Atgarsiai. Barto dėsnis („Eurazijos aborigenas“ atvyko į „Kinošoką“)

"Eurazijos aborigeno" režisierius Šarūnas Bartas apdovanotas pagrindiniu festivalio "Kinošokas" prizu "Auksine keke". Kurortiniame Anapos (Rusija) mieste  Atviras NVS šalių, Latvijos, Lietuvos ir Estijos kino festivalis, vadinamas ‚Kinošoku“, įvyko jau 19-tą kartą.  

Svetainės Lfc.lt skaitytojams siūlome dienraščio „Rosijskaja gazeta“ („Rusijos laikraštis“; 2010, rugsėjo 16 d.) kino korespondentės Irinos Kornejevos įspūdžius po „Eurazijos aborigeno“ peržiūros Anapos festivalyje bei straipsnyje "Barto dėsnis" ("Eurazijos aborijenas" atvyko į "Kinošoką") pateiktus  Šarūno Barto spaudos konferencijos fragmentus.

Primename, kad nacionalinė naujausio Šarūno Barto filmo „Eurazijos aborigenas“ premjera įvyks Tarptautinio Kauno kino festivalio atidarymo vakarą.  

„Kinošoko“ numylėtinis, lietuvių kilmės europietis, pasaulinio garso režisierius Šarūnas Bartas 19 -ame Atvirame NVS, Latvijos, Lietuvos ir Estijos festivalyje pristatė naują lietuvišką –rusišką -prancūzišką filmą „Eurazijos aborigenas“.

Iš šio režisieriaus visi laukė tiek daug, kad paradoksalus dalykas: „Eurazijos aborigeno“ peržiūros metu nebuvo matyti nė vieno žmogaus nei paplūdimyje, nei prie baseino ar „Kinošoko“ teritorijos baruose. Naujas Š. Barto filmas jau susirinko visas įmanomas pagyras iš visų galimų komplimentų, kuriais – paprastai labai taupiais - režisierius lepina kritikai ir džiaugsmingai-pavydžiai sekantys savo kolegų pasiekimus kiti kūrėjai. O šiame filme kiekvienas rado tai, ko ieškojo savo kine iš didžiosios raidės. Ir ,kaip sakoma, transcendenciją, ir žmogiškumą viename formate.

Ir egzistencinę dramą, ir savotišką lietuvišką „bojeviką“ – kasdieninę reketininko ir narkotikų prekeivio, nusprendusio pradėti gyvenimą iš naujo, istoriją. Šis filmas - kartu ir mūsų laisvės pradžios metraštis, kuomet su teritorinėmis sienomis dingo ir leistinumo ribos, peržengtos „iki paskutinio atodūsio“, kvėpuoti jau nebebuvo kuo. Ir negailestinga kino konstatacija to, kad toli gražu ne kiekievienam iš mūsų -ir netgi švelnesnėmis sąlygomis - pavyksta atsilaikyti; o nepavyksta, vadinasi, bus taip. Ir nehumaniškas verdiktas, kad šis pasaulis neleidžia žmogui, kaip jis šito besiektų, būti pačiu savimi. (Štai situacija: paprašė filmo herojus grąžinti pinigus, ir atsidūrė tarp žemės ir dangaus, šalia valstybių, miestų; su primestu amžino keliauninko - be namų ir teisės į šiltą lovą – vaidmeniu).

Rado žiūrovai šiame filme ir ryškius moteriškus vaidmenis, sukurtus Klaudijos Koršunovos ir Elisos Sedanoui, kurių herojės savaip stengiasi įveikti tą košmarą, į kurį jas įstūmė gyvųjų pasaulis. Ir naują antžmogio vyro, kuris ugnyje nedega, vandenyje neskęsta, šalčio nebijo ir alkio nejaučia, įvaizdį... Ir neįtikėtiną kino magiją, kurią sugeba perduoti Šarūnas Bartas, kai žiūrovas yra priverstas tarsi iškristi iš erdvės, kurioje egzistuoja. Ir jo režisūrinius fokusus su laiku, kuris šio režisieriaus filmuose ,atrodo, yra pavaldus tik Barto, o ne  gamtos dėsniams. Ir jo firminį, labai keistą (ne linijinį plokščią) montažą, kurio dėka per 113 minučių net labai norint neįmanoma filme atrasti nė vieno nereikalingo kadro. Ir beveik chirurgines pastangas pažinti žmones ir sekti jų logiką, stebėti norą išgyventi...

„Kriminalinio ir nekriminalinio pasaulio ribos nėra tokios akivaizdžios, kaip dažnam atrodo, - kalbėjo po filmo premjeros Šarūnas Bartas. – Tos ribos tampa aiškios tik prabėgus laikui, nes viskas keičiasi.

Tai, kas dabar yra kriminalinis nusikaltimas, anksčiau nebuvo juo laikomas – prisiminkite žmonių deginimą... Bet visais laikais kriminalinis ir nekriminalinis pasauliai kovojo. Todėl, kad žmogaus prigimtis, deja, tokia: jis nori imti ir nieko neveikti. Gulėti ir galvoti: eikš, tu silpnesnis, vošiu tau ir pasiimsiu tai, ko man reikia...  

Filme mes nepasakojame visos pagrindinio herojaus biografijos – imame tik tą atkarpą, kai žlunga Sovietų Sąjunga. Herojus beteisiškumo laikais uždirbo pinigus taip, kaip galėjo, o paskui įklimpo; gyveno Prancūzijoje, galų gale, neteko namų. Jis prastai jaučiasi, jis prispaustas, jam norėtųsi išspręsti problemas ir pagulėti prieš saulę... Daugiau priešistorės ir nereikia. Juk toli gražu ne kiekvieną kartą žmogus nusprendžia pasielgti teisingai. Štai jeigu žmogus neklystų, tai būtų kita istorija...

Kodėl pabėga herojaus draugė? (pagal siužetą Klaudijos Koršunovos herojė pabėga nuo mylimo žmogus pas sutenerį - I.K.) Aš pats tiksliai negaliu į šį klausimą atsakyti. Galbūt ji išsigando, nebetiki, galbūt ji tiesiog pavargo ir nebegalėjo daugiau kentėti. O gal ji suprato, kad yra nemylima. Ir tuomet nesvarbu, kur bėgti – žmogus paprasčiausiai supranta, kad nepakeliama būti čia...

Ką naujo aš norėjau pasakyti savo filmu? Jei svarstyti iš principo apie apskritai žmogaus saviraišką, tai jis nieko naujo nenori pasakyti nuo senų senovės. Bet, antra vertus, palikti viską , kaip yra – nieko nedaryti, nefilmuoti, nekalbėti todėl, kad nieko geriau nesugalvosim... - taip irgi neišeina...

Galbūt aš senus dalykus suprasti norėjau... Tą laiką, kai Europoje išnyko sienos ir žmonės lengviau keliavo iš šalies į šalį; nors, jei atmesti sovietines erdves, jie gana lengvai keliaudavo ir anksčiau. Iš Amerikos į Europą, iš Europos į Ameriką – turi pinigų, važiuok, prašom. Kažkokio išskirtinio europiečio tipo aš nežinau, ir nenorėjau sukurti antžmogio - ne tai norėjau pasakyti filmo pavadinimu.  Tik žinau, kad galbūt tapo vos vos lengviau atvykėliams Europos Sąjungos šalyse mokytis ir dirbti. Antra vertus, žmonės visuomet išvažiuoja iš šalies, kur jiems sunku, į šalį, kur lengviau, paprasčiau. Ir mes taip darome...“

Nuotraukose - režisieriui Šarūnui Bartui pagrindinį apdovanojimą įteikia "Kinošoko 2010" žiuri pirmininkas, teatro ir kino dailininkas, prodiuseris Pavelas Kaplevičius ("Kinošoko" archyvo nuotr.); filmo "Eurazijos aborigenas" kadrai.