Po premjeros. Trumpas filmas apie ugnį

Audriaus Stonio filmai visada kuo nors nutvilkina. Netgi tada, kai palieka keistą nebaigto dialogo su žiūrovu jausmą. Tuo labiau su kritika, kuri retą jo filmą Lietuvoje sutiko be šakių. Metai po metų susiklostęs visuotinis pripažinimas duoda garantiją, kad nieko leisgyviško šis režisierius nebesukurs. Tačiau taip gali ateiti ir rizikos baimė.

Naujas filmas „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manim“ prasideda jaunos poros vestuvių apoteoze. Kai nuo bučinių apsala širdis, montažinis kirtis it skulptūra per Baltąjį tiltą - gaisras. Liepsnų fone rauda moteris: ji su vyru ir keturiais vaikais liko pliki nuogi. Lauki, kad tuoj prasidės televizinis bėdų turgus ir net pagalvoji: negi taip baisiai garsų režisierių bus sugadinęs nuolatinis bendradarbiavimas su televizija? Juk kai tik rodomas kaimas, tai būtinai ekrane matome saldų kaimo turizmą arba maldavimus padėti.Tiesa, yra dar trečias, kriminalinis stilius: kaip Jonaitienė nužudė vaikus arba kaip N kaime paaugliai išprievartavo pensininkę.

A. Stonio filme operatorius Audrius Kemežys kartu su herojumi vaikšto po degėsius. Juos lyg užuodžiame, net tada, kada lyja lietus. Nuo vaikystės sergu gaisrų fobija. Likus trims savaitėms iki karo suliepsnojo mano artimasis Pašvitinio miestelis Pakruojo rajone. Eidami į mokyklą ilgai jautėme degėsių smarvę. Likus pusmečiui iki karo pabaigos gretimame Pelaniškių kaime Vetrovo divizija padegė tvartą su ten po Kalėdų nakties prisiglaudusiais partiazanais. Dar ir šiandien girdžiu, kaip jie prieš mirtį atsišaudė.Tvartas tebestovi, nors baisus tvaikas seniai išnyko.

O jei tavo namai supleška? Jautiesi kaip nuo pradžios pasaulio. Režisierius lyg ir taiko į šį jausmą, vis labiau lėtindamas veiksmą ir ilgai stebėdamas gyvenimo mažmožius. Štai stiklainis uogienės, apdegęs ir sunkiai atidaromas. Jis figūravo vaidybiniame Ramunės Čekuolytės filme, išsilieja saldybėmis vos ne par visą vaidybinį Sauliaus Drungos debiutą „Anarchija Žirmūnuose“, tačiau rūsčiausią išbandymą patyrė A. Stonio filme. Po gaisro jau viskas saldu, kas tikra. Nevykusiai paskrudinta duona, puodelis karštos arbatos, ilgai naktį šuns čiaumojamas nesuprasi kas - kaulas ar kruvinas ledo gabalas.Mat, šeimininkas papjovė žąsį, keistu greituoju būdu - su lygintuvu pakaitinęs - apipešiojo plunksnas, ir - į puodą. Pirmą kartą prie stalo išrikiuojama visa šeimyna. Čia vėl pajutau tolimą vaikystės kvapą. Kai dabar per Kalėdas viename iš supermarketų užsisakiaiu žąsį su obuoliais, tai smarkiai apsijuokiau priš šeimą, nes gavau kažką sunkiai įkandamo ir pajuodusio.

Kas dar įdomu žiūrint į padegėlių gyvenimą? Sinchronų lakoniškumas, kaip ir Roberto Verbos filmuose. Čia dar ilgiau lauki žodžio ar kokio gesto. Visiška priešingybė televizijai, kuri organizuoja Valinskų šeimos pasivaidijimą. Čia savaime vyras daug kur nevykėlis ir lėtapėdis, moteris rikiuoja darbotvarkę, o vaikai turi patys suptis ant arkliukų ar glamonėti meškiną. Kai herojus sode sulaužo kopėčias šypsomės, tačiau kai senolis su valtimi išsiveža obuolius , ilgai kartu su herojais lydime jį žvilgsniu. Gal prisimename V. Navasaičio filmą iš Pamario, bet ten buvo kadro ir montažo poezija.A. Stonys negali būti be žmogaus. Jis ne tik greta jo, bet su juo. Kaip ir mūsų fotografijoje, kur beliko tik vienas kitas gyvenantis kaime meistras: ironiškasis Rimaldas Vikšraitis Suvalkijoje ir lyrikai Algimantas ir Mindaugas Černiauskai Dzūkijoje. Abiem atvejais jų herojai yra išaugę iš kaimo dumblo, todėl fotografijos meno davatkoms kelia nepasitikėjimą - išlindo mat kaimo jurgiai iš kanapių ir dar nori Europą nustebinti.A. Stonio kelias yra kitoks: jis turi nuolat grįžti į pirminę gyvenimo materiją, prisiglausti prie jo pamatų, kartu išlaikant ir antigravitacijos principus, atsiplėšiant nuo žemės ir herojų į dievišką aukštį.

Atrodo, kad metams bėgant tą padaryti sekasi vis sunkiau, todėl filmų struktūra sudėtingėja. Ne išimtis ir naujasis kūrinys. Porą kartu skamba dieviški balsai, o finale feniksas keliasi iš pelenų - kyla sapdegusios gegnės, susilipdo nulūžę medžiai. Spalvą keičia juodai balti kadrai.Dar viena dramaturginė mįslė? Betgi nusvėrė filmo centras- žmonių ir gyvulėlių gyvenimas po PASAULIO gaisro. Tik tokiu Lietuvos prisikėlimu ir tikiu, bet ar režisierius būtent tą norėjo pasakyti, nesu tikras. Kai kam atrodys per daug įsižeminęs, kitiems gal per daug pasikėlęs, bet toks ir yra A.Stonys - mūsų kino erdvės griaustinis.