Interviu. Andrius Mamontovas: kinas – lyg dar vienos durys

Andriui Mamontovui patinka kinas. 1986 m. dainininką kelioms dienoms paleido iš armijos, kad šis galėtų nusifilmuoti kultiniame muzikiniame režisieriaus Artūro Pozdniakovo filme „Kažkas atsitiko“. Po metų Andrius Mamontovas suvaidino Balio Adomonio (akt.Vladas Bagdonas) sūnų režisieriaus Marijono Giedrio dramoje „Parodų rūmai“. Ir pagaliau 2008m į kiną jį su „Nereikalingais žmonėmis“ grąžino latvių režisierius Maris Martinsonas, pakvietęs suvaidinti kunigą ir sukurti filmui garso takelį.

 

Melodramatiškai supinta šiuolaikinių lietuvių – emigrantų, karjeristų, alkoholikų – istorija Lietuvos kino kritikų buvo įvertinta gana abejingai. Filmas kaltintas stereotipiškais personažais, „nereikalingais“ montažo ar kameros sprendimais, neaiškia dramaturgija. Tačiau Tarptautinio Šanchajaus Filmų Festivalio komisija, kuriai pirmininkavo vienas garsiausių šiuolaikinio kino autorių Wong Kar-wai‘us, „Nereikalingiems žmonėms“ skyrė du apdovanojimus –  Andrius Mamontovas festivalyje buvo pripažintas geriausiu kompozitoriumi, o Maris Martinsonas – geriausiu režisieriumi.

 

Komisija – ne šventa karvė. Kiekvieną tiesą galima ir dera ginti argumentais. Tačiau tiesa ir tokia, kad kita komisijos narė, japonų aktorė Kaori Momoi, dirbusi su tokiais meistrais kaip Akira Kurosawa, Shohei Imamura, Aleksandru Sokurovu, Robu Marschallu, „Nereikalingais žmonėmis“ susižavėjo ir pasisiūlė vaidinti kitame Mario Martinsono filme. Tai - "Amayos" pradžia. 

 

Rugsėjo 17 d. įvyks šio flmo premjera. Apie jo kūrimo procesą ir mėgstamo kino magiją – pokalbis su  „Amayos“ pagrindiniu aktoriumi, kompozitoriumi, vienu iš filmo prodiuserių  Andriumi Mamontovu.

 

- Prisiminkime, kaip gimė „Amaya“ ?

 

- Viskas prasidėjo 2008-ais, kai „Nereikalingi žmonės“ buvo atrinkti ir įvertinti Šanchajaus filmų festivalyje. Tai buvo didelis, netikėtas ir lemtingas įvertinimas. Viena iš komisijos narių buvo japonų aktorė Kaori Momoi. Dieną po filmo peržiūros ji priėjo prie mūsų kavinėje, kurioje pusryčiavome, pasakė, kad visą naktį nemiegojo, mąstė, ir - jei kitame filme reikės japonų aktorės – štai vizitinė kortelė.

 

Neilgai trukus Maris faktiškai specialiai jai ir parašė scenarijų. Iš pradžių planavome filmuoti Tokijuje, bet Japonija yra siaubingai brangi šalis. Kai 2009-ais dalyvavome Hong Kongo filmų festivalyje, Maris pasiguodė, kad su Tokiju sunku susitarti, ir aš paklausiau, ar neverta filmuoti Hong Konge. Tuomet jis perrašė scenarijų, ir per dvi ekspedicijas, pernai rudenį ir šią žiemą, buvo nufilmuota „Amaya“.

 

- Apie ką pasakoja filmas ?

 

- Amaya – aktorės Kaori Momoi veikėjos vardas, tačiau filme yra keli pagrindiniai herojai, kelios linijos, kurios susipina Hong Konge. Mieste, kuris yra vienas pasaulio centrų, Azijos kultūrinio ir ekonominio gyvenimo židinys... Mano personažas – vyrukas, kuris klajoja po Azijos šalis be ypatingo tikslo gyvenime. Jis neapsikrauna dideliais filosofiniais svarstymais, pakeliui mokosi masažo paslapčių. Čia yra šiek tiek Mario autobiografinių motyvų – žinau, kad jis studijavo masažą Indijoje, Kinijoje ir kitur. Aš pats taip pat daug keliauju, tokios būsenos man pažįstamos, nors ir nesu vienišius.

 

- Jūsų personažas – lietuvis?

 

- Rytų europietis. Nusprendėme filme neminėti konkrečios šalies, nes Azijoje ar tu būtum iš Lietuvos, ar iš Vokietijos, jiems liksi žmogumi iš Europos... Taip pat kaip mums nesvarbu, ar žmogus iš Taivanio, ar iš Korėjos, ar Hong Kongo, nors iš tiesų tai visai skirtingi dalykai.

 

- Kaip vyko filmo pasiruošimo darbai, filmavimas?

 

- Kartu su režisieriumi daug diskutavome, gal pusę metų iki filmavimo susitikdavom vos ne kiekvieną dieną. Maris kelis kartus važiavo į Hong Kongą rašyti scenarijaus. Bendraudamas su juo naudojausi proga, kad suprasčiau jo viziją – savo personažo, filmo nuotaikos.

 

- Kaip sekėsi dirbti kartu su tokiais garsiais aktoriais kaip Kaori Momoi ir Dexteriu Fletcheriu?

 

- Kaori – labai įdomi aktorė, tikra profesionalė. Labai smagu iš arti matyti žmogų, kurio aura, energija pasikeičia, vos tik įsijungia kamera. Atrodo, be jokių išoriškų pastangų. Prieš kiekvieną filmavimą susitikdavęs su ja parepetuoti pajusdavau, su kokio stiprumo aktore tenka dirbti.

 

Be jokios abejonės, būtent jos dalyvavimas atvėrė galimybes dirbti su pagrindine Hong Kong kino kompanija, „October Pictures“. Ši kompanija dažnai filmuoja garsius Holivudo filmus – tų žmonių, kurie dirbo prie paskutinio filmo apie Betmeną ar „Laros Kraft...“, pavardės bus ir „Amayos“ titruose.

 

O su Dexteriu Fletcheriu esu pažįstamas jau 10 metų. Su jo žmona Dalia Ibelhauptaite lankiau tą patį darželį ir mokyklą, taigi kai ji išvažiavo į Londoną ir ištekėjo už Dexterio, susipažinau ir su juo.

 

Malonus žmogus, kai apsilanko pas mus, visada su mano vaikais susėda pažaisti kompiuterinių žaidimų – apie juos daug žino, net yra vedęs vieną jiems skirtą televizijos laidą... Seniai maniau, jog būtų smagu kartu suvaidinti kokiame filme. Taigi pasinaudojau pažintimi ir pakviečiau jį, pavyko susitarti su jo agentais. Tai vis dėlto tarptautinio garso aktorius, taigi teko derinti įvairias sąlygas.

 

Sunku papasakoti Dexterio Fletcherio ar Kaori Momoi darbo metodus ar paslaptis. Tiesiog pajunti šių aktorių vidinį nusiteikimą, matai kaip jie susikaupia, kaip persikūnija. Nežinau, ar galima to išmokti, tiesiog tai duota žmogui, arba ne.

 

- Kaip vyko filmavimas Hong Konge ir kuo tai skyrėsi nuo filmavimo Lietuvoje?

 

- Komandą sudarė beveik vien vietiniai kinematografininkai – išskyrus mane, Marį, jo žmoną (prodiuserė Linda Krukle), operatorių Gintą Berzinį, aktorę Kristiną Neverauską ir Mario asistentą. Kiti – kinai. Jų bendravimas tikrai visiškai skiriasi nuo mūsų. Jie viską atliko labai preciziškai, scenarijų išstudijavo ir kiekvienai scenai pasiruošė iki smulkmenų. Jeigu režisierius staiga nuspręsdavo ką nors pakeisti, jiems būdavo labai sunku persigrupuoti. Jų tokia kultūra - jie neimprovizuoja, geras darbas jiems yra tas, kuris tiksliai atitinka viršininko nurodymus. Lietuvoje ar Airijoje, kur filmavom „Nereikalingus žmones“, jei kyla mintis kažką padaryti ne pagal planą, visi greitai persigrupuoja ir žino ką daryti, o ten jie tiesiog sustingdavo – patys niekada nesiimdavo spręsti, laukdavo naujų tikslių instrukcijų.

 

Apskritai, jų visai kitoks bendravimas. Tarkim, Europoje, jei gavai elektroninį laišką ir neturi į jį atsakymo – vis tiek parašai, paprašai palaukti. Ten atsakymą lyg niekur nieko gali gauti po kelių mėnesių – kol neturės ką atsakyti, tol nieko ir nerašys.

 

Nežinau, kaip pritaikoma šita skirtumų patirtis, bet per filmavimą daug supratom apie Azijos kultūrą. Su Mariu juokavom : „Kartais tenka susidurt su 3000 metų istorija, prieš kurią mes esam bejėgiai“!

 

- „Nereikalingi žmonės“ susilaukė tiek sėkmės, tiek kritikos. Kaip jums pačiam patiko šis filmas?

 

- „Nereikalingi žmonės“ buvo labai sunkus, užpainiotas filmas, taip pat ir jo montažas painus, siužetas beveik detektyvinis... Tačiau man tas filmas brangus. Puikūs Airijos vaizdai. Puiki komanda, smagu ir įdomu, kai dirbi su tokiais profesionalais, kaip operatorius Gintas Berzinis. Kai komandą sudaro keli gerai sutariantys žmonės... Tada viskas gerai. Man buvo svarbiausias filmo kūrimo procesas.

 

Apskritai mėgstu kiną. Man labai patinka tokia įvairių meno rūšių - vaizdo, garso, šviesos, choreografijos, muzikos, dailininko darbo sintezė. Kai žanrai susieina į vieną ir pagimdo realų, arba nerealų gyvenimo atspindį, o gal ir naują gyvenimą. Norėtųsi, kad Lietuva būtų didesnė šalis, galėtume kurti daugiau filmų...

 

Pirmą kartą filmavausi dar 1983 metais, Raimundo Banionio filme „Mano mažytė žmona“. Filmuojama buvo mano mokykloje, todėl patekau į masinę sceną, kur manęs beveik nesimato... Bet tada pirmą kartą pamačiau kino kūrimo procesą: kaip stato kamerą, kaip režisierius sušunka „motoras!“. Tai buvo magiška. Vėliau, jau rimčiau tai patyriau, kai filmavausi Marijono Giedrio filme „Parodų rūmai“.

 

Žodžiu, anksti supratau, kad noriu būti kine. Todėl kai Maris mane pakvietė vaidinti  filme „Nereikalingi žmonės“, labai apsidžiaugiau. Iš pradžių mane pakvietė kaip aktorių, paskui pasisiūliau parašyti muziką. Susilipdė toks tandemas, kai abudu atliekame ne vieną vaidmenį – Maris ne tik režisuoja, bet ir montuoja, o prie „Amayos“ aš dirbau jau ir kaip „executive producer“ - trumpai tariant, investavau savo lėšų ir dalyvavau visų idėjų svarstyme. Ir man tai labai patiko. Tai nauja, netikėta platforma realizuoti savo kūrybiškumą, neapsiribojant vien tik muzika. Be to, ir muziką kurti labai įdomu, kai esi filmavimo aikštelėje, kai turi daug progų pajusti režisieriaus viziją ir filmo nuotaiką.

 

- Koks kinas jums pačiam patinka?

 

- Įvairus. Man patinka „Šindlerio sąrašas“, „Žalioji mylia“, „Terminatorius 2“... Labai mėgstu siaubo filmus, įtempto siužeto, veiksmo.

 

- Vardinate tik holivudinius filmus?..

 

- Nebūtinai. Prieš „Amayos“ filmavimą, peržiūrėjau virš 30 Hong Kongo filmų, kurių iš pradžių nelabai supratau, bet po kurio laiko man jie pradėjo patikti. Jau anksčiau mėgau Wong Kar-wai‘aus kūrinius, todėl buvo dvigubai malonu, kad jis įvertino „Nereikalingus žmones“, kad teko su juo pabendrauti.

 

Dar man labai patinka prancūziški filmai, netgi bet kokio žanro. Tarkim Luco Bessono – aukso vidurys tarp Holivudo ir Europos, nenukrypstama nei į saldžią komerciją, nei į „elitinį“ meną. Man visada patinka toks balansas. Mėgstu Alano Parkerio, Tarantino, Lyncho kiną. O kas dėl Holivudo, tai reikia prisiminti, kad ten suvažiuoja žmonės iš viso pasaulio, daug „holivudinių“ režisierių – tie patys europiečiai...

 

- Tai turbūt ir Maris Martinsonsas ruošiasi ten išvažiuoti?

 

- Turbūt, reikėtų jo paklausti! Važiuot į Holivudą galima, bet greičiausiai atsigersi kavos ir grįši! Jei rimtai, kiekvienas turi savo kelią, ir kai atsidaro durys, žiūri – eisi pro jas ar ne. Mums tokios durys buvo Šanchajaus filmų festivalio apdovanojimai. Jos atvėrė kelią į „Amaya“. Kas toliau – neįsivaizduoju. Matyt, tuo menininko gyvenimas ir intriguoja – niekada nežinai, kurios durys atsidarys sekančios...

 

Nuotraukose - Andrius Mamontovas (asmeninio archyvo nuotr.); filmo "Amaya" kadrai (platintojų kompanijos "Meed Films" nuotr.).