Kita nuomonė. Apie „Anarchiją Žirmūnuose“

Nustebau, lfc.lt perskaitęs Irmos Šimanskytės recenziją „Konformistiškai – apie anarchiją“. Saulių Drungą pavadinti konformistu sunku. Prieš tris metus pelnęs „New Media Talent“ apdovanojimą už geriausią scenarijų ir taip į kino pasaulį įkritęs scenaristas, buvęs undergroundinių (gal ir anarchistinių?) grupių būgnininkas ir nepralenkiamas sinefilas turėjo įžūlumo sukritikuoti ne vieną lietuvių grupę ar režisierių, o kino aikštelėje savo nuomonę gynė nepaisydamas kino profesionalų.

Konformistinis man neatrodo ir filmas apie tyrą lesbiečių meilę degraduojančios Lietuvos fone.

Žinoma, „konformistas“ – ideologinis apibūdinimas, kuriam kiekvienas suteiks sau patogų turinį.

Šįkart – mano eilė.

Konformistinis nacionalinio kino palaikymas

Man patinka lietuviškas kinas. Ne todėl, kad „kaip lietuviškam – neblogai“... Todėl, kad natūralu, jog mokėdamas lietuvių kalbą, gyvendamas toje pačioje kultūroje ir istorijoje kaip filmo kūrėjai, galiu labiau įsigilinti į filmą, ir jis labiau mane paliečia. Galų gale nieko bloga nacionalinį kiną palaikyti vien dėl to, kad jis nacionalinis – verta sirgti ne tik už krepšinį (...vakar „Zero II“ populiarumu ir emocijomis pralenkė naujas lietuviškas „filmas“ – pasaulio čempionato bronzinė transliacija), bet ir už savo kiną ir jo laimėjimus.

Žinoma, visą pagarbą pamiršti, kai naujas lietuviškas filmas – akivaizdžiai blogas, nekokybiškas ir pretenzingas. „Anarchija Žirmūnuose“ – priešingas atvejis. Pripažindamas, kad filmo gamybinė kokybė galėjo būti daug geresnė, visų pirma paanalizuosiu šio filmo netikėtumus ir sukeltas mintis.

Holivudinis scenarijus: maištas prieš elitizmą

Pristatinėdamas „Anarchiją Žirmūnuose“ Saulius Drunga pabrėžtinai oponuoja melancholiško, elitistinio lietuviško kino tradicijai. Tokį kiną režisierius vertina kaip pretenzingą ir mėgėjišką. Paties Sauliaus Drungos scenarijus iš tiesų radikaliai skiriasi nuo visų nepriklausomybės laikais sukurtų lietuviškų filmų. Čia nėra meditacijos, „grynos“ estetikos, tekančio laiko ir būties pojūčių, kurią rasime Šarūno Barto, Kristijono Vildžiūno, Valdo Navasaičio, Inesos Kurklietytės kūryboje. Čia nėra ir siužeto vystymo klaidų, kurias turėjome kentėti žiūrėdami kad ir geriausių norų sukurtus filmus: „Vienui vieni“, „Stiklo šalis“, „Vilniaus getas“, „Nereikalingi žmonės“, „5 dienų avantiūra“, „Zero“.

„Anarchija Žirmūnuose“ yra profesionaliausias nepriklausomos Lietuvos kino scenarijus. Čia verta trumpam stabtėlėti. Prancūzų kino režisierius Jeanas-Lucas Godard‘as (kurį, tikiu, gerbia ir Saulius Drunga) scenarijus apskritai niekina. Savo „Kino istorijos“ tomuose jis apgailestauja, kad vaikai mokomi skaityti ir rašyti, o ne žiūrėti ir filmuoti. Garsiausias Lietuvos kino režisierius Šarūnas Bartas scenarijų taip pat nemėgsta rašyti – jei nereikėtų aplikuoti į įvairius fondus, spėju, kad jis mintis apie filmo kūrimą iki kiekvienos dienos filmavimų mielai pasilaikytų sau pačiam.

Ar tai reiškia, kad scenarijus šiuolaikiniam kinui – pasenusi, nebereikalinga priemonė? Aišku, kad ne. Tiesa ta, kad tiek Jeanas-Lucas Godard‘as, tiek Šarūnas Bartas – elitiniai menininkai. Vienintelis žiūroviškas ir komerciškai sėkmingas Godard'o filmas buvo „Iki paskutinio atodūsio“, ir – rizikuoju šokiruoti kino mėgėjus – prie to ženkliai prisidėjo atviros (tam metui) erotinės scenos. Šarūnas Bartas žinomas saujelei pasaulinio kino elito. Antraip nei Saulius Drunga, neturiu nieko prieš elitizmą ir manau, kad šie režisieriai – genialūs. Tačiau maištauti prieš lietuvišką elitinio kino ir taip pat kino kritikos bei finansavimo kultūrą, ir daryti tai su kokybišku, publikai nepataikaujančiu filmu – idėja gera, ir, akivaizdu, ji nėra konformistinė.

Apie ką kalba „Anarchija Žirmūnuose“?

Kai klausiau pagrindinių filmo aktorių Tomos Vaškevičiūtės ir Severijos Janušauskaitės, apie ką kalba „Anarchija Žirmūnuose“, jos abi atsakė iš savo perspektyvos: apie dviejų žmonių ryšį. Iš tiesų kaip ir kiekvienas geras filmas, „Anarchija Žirmūnuose“ kalba truputį daugiau: apie žmogaus prigimtį, o jei konkrečiai, apie degraduojančią Lietuvos visuomenę. (Perspėju: toliau išduosiu šiek tiek filmo siužeto, todėl nenorintiems susigadinti malonumo, siūlau iš pradžių pasižiūrėti filmą.)

Filmo personažai raiškiai atitinka skirtingus lietuviškos visuomenės sluoksnius. Pats filmas prasideda pagrindinės filmo herojės Vilės (akt. Toma Vaškevičiūtė) atvykimu į Vilnių – taigi žiūrovas iškart įstatomas į misiją: pažinti Vilnių. Vilniečiai, pasirodo, nedraugiški: niekas nenori Vilės mamos naminės uogienės. Draugystės, tarpusavio supratimo trūkumas pereina į smurtą – filmo pabaigoje uogienės stiklainiai pasitarnaus molotovo kokteiliams paruošti.

Tokių simbolių filme ne vienas. Vilės teta (akt. Jūratė Onaitytė) nesikalba su jos mama, pasirodo, todėl, kad ši kažkada nepasidarė aborto. Galime tik įsivaizduoti, kaip užaugo Vilė: kiek kaltės ir nemeilės jautė. Lygiai taip pat ir jos keista nuomininkė anarchistė Sandra meilės nerado užaugusi vaikų namuose. O kai nėra meilės, ją pakeičia smurtas, „bardakas“, anarchija. Ar ne taip viskas ir yra Lietuvoje? Ar ne pagarbos žmogui, artimui trūkumas sudaro pagrindą korupcijai, pinigų plovimui, politinei demagogijai ir nuolatiniam tyčiojimuisi iš žmogaus teisių?

Apie tai kalba „Anarchija Žirmūnuose“. Ir kalba gal ne taip dramatiškai kaip aš – filmas vis dėlto pilnas žmogiškų santykių, ironijos, šilumos. Sandra ir Vilė paguodą randa viena kitos glėbyje ir iš tiesų ryšys tarp merginų išlieka net jų keliui išsiskyrus. Šitas „kalbėjimas“, aktualumas ir yra vienas svarbiausių „Anarchijos Žirmūnuose“ privalumų, kuris Lietuvos kontekste iš tiesų yra originalus (o svetur, paradoksalu, bus originalus dėl Lietuvos konteksto).

Šiek tiek kritikos

Teisybės dėlei galima būtų parašyti, jog nors scenarijus šauniai žongliruoja topinėmis frazėmis („Anarchija tave saugo“, „O tai blogai?“), simboliais ir personažais, jis taip pat gerokai manipuliatyvus. Suprantu, jog filme svarbiausia vidinė, o ne gyvenimo, logika. Vis dėlto triukams pasibaigus ir pradėjus analizuoti, kai kurie personažų poelgiai pasirodys pernelyg skuboti arba nemotyvuoti. Kodėl Sandra, jau nusivylusi Vilės neatsargumu, vis dėlto palieka jai svarbų paketą? Jei Vilė myli Sandrą ir pasikeičia dėl jos, kodėl nemėgina jos surasti?

Toliau tenka kritikuoti filmo gamybinę kokybę. Filmo operatorius Feliksas Abrukauskas – šiuo metu vienas geriausių Lietuvoje (jo sąskaitoje: „Kolekcionierė“, „5 dienų avantiūra“), todėl sunku patikėti, kad jis atsakingas už ne itin grabią vizualinę pusę. Gal ir montažo, ir, ko gero, visų pirma paties debiutuojančio režisieriaus kaltė, kad kai kurie kadrai atrodo ne subtiliai sureikšminti (pirmas Vilės ir Sandros susitikimas), dirbtinai darantys pauzę (Žirmūnų panorama). Aktorių vaidyba taip pat netolygi – Severija Janušauskaitė ir Juratė Onaitytė skamba puikiai, o Tomai Vaškevičiūtei, Martynui Nedzinskui, taip pat antro plano aktoriams lyg neleista atsiskleisti – vaidmenys atrodo šiek tiek skuboti. Lygiai kaip ir latvių grupės „Satellites LV“ muzika ne visai limpa – nors graži, turėjo būti energingesnė ir gilesnė, kad atitiktų filmo nuotaiką.

Tačiau prisimenant pagarbą nacionaliniam kinui ir faktą, jog šis ilgo metražo filmas režisieriui ir scenarijaus autoriui Sauliui Drungai yra pirmas, dera tik pasveikinti „Anarchijos Žirmūnuose“ kūrėjus ir pakviesti žiūrovus į sales.

Filmo kadruose - aktorės Severija Janušauskaitė ir Toma Vaškevičiūtė ("Tremoros" archyvo nuotr.).