Po premjeros. „Lieknas“ - ne būdvardis ir ne tik veiksmo vieta

Na taip, veiksmo arba, tiksliau, - intensyvaus virsmo vieta, nes kaip kitaip įvardinti tą keturis dešimtmečius trukusią kaitą, kada vienos moteriškės užsispyrimo dėka, drumzlina pelkė tapo savotišku Edeno sodu, kuriame auga persikai ir abrikosai, gervuogės ir serbentai įvairiausi; vynuogių keroja devynios rūšys, o lelijos tai žydi: „kremavos, baltos, geltonos, labai baltos ir skaidriai raudonos“...Veiksmo, arba tiksliau – kasdienio juodo darbo, kada, apsiginklavus kastuvu, diena iš dienos buvo įveikinėjamas pirmapradis chaosas, tvyrantis pelkės pavidalu, šiaip jau nėra. Priešistorę pasakoja poetiškos užuominos: tapybiški kemsynai, purvini guminiai batai ir, žinoma, pati herojė – nepaprasta savo stiprybe gyventi taip, kaip kažkada svajojo...

Julija ir Rimantas Gruodžiai viename interviu teigė, „kad gyvenime reikia eiti šviesiąja puse, - neatimti vilties nei sau, nei kitam“. Šios nuostatos jie laikosi ir juostoje „Lieknas“, atidariusioje 7- ąjį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį. Atsitraukę į šalį nuo šiuolaikinių formos ir turinio „mandrybių“, Gruodžiai nuosekliai tiria lietuviškąsias periferijas, surasdami ten savuosius grynuolius, galbūt net kiek egzotiškus, gebančius nepaisyti civilizacijos tempų bei šurmulio ir išsaugoti natūralius ryšius su motina gamta. Režisierių pora aiškiai apsibrėžia vertybių teritorijas, leidžiančias nenukrypti nuo to, kas gali būti įvardijama kaip tradicija, apimanti „seno kirpimo“ vaizdinių, temų tęstinumą, kartu bandant vis iš naujo suvokti žmogaus prigimties slėpinius, kuriems atskleisti  kažin ar pakaktų visų pasaulyje gaminamų kino ar vaizdo juostų.

Nors, kita vertus, tikrasis filmas prasideda tada, kai užgęsta ekrane mirguliavusios šviesos, išblėsta paskutinieji titrai , o nesudėtinga iš pirmo žvilgsnio istorija įsitvirtina atmintyje, papildydama jau sukauptą patirtį ar provokuodama persvarstyti susiformavusias prasmių kategorijas. Šiuo atveju nesuvaidinti, nesurežisuoti, net ir šykščiai santūrūs žmonių atsivėrimai veikia daug stipriau nei profesionalų ištobulintos įtempto siužeto dramos. O Gruodžiai moka prakalbinti žmones, pernelyg neišviešindami ir, šiukštu, neišniekindami jų sakralios asmeninės erdvės. Gal dėl to jų filmai yra it reliktas, dėl kurio svarbos bei aktualumo, žinoma, galima ginčytis, tačiau paneigti jo nevalia.

Kai 80-metė Aldona ima dėstyti savo tiesas, tvenkinių, berželių ir margaspalvių gėlynų fone, atrodo, jog patenki į XIX amžiuje egzistavusią idilę, kur viskas gražu, tyra, sveika. Žolė ten labai žalia ir berželiai – rankomis supinti ar eilėmis susodinti, kažkokie ypatingai romantiški, ir žiedai neįprastai ryškūs. Malonus vaizdelis grasinasi tapti kiču, dar pasaldintu veblenimu apie svajonių išsipildymą ir moters rankomis sukurtą rojaus sodą. Tačiau, laimei, taip neatsitinka. Nes raudonskruostė moteris nėra pigiai – patetiškai – sentimentali. O ne! Ji jau filmo pradžioje išaiškina, jog tas vietinių vadinamas „Lieknas“ – tai pelkė, į kurią ji, dar kolūkių laikais, įsibrovė nelegaliai, mat svajojo turėti ne tik savo namelį, bet ir „gėlynų, aplinką gražią“. Iš kelių itin taupiai ištartų sakinių, supranti, kad niekas tada rankomis katučių neplojo, o „giminės lenkdavo toliausiai, driske vadindavo“. Tačiau nei savęs gailisi, nei kitus teisia išmintingoji Aldona. Ji tik baido savo svajonės ardytojus – bebrus, sušnairuoja į „dykaduonius“ , sekiojančius paskui ją su kamera, ir toliau tęsia savo monologus apie darbą ir skurdą, iš užsienio plūstančias ekskursijas ir bėdas, su kuriomis tenka susigrumti, kaip visada, vienai.

Rimantas Gruodis, kuris, beje, yra ir filmo operatorius, išgirdęs, jog skauda, atsitraukia, nukreipdamas viską matantį objektyvą į patižusiame sniege juoduojantį plikutėlaitį medį. Skausmas pridengiamas archajišku simboliu galbūt iš atsargumo ar tiesiog dėl nenoro brautis pernelyg giliai į svetimą sielą. Spalvos grįžta, kai rauda baigiasi, kai gyvenimas vėl teigia pergalę, ją užtvirtindamas raudonais bijūnų žiedais. Bet kiču šįkart nekvepia – tik mintys dėliojasi ir dėlioja galbūt sąmoningai neišbaigtą, vietomis – nutylėtą istoriją, kurioje „Lieknas“ - tai ne būdvardis ir, aišku, ne tik veiksmo vieta...