Po premjeros. Šarūno Barto odisėja be Itakės

Nekantriai laukiau, kada naujausias Šarūno Barto filmas „Eurazijos aborigenas“, pristatytas šiemetinėje „Berlinalėje“, bus parodytas Lietuvoje. Lietuviška premjera, įvykusi Kauno kino festivalyje, po ilgesnės pertraukos suteikė tikro kino ir tuo pačiu ramybės jausmą - dar nesame išnykę iš pasaulinio kino konteksto. Pasauliniame autorinės kinematografijos kontekste Lietuva visų pirma egzistuoja Šarūno Barto dėka ir turi užėmusi nors ir nedidelę, tačiau užtikrintą vietą. O žinant pastarųjų metų vaidybinio pilnametražio lietuviško kino kontekstą, lietuviška Š.Barto filmo premjera pradžiugino ir tuo, jog nesame aborigenai vaidybinio kino virtuvėje.

Naujausio Barto filmo centre – vėl kriminalinio pasaulio atstovai, tačiau šį kartą jų veikimo zona ir judėjimo trajektorijos jungia Rytus – buvusią Sovietinės imperijos teritoriją – su Vakarais neaplenkiant ir Lietuvos. Pagrindinis filmo herojus Gena, kurio vaidmenį kuria pats Š.Bartas, po to, kai nesusigrąžina pinigų iš savo sėbro prancūzo Filipo (Erwan Ribard), išsiruošia kelionėn į Maskvą, norėdamas iš buvusių bendrininkų atsiimti savo dalį ir pasitraukti iš kriminalinio pasaulio. Tačiau atgauti pinigų jam nepavyksta, įvyksta susišaudymas, Gena nušauna nusikaltėlių gaujos bosą (Arūnas Storpirštis), pakeliui dar ir policininką. Jis pradeda trunkantį visą filmą bėgimo ir slapstymosi kelią iš Rusijos į Vakarus.

Pagrindinė filmo tema iš tikrųjų yra ne kriminalinio pasaulio peripetijos, o pagrindinio herojaus tapatybės stoka, blaškymasis, savo vietos neturėjimas. Ne veltui Gena turi daug pasų, juos keičia ir įsigyja lengvai, o ir paties Genos tapatybę apibūdinti sunku. Jis filme kalba lietuviškai, prancūziškai ar rusiškai, natūraliai jaučiasi Prancūzijoje, Lietuvoje ar Rusijoje. Šiokia tokia tapatybės gija filme driekiasi per bendravimą su moterimis. Kiekvienoje šalyje Gena turi po moterį: tipiška vakarietė prancūzė Gabriela (Elisa Sednaoui), atvykusi pas Geną į Vilnių, nepakelianti vienatvės bei nepraleidžianti progos pasilinksminti, ir tipiška slavė Saša (Klavdija Koršunova), Maskvoje dirbanti prostitute, svajojanti ištekėti ir tapti ištikima žmona. Tiesa, epizodiškai pasirodo ir trečioji Genos mergina – geraširdė ir rūpestinga lenkė, suteikianti pagalbą, kuomet Gena, bėgdamas per pelkėtus miškus nuo jį persekiojančių sienos apsaugos pareigūnų, kiaurai permirksta ir praranda absoliučiai viską. Tik prancūzės Gabrielos paveikslas filme labiau fragmentiškas, lyginant su išsamiu ir išbaigtu slavės Sašos paveikslu. Būtent per Sašos personažą labiausiai pajuntame,  koks vis dar laukinis, žiaurus bei negailestingas, protu nesuvokiamas ir šiurpą keliantis yra didžiulis Rusijos imperijos pasaulis. Režisierius gerai jaučia posovietinę tikrovę, kurioje gyvena Saša, ir puikiai ją perteikia filme. Galima būtų daug rašyti apie posovietinės erdvės kontrastus, pilką aplinką ir prabangias prostitutes, gyvenimo skurdą ir išpūstą prabangą, pažliugusį purviną sniegą, šiukšles ir aukštakulnius Sašos batus, nykumą ir grėsmę kiekviename žingsnyje, nesvarbu, ar tai gatvė, ar namai. Visa lydi rusiška estrada, skambanti klube, nykioje užeigoje ar iš automobilio radijo, sukurianti savotišką slaviško „linksmumo“ nuotaiką, kuri yra efemeriška, tačiau be kurios negali gyventi Saša.

Genos kelionė iš Maskvos per visą Rusiją į Vakarus iš tiesų yra kelionė į niekur. Gena nuo pat pradžių yra pasmerktas pražūčiai. Pradžioje gal ir susidaro toks įspūdis, jog kelionė turi tikslą, kuomet jis keliauja kartu su Saša, tačiau jai pabėgus, kelionė tampa absoliučiai betikslė. Atrodo, jog vienoje paveikiausių filmo scenų, kurioje Gena po ilgo bėgimo ir slapstymosi kiaurai permirkęs viduryje miško nuogas bando sušilti prie laužo, jo kelionė pasiekė savo kulminaciją. Tačiau, pasirodo, dar ne. Sulaukęs pagalbos iš netikėtai atsiradusios lenkės (ši scena yra dirbtiniausia Barto filme), herojus tęsia savo odisėją tol, kol ji pasibaigia ne sugrįžimu į išsvajotąją Itakę, bet finaliniu Filipo šūviu Genai į nugarą Prancūzijoje. Režisierius nebūtų savimi, jei jo kūryboje dingtų fatališkumo dėsnis. Būtent herojui įveikus tūkstančius kilometrų, slapstantis ir bėgant nuo jį persekiojančių buvusių bendrininkų bei policijos, vos per plauką sugebėjus išvengti mirties ir, atrodo, pasiekus saugią ramybės salą, jį pasitinka mirtis.

„Eurazijos aborigenas“, ir tai būdinga režisieriaus kūrybai apskritai, sukrečia savo „nuogumu“, jame niekas nepaslėpta, „neretušuota“, nepagražinta. Filmas atveria daug skaudžių šio pasaulio tiesų. Visų pirma jaučiame pagrindinio herojaus egzistencinę beprasmybę, jis pasmerktas vienatvei ir savotiškai beprasmei būčiai. Gena a priori yra niekam nereikalingas, nes gimė ir augo tokiu metu, kai senojo pasaulio vertybės sugriuvo, o naujojo pasaulio – dar nesusikūrė. Šis neapibrėžtumas jaučiamas ne tik laike, bet ir erdvėje. Tikresnis kontaktas su pasauliu yra užmezgamas ir palaikomas tik per moteris, galbūt todėl Gena jų turi ne vieną. Tačiau paaiškėja, jog ir šis ryšys netikras. Saša pabėga nuo Genos ir grįžta į savo neapkenčiamą ir nesaugią erdvę, iš kurios troško ištrūkt. O Gena, po ilgos kelionės galiausiai atvykęs pas Gabrielą, supranta, jog ir ji jo nebelaukia. Be akivaizdžios egzistencinės nuogos gyvenimo tiesos filme daug fizinio nuogumo ir meilės scenų, kurios herojams yra tarsi natūralus bėgimas nuo egzistencinės beprasmybės ar melancholijos.

„Eurazijos aborigene“ , kitaip nei ankstesniuose Š.Barto filmuose, yra svarbu geografinės šalių teritorijos. Ramybe tvyrančioms Krymo stepėms, grėsmingam Maroko dykumos smėliui ne taip svarbu buvo konkreti geografinė identifikacija. Tuo tarpu šiame filme iš kelių taiklių bendro plano kadrų atpažįsti Paryžių, Vilnių ir Maskvą. Būtent šie bendraplaniai panoraminiai (ir ne tik) miestų kadrai yra vieni gražiausių. Nors šiame, kaip ir ankstesniuose Š.Barto filmuose, netrūksta puikių preciziškos kompozijos kadrų, kuriais galima gėrėtis be atvangos. Vilnius šiame filme – tik tarpinė stotelė tarp Paryžiaus ir Maskvos, kuriame pagrindinis herojus laikinai nuomuojasi butą ir kuriame gyvena jo dėdė, vienintelis artimas žmogus,  reikalui esant, pasiryžęs padėti.

Nors „Eurazijos aborigene“  ir gausu idėjų iš ankstesnių režisieriaus filmų, tačiau tai tik dar kartą patvirtina, jog Bartas yra nuoseklus savo kūryboje. Apie ją kalbant įprasta skaičiuoti, kiek ir kokių žodžių ištarė jo filmų herojai, ar yra koks nors siužetas ir panašiai. Manau, kad visa tai tampa nebesvarbu. Svarbu yra tai, kad Bartas sugeba sukurti ypatingą filmų atmosferą, dažniausiai persmelktą liūdesiu, melancholija ir egzistencine tuštuma, kurios su niekuo nesupainiosi, ir šią atmosferą perteikti žiūrovams. O tą padaryti iš tikrųjų gali tik neeilinio talento kūrėjas.

"Eurazijos aborigeno" kadruose - aktoriai Elisa Sednaoui, Šarūnas Bartas, Klavdija Koršunova.