir net vadybininką... Tai po tiek metų aš jau viską kitaip mačiau. Paradoksų, absurdų ieškojau – kas man įdomu.

- Neseniai rašėt?

- Prieš metus.

.........................

- Viena iš galimybių, ne vienintelė – paradokso pagrindu kalbėt apie savo kūrybą. Ot čia yra aštuoniasdešimties metų kino režisieriaus pamąstymai, kurių niekur nerasi, tiktai čia. Tai aš norėčiau, kad tu man pasiūlytum kokią nors idėją. Konfliktinę idėją.

Vadybininkė Rasa Miškinytė, mano mokinė, dirbo su nuostabiu filmu. Belgas darė filmą apie mano „Gražuolę“. Sumanymas minimalistinis. Nė vieno beveik kadro nėra iš „Gražuolės“. Prasideda: stovi paviljone kažkokiam atsitiktiniai žmonės su ausinėm – duoda jiems paklausyt, ir klausia „iš kokio čia filmo“? Spėlioja, spėlioja. Kitą tekstą duoda. O mes girdim, ką jie klauso. Vėl spėlioja. Čia, sako, turbūt iš „Mažojo princo“. Paskiau – „O gal čia „Gražuolė“? Prasideda nuo to. Puikus sumanymas. Ir ten plakatus varto žmogus archyve, randa tą „Gražuolės“ plakatą. Režisierius pradeda ieškot tos gražuolės, sužino, kad jinai gydytoja Klaipėdoj, nuvažiuoja į Klaipėdą – randa tiktai jos koleges. Pradeda pasakot apie ją, koks jos charakteris, sako, kad jinai Londone. Skambina į Londoną ir girdėt jos balsas atsakove angliškai: palikit pranešimą... Liuks. Nėra nei tos dabartinės Ingos nuotraukos, nei kadro iš filmo beveik nėr – režisierius nesinaudoja. Ir ot sumanymas – dar kartą sakau: sumanymas, nesvarbu kokio žanro. Yra „raudonas siūlas“ – ieško dabartinės Ingos. Ir neranda.

Jezau Jezau, kaip ją man pakviesti jubiliejui iš Londono kad atvažiuotų?    

..................

- Rasa Miškinytė. Žinai ją?  Jis yra labai savistovi. Man tokie žmonės patinka. Duok Dieve, kad jai viskas išeitų. Čia buvo pas mane atėjus ir su airiu režisierium konsultuotis.  Jis nori daryt filmą apie knygnešį. Aš klausiu airio: scenarijų turi? „Yra mašinoj angliškai pora lapų, atnešt?“ Ne, sakau, nenešk, man reikia scenarijaus, ne lapų.

- Konsultuojate tik savo mokinius, ar ir tuos, kurie nebijo Jūsų trukdyti?

- Vieni bijo, kad reiks mokėt pinigus už konsultaciją. Tai čia jaunieji. Nes aš esu perspėjęs: jokiu būdu neneškit vyno butelio man čia, jeigu norit konsultacijos. Airis atsinešė. Jis vienas beveik išgėrė visą butelį. O kiti tiesiog bijo, kad sudirbsiu ir reikės rašyt iš naujo. O ką – kaip nors, prašoksim. Nes jie žino mano kategoriškumą, jeigu kas, taip ir sakau – blogai. O jeigu gerai – sakau, kad gerai. Tai vat, nenori šito, nenori įtampos. Nenori.

- O ką, Jūs labai norėjot įtampos? Kai pats darėt?

- Nori nenori aš įtampą jaučiau. Aš norėjau padaryt gerą darbą. O kaip be įtampos? Kas čia man davė tokių talentų, kad be jokios įtampos fucht ir genialūs kūriniai. Dirbt reikėjo, galvot.

Ar aš mėgstu įtampą? Aš gi dabar pastoviai įtampoj su tavim, pastoviai.

- Su manim! Kodėl?

- Galvoju, ką pasakyt.

- Aš irgi galvoju.

- Ką pasiūlyt, ką akcentuot. Taigi įtampa yra, o ne taip paplepėjimas.

- Ir man įtampa. Tai gal užtenka vien mano įtampos?

- Nežinau. Pavyzdžiui, vienas režisierius pas mane keliskart konsultavosi čia. Aš jam kažką susakydavau tokio, tai jis po dešimties minučių: atsiprašau, man galvą skauda, aš jau nebegaliu daugiau. Ir išeina. Jis ligonis yra, negali įtampos ištvert. Jis ne vienas, aš pažinojau ir savo kurso draugų, kurie... Gabūs žmonės, bet iki galo darbo negalėdavo, nepernešdavo įtampos. Vienam studentui Akademijoj daviau užduotį iš Ošo sferos. Sakė, atsiprašau, dėstytojau, aš nerašysiu... Ir išėjo. Tai va su ta įtampa.

Aš bandžiau nuo pirmos pamokos su studentais tokį eksperimentą – aštrint kūrybinį procesą, išprovokuot labai keistu būdu, tiktai aš galiu taip sugalvot: aš juos prašiau skaičiuot iki dešimt. Kiekvieną studentą atskirai.

- Bet atbula tvarka, kiek girdėjau?

- Paskiau. Iš pradžių vienąkart, po to sakiau: greičiau, dar greičiau. Ir staiga išlenda – ne visi gali greit. Dabar, sakau, atbuline tvarka. Ai, čia prasidėjo... Keli tiktai galėjo greitai. Pamažu – taip, bet greitai – ne visi. Buvo toks testas – kaip žmogaus smegenys dirba. Aš tai pavadinau: ar užkištos kraujagyslės galvoje, ar jos atviros. Yra tokių jaunų žmonių, kurie užsikišę nuo jaunystės.

.........................

- Svarbiausia – sugalvoti konfliktą. Rasti dvi siekiamybes. Studentams sakiau: kai rašot scenarijų, parodykit man dviejų siekiamybių kovą. Kiekviename žmoguje – angelas ir šėtonas. Aš tobulėju ir mano šėtonas tobulėja. Aš noriu apsivalyt,  jis man neleidžia. Tai daug įdomiau, negu klausinėt, apie ką aš svajojau vaikystėj.

Reikia pabėgti nuo štampų, nuo standartų, suplėšyti juos. Kokia tu būsi laiminga, kai tau pasiseks.

Neužrašei. Geriausios mintys ateina, kai tu tarpdury. Neužrašei.

-----------------------