Po premjeros. Konformistiškai - apie anarchiją

Rugsėjo 9 d. kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ įvyko Sauliaus Drungos režisuoto filmo „Anarchija Žirmūnuose“ pagal jo paties parašytą scenarijų, premjera. Tikriausiai nesuklysiu pradėjusi nuo to, jog pirmą kartą kalbant apie pastarųjų dešimtmečių lietuvišką kiną, kurio didžiausia problema dažnai įvardijama scenarijaus stoka, šis priekaištas negalioja. S. Drungos sukurtas scenarijus 2007 m. Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas Europos komisijos Media programos prizu „New Talent Award“. Pasirodo, jog ir neturint stiprios scenaristų mokyklos Lietuvoje, galima parašyti scenarijų tema, kuri būtų intriguojanti ir tuo pačiu pelnytų tarptautinį pripažinimą. Tačiau vienas dalykas – scenarijus popieriuje, kitas – perkeltas į ekraną.

„Anarchija Žirmūnuose“ pasakoja apie iš mažo miestelio į Vilnių studijuoti atvykstančią merginą Vilę (Toma Vaškevičiūtė), kuri iš pradžių apsistoja pas tetą (Jūratė Onaitytė), o vėliau iš Sandros (Severija Janušauskaitė) išsinuomoja butą Žirmūnuose. Viena pagrindinių filmo herojų Sandra žavisi anarchija, vėliau ja užsikrečia ir Vilė, anarchija merginas suartina, nors joms ji reiškia visai ne tą patį dalyką. Vaikų namuose užaugusiai Sandrai, besivadovaujančiai gyvenime šūkiu „duok taip, kad neatsikeltų, ar tai būtų žmogus, ar stulpas“– tai tik priemonė „būti nepriklausomai“, daryti, kas šauna į galvą. Tuo tarpu Vilę ji įkvepia kovai prieš kompaniją, gaminančią greitą maistą, nuo kurio apsinuodija iš Sandros perimta globoti draugė. Nors filme daug kartų išgirstame žodį anarchija, pati filmo nuotaika toli gražu nėra anarchistinė, to nekompensuoja ir puikiai filmui deranti muzika, kuri žiūrovui yra labiau majos šydas, nukreipiantis dėmesį nuo pasakojamos istorijos, nei organiška filmo dalis.

Išėjusi iš filmo premjeros, niekaip tiksliai negalėjau apibūdinti jausmo, kuris apėmė pažiūrėjus šį filmą. Vėliau supratau, kad tas jausmas buvo dvilypis: filme pasakojama istorija neįtikina, nors filmas žiūrisi. Kodėl filmas žiūrisi, o pasakojama filmo istorija neįtikina?

Viena vertus, filmo autoriui taikliai pavyksta užčiuopti personažų, o iš tikrųjų, tam tikrų tipažų, charakterius. Įtikinamai vaizduojamos iš mažų miestelių ar kaimo į sostines atvažiavusios merginos, kurių vienos – truputį „gudresnės“, bandančios išsiskirti peroksidiniais plaukais ir mini sijonais, kaip blondinė Jurga (Toma Gailiūtė), kitos – taip ir nepajėgiančios išsivaduoti iš savo kompleksų ir greitai pasiduodančios kitų įtakai ar „globai“, kaip Lina (Giedra Giedraitytė). Režisieriui taip pat pavyksta atskleisti ir pagrindinės filmo herojės Vilės personažo stereotipiškumą. Merginos  iš provincijos, neturėdamos didesnių ambicijų, dažniausiai stoja į Pedagoginį universitetą (anksčiau – institutą), populiariai vadinamą „pedagaške“.

Kita vertus, filmo autorius imasi temos, kuri yra labai universali, o lietuviškame kine dar visai neeksploatuota – iš mažo provincijos miestelio ar kaimo į sostinę atvykusio studijuoti jauno žmogaus pirmieji įspūdžiai Vilniuje, jo pritapimas ar nepritapimas sostinėje, kuris ne taip jau retai išvirsta į tragediją. Todėl šiame filme Vilės akimis pirmą kartą matomas Vilnius, pro troleibuso langą ir ne tik, žiūrisi. Nors miestas labai pasikeitė, tačiau kiekvienas, atvažiavęs studijuoti į Vilnių, tikrai prisimena savo pirmuosius įspūdžius sostinėje ir šia prasme filmo žiūrovų ratas gerokai prasiplečia.

Kaip filmo privalumą norėčiau paminėti ir jame nuolat žaismingai atsikartojančius emigracijos ar pedagoginio auklėjimo motyvus, kiekvieną kartą nuskambančius vis kitaip ir nenuobodžiai, taip pat pasikartojančias detales, kurios, nors šiek tiek ir perspaustos, tačiau yra gražios, tokios kaip nuolat atsirišantis dešinysis Vilės sportbatis ar Vilės „valiuta“ – mamos virta uogienė, praverčianti įvairiais gyvenimo atvejais ir filme funkcionuojanti ne tik kaip pagrindinis studentės maistas, bet ir kaip bendravimo priemonė, o reikalui esant tuščią uogienės stiklainį galima paversti sprogstamają medžiagą talpinančia tara ir pan. Visa tai rodo, kad ties scenarijumi buvo kruopščiai padirbėta, surastos gijos, jungiančios visą filmo medžiagą į vieną audinį.

Tačiau tai, deja, nekompensuoja pagrindinio filmo trūkumo – jo dirbtinumo. Žiūrint filmą, neapleidžia jausmas, jog jis kažkoks netikras, papasakota istorija visai „neužkabina“ ir neįtikina. Ir visų pirma dėl pagrindinių filmo personažių netolygumo. Vilės transformacija iš kuklios ir nuoširdžios provincijos mergaitės į lesbietiškų polinkių turinčią heroję, vėliau drąsiai tetos virtuvėje gaminančią „molotovo kokteilį“  yra per greita ir nemotyvuota. Tarkim, jei Sandra būtų ėmusis iniciatyvos suvilioti Vilę, būtų įtikinamiau, nes jos ūmus bučinys su užsičiaupimo potekste automobilyje slapstantis nuo policijos – pirmoji užuomina į tokių santykių tolesnį vystymąsį pasakojamoje istorijoje. Lygiai taip pat ir Sandros personažas nevienalytis. Nors ji filme atskleidžiama kaip nusikaltėlių pasaulio atstovė, išlaikoma ir gyvenanti iš brolio nusikalstamos veiklos, tačiau vadinanti save anarchiste, iš tikrųjų,  yra labiau globojanti ir ginanti silpnuosius nei kelianti baimę. Jos nuomininkių priežiūra, kurią matome filme, niekaip nesisieja su pirmuoju filmo kadru, kuriame ji pakelia ranką prieš nuomos neįstengiančią sumokėti jauną merginą ir kuris, matyt, turėjo tapti, tačiau taip ir netapo, sadistinių santykių tarp nuomotojos ir nuomininkių leitmotyvu.

Filme atskleidžiamas santykis tarp dviejų pagrindinių filmo herojų – šabloniškas, greičiau nusižiūrėtas iš kokių nors filmų, nei išgyventas ir sukurtas filmo erdvėje gyvenančių herojų. Pistoletas su dolerių krūva, mašinos nuvarymas, bėgimas nuo policijos, lesbietiškos meilės scena – klišės, perkeltos į lietuvišką ekraną. Kiekvienas miestas, o ypač Vilnius turi savo istoriją ir įvairių paslapčių, kurios gali būti atskleistos tik jame gyvenančių žmonių, tačiau Žirmūnai čia tik kaip vienas nuo kito miesto niekuo nesiskiriančių miegamųjų rajonų, iš kurio kiemų  –  lygiai kaip ir iš bet kurio kito, galima nuvaryti mašiną ar duoti į galvą „kacapams“.

Filmui trūksta originalumo, drąsos kurti pasaulį, o ne naudotis esamomis klišėmis, galiausiai – individualaus filmo autoriaus požiūrio į savo gimtąjį miestą ir tos pačios anarchijos! Tačiau kad ir koks nevienalytis būtų pagrindinių herojų pasaulis, jaunosios aktorės puikiai atlieka savo vaidmenis, ištemptas pasakojimo tempas pakenčiamas, nes aktorių vaidyba natūrali,  įgarsinimas - taip pat, trūksta tik gyvybės, kino gyvybės, bet jos sukūrimui reikia talento. Talento išsivaduoti iš stereotipų, atsikratyti pagundos konformistiškai kartoti tegul ir neblogai įvaldytas kino klišes ir gebėjimo laisvai išsakyti savo originalų požiūrį į medžiagą.

Nuotraukose - aktorės Toma Vaškevičiūtė ir Severija Janušauskaitė filme "Anarchija Žirmūnuose" ("Tremoros" archyvo nuotr.).