Interviu. „Anarchijos Žirmūnuose“ aktorės Toma Vaškevičiūtė ir Severija Janušauskaitė -- apie filmavimo užkulisius, režisierių, savo „anarchistes“ Vilę ir Sandrą...

„Anarchijos Žirmūnuose“ premjeros tiek lietuviško kino gerbėjai, tiek pagrindinės filmo aktorės Toma Vaškevičiūtė ir Severija Janušauskaitė laukia jau tris metus. Prieš tiek laiko iki tol „į stalčių“ rašiusiam scenaristui Sauliui Drungai Kanų kino festivalyje buvo įteiktas Europos komisijos Media programos apdovanojimas „New Talent Award“ už geriausią scenarijų.

 

Per metus žaibiškai nufilmuotas filmas paslaptingai užstrigo postprodukcijoje. Tačiau šis interviu – ir apie kitą paslaptį - apie debiutuojantį režisierių. Buvęs įvairiausių undergroundinių grupių būgnininkas ir tekstų autorius spaudoje kuria „chuliganišką“ įvaizdį: neslepia nebaigęs mokslų, šaiposi iš akademikų, niekina lietuvišką kiną („lietuviško kino nėra“), tyčiojasi iš Berlinalės politinių įsitikinimų ir t.t.

 

Vis dėlto koks Saulius Drunga buvo filmavimo aikštelėje? Ar jam pačiam artima anarchijos ideologija? Kodėl jis pasirinko pasakoti dviejų moterų draugystės istoriją? Apie tai kalbuosi režisieriui už akių: kartu su aktorėmis Toma Vaškevičiūte ir Severija Janušauskaite.

 

Romas Zabarauskas: „Anarchijos Žirmūnuose“ filmavimai vyko 2008-ųjų metų vasarą. Ar po tiek laiko vis dar laukiate premjeros?

 

Toma Vaškevičiūtė: Būtų lengviau laukti, jei nebūtų praėję tiek daug laiko. Su laiku tai mažiau gyva viduje. Bus sunku grįžti ir atstovauti filmą – žiūrovai jį vertins, lyg jis būtų nufilmuotas dabar, o iš tikro mes jau pasikeitę, labai daug visko įvykę.

 

Severija Janušauskaitė: Aš laukiu. Nors kai kiti laukia labiau nei tu, kai tu jau gyveni visai kitais filmais, spektakliais, projektais – šiek tiek keista. Aš labai laukiau pusę metų po filmavimo. Tai buvo lyg neišgimdytas kūdikis, kūdikis, kurio neduoda paturėti. Dabar jau yra svarbūs nauji darbai.

 

R.Z.: Kodėl taip užsitęsė postprodukcijos darbai?

 

S.J.: Skambės kaip gandai. Nes mes girdėjom tik juos.

 

R.Z.: Filmas pasakoja apie provincialę Vilę (akt. Toma Vaškevičiūtė), kuri Vilniuje susipažįsta su anarchiste save laikančia Sandra (akt. Severija Janušauskaitė). Kokios yra jūsų personažės, kuo jos panašios į jus?

 

T. V.: Antraip nei Vilė, nesu iš provincijos. Bet Vilės gyvenime dominuoja bendražmogiška aplinkybė – vienatvė. Man tai buvo artima. Žmogaus, kuris ieško sau artimųjų, linija. Tai labai atitiko, o visa kita – kūryba.

 

S.J.: Mes atitikom savo personažes, nes buvom pasirinktos kaip tipažai. Reikia tokio tipažo, pasitaikė Janušauskaitė, sutiko nusiskusti plaukus – puiku. Galbūt kine to ir reikia – tipažų, fizinio pasikeitimo. Dubliuodama aš pajutau malonumą supratusi, kad galiu keistis. Vis dėlto labiausiai žaviuosi tais aktoriais, kurie sukuria vaidmenį, o ne atitinka tipažą. To man filmuojantis trūko.

 

R.Z.: Apie ką, jūsų manymu, filmas? Apie vienatvę? Apie anarchiją?

 

T.V.: Nemanau, kad apie vienatvę. Tai tik tokia Vilės aplinkybė, prieskonis. Tema, manau, yra dviejų žmonių draugystė. Man, kaip aktorei, buvo svarbiausias tas ryšys, jausmas. Anarchija filme atsiskleidžia kaip demagogija, priedanga. Taip, yra ir kita, tikroji anarchija, mano veikėja pamažu tai išsiaiškina... Vis dėlto Vilei svarbiausias tas kitas žmogus, dėl jo ji keičiasi. Žinoma, atsakydama aš vadovaujuosi motyvais, kuriais kūriau vaidmenį.

 

S.J.: Man taip pat anarchija atrodo vienatvės išraiška. Gal prieš du metus atsakyčiau kitaip. Tada buvau „užsikaifavusi“ nuo vaidmens, gal atsakyčiau, kad anarchija kaip tik labai svarbi, ypač jausmų anarchija! Bet kai dubliavau, supratau, kad tai tėra pseudoanarchija, viskas ten juokinga. Todėl filmas man yra apie santykius.

 

T.V.: Galbūt taip pat apie tam tikrą vertybių griūtį. Man pačiai taip buvo paauglystėje, kai griuvo tai, kuo tikėjau. Galbūt filmo pabaigoje tai iškils – kai Vilė, kuri nuolat abejoja Sandra, galų gale besąlygiškai ja patiki, ir jos vertybės sužlunga. Ji supranta, kad Sandra daro nesąmones, kad tai netikra anarchija, bet nebegali atsilaikyti. Tai apie ką tada kalba? Apie žmones ir jų santykius...

 

R.Z.: Kaip Saulius Drunga su jumis dirbo? Ar repetavote?

 

T.V.: Nerepetavom. Sėdėdavom sekmadienio rytais prie staliuko ir kalbėdavomės apie filmus... Apie viską...

 

S.J.: Aš pažinau Saulių. Kai du mėnesius pabendrauji su režisieriumi, perpranti, ko jis norės aikštelėje.

 

R.Z.: Pažinote Saulių iš arti. Kiek jo yra jūsų personažuose?

 

S.J.: Sauliaus juose nėra. Mūsų personažai yra herojai, kuriais jis žavisi. Žavėjimasis tam tikra forma, tam tikrais režisieriais. Žinau, kad buvau James Dean...

 

T.V.: Bet Martynas (akt. Martynas Nedzinskas – R.Z.) irgi galvojo, kad jis Jamesas Deanas!

 

S.J.: ...ir tai tik įrodo, kad Sauliui tai artima. Jis grūdo įvairius filmus, vesternus, Holivudo klasiką. Atsimenu, išjuokiau aktorių Charlesą Bronsoną, man jis atrodė dera prie konteinerių kapstytis. Saulius pyko ant manęs, liepė žiūrėt įvairius jo vaidmenis. Ir jis buvo teisus – iš tiesų labai įdomu. Esminis filmas, kurį jis akcentavo, buvo „Fucking Amal“. Man jis patiko, nors tai nėra toks filmas kaip „Anarchija...“.

 

T.V.: Aš taip pat mąstau, iki ko tie filmai nuvedė. Nes man kaip aktorei vis tiek reikėjo sugalvoti, kaip tapti, sukurti tą personažą. Man norėjosi būti labiau reikalinga kaip vaidmens kūrėja.

 

S.J.: Būtent, kad būtų suteikta galimybė sukurti vaidmenį. Tą patį mes sakėm besifilmuodamos – tai ne todėl mes skundžiamės, kad filmas jau du metus neišeina. Tiesiog buvo toks jausmas.

 

R.Z.: Tai vis dėlto – kaip Sauliui Drungai sekėsi režisuoti? Ar jis aikštelėje jautėsi patogiai?

 

S.J.: Jis jautėsi labai patogiai. Nepatogiai galbūt jautėsi kiti 40 žmonių... Saulius ramus, man patinka jo ramybė, tikrai „užvežanti“. Jokio mėtymosi nebuvo – Saulius visada konkrečiai žinodavo, ką ir kaip nori filmuoti. Su juo smagu bendrauti, o nesutarimų stengiausi negirdėti. Galbūt tai lietuvių aktorių problema, kad norisi vaidinti. Gal kartais išties užtenka tik būti. Ir jei režisierius sako stovėti taip, reikia taip ir stovėti, nes tu jo mintį realizuoji, ne savo. Bet tuo metu "nervas ėmė"...

 

T.V.: Nežinau, ar norėjau padaryt geriau, tik žinau, kad mes visi labai norėjom Sauliui padėti, kiekvienas įnešti savo indėlį. O jis norėjo daryt savo filmą, taip kaip jis tai supranta. Ir jis padarė.

 

R.Z.: Grįžkim prie jūsų personažų. „Anarchija Žirmūnuose“ pirmą kartą Lietuvos istorijoje pasakos kartu ir lesbietiškos meilės istoriją. Kiek jums tai svarbu, ir ar sunku buvo vaidinti sekso sceną?

 

T.V.: Nežinau, ar filmas apie lesbietišką meilės istoriją. Jų meilės scena – kaip žaidimas. Vilė patikėjo Sandra, ir tiek. Jei man taip gyvenime įvyktų, negalvočiau, kad esu lesbietė. Tai daugiau pažinimas, susijungimas su kitu žmogum, kuris nuvedė į tokius dalykus. Vaidinti sekso sceną nebuvo sunku. Mano pagrindas toje scenoje buvo meilė ir trauka tam žmogui, ir toliau buvo labai lengva. Kaip ir Vilei, taip ir man buvo smalsu.

 

S.J.: Man jų santykiuose žaviausia, kad Saulius neatskleidė Sandros lytiškumo. Vienoje scenoje vaikai kieme klausia, ar tai mergaitė, ar berniukas. Ir pačioje sekso scenoje lieka tas keistas jausmas. Man labai įdomu stebėti savo pačios pasikeitimą – stengiausi kitaip judėti, kalbėti, vaikščioti. O dėl sekso scenos, jaučiausi puikiai! Man patinka Bertolucci, esu seksualus žmogus – ką daugiau galiu pasakyti?! Ar tai lesbietiška istorija? Nežinau. Apskritai vertinu visa tai savotiškai – neagituoju, bet liberaliai žiūriu į tokius santykius. Ir šis filmas man – ne apie anarchiją, o apie ryšį su žmogum. Apie jausmą, santykį, simpatiją – kai nesvarbu, vyras tai ar moteris.

 

R.Z.: Galbūt pastebėjote, koks paties režisieriaus požiūris į tokius santykius?

 

S.J.: Vyriškas! Jam gražu... Jam gražios dvi moterys kartu. Saulius ne Almodovaras, jam moterų psichologija nesvarbi. Gal ir labai gerai! Vis dėlto buvo momentų, kai supranti, kad ryšį suvaidinti svarbiau nei sekso sceną. Kartais pajusdavau, kad mums pavykdavo. Nežinau, ką Saulius įdėjo, sumontavo – gal tai atsiskleis.

 

T.V.: Man irgi atrodė, kad buvo akimirkų, kai jautėsi stiprus personažų ryšys. Įdomu, ar jos paliktos filme, ar akcentuotos.

 

R.Z.: O, jūsų manymu, anarchija Sauliui – svarbi?

 

S.J.: Manau, jam tai – sentimentai tam, ko nebėra mano kartoje. Tai kartos dalykas, kas praėjo šalia jo, gyvenant Žirmūnuose. Ką jis matė pro savo langus, kokius draugus turėjo. Turbūt egzistavo ir Sandros prototipas.

 

R.Z.: Bet sakei, jog Sauliaus jūsų personažuose nėra.

 

S.J.: Mes to niekada nesužinosime. Konkrečiai neįvardinsim. Vėlgi... Saulius toks žmogus, kuris moko neprisirišti. Prie darbų, prie tos dienos. Man tokia yra šito filmo pamoka. Kai sukuri vaidmenį ir staiga jo nepamatai. Ir vėl nepamatai. O Saulius jau kituose projektuose, kitose temose. Ir mes pačios pasikeitusios.

 

R.Z.: Ačiū už interviu.

 

P.S.: Severiją Janušauskaitę greitai išvysime dar dviejuose naujuose lietuviškuose filmuose: Ramunės Čekuolytės „Dvi valandos“ ir Donato Vaišnoro „Myliu kulką tavo širdyje“. Šiuo metu aktorė filmuojasi naujame švedų režisierės Ella Lemhagen filme „Karališkieji brangakmeniai“ ir vaidina Jono Vaitkaus režisuojamuose spektakliuose Jaunimo teatre. Naujausias vaidmuo – Barboros Radvilaitės spektaklyje „Barbora ir Žygimantas“.

 

Toma Vaškevičiūtė taip pat laukia naujo teatro sezono: aktorė toliau vaidins Lietuvos Nacionaliniame Dramos Teatre, Vilniaus Mažajame Teatre, Kauno Valstybiniame Dramos Teatre. Šiuo metu Toma Vaškevičiūtė Kauno Valstybiniame Dramos Teatre repetuoja Reginos vaidmenį Henriko Ibseno „Šmėklose“ (režisierius Artūras Areima, premjera – jau rugsėjo pabaigoje). Greitai prasidės repeticijos Oskaro Koršunovo Teatre, kur tas pats Artūras Areima režisuos Eugene O'Neill „Elektrai skirta gedėti“. Šiame spektaklyje Toma Vaškevičiūtė atliks pagrindinį Lavinijos Menon/Elektros vaidmenį.

 

"Tremoros" archyvo nuotraukose - filmavimo akimirkos: aktorės Toma Vaškevičiūtė ir Severija Janušauskaitė (1,5,6); su režisieriumi Sauliumi Drunga (2,3); T. Vaškevičiūtė ir Martynas Nedzinskas (4).