Po "Tindirindžio". Proziškos lietuviškos animacijos sakmės

„Kai mieste nemiega niekas, atkeliauja Dėdė Miegas. - Jau pavargot? Aš einu, daug sapnų dalinu. Kam spalvotą, kam bespalvį, duosiu sapną lyg pagalvį“, - dainuodavo ūsuotas debesis televizorių ekrane ir būdavo aišku, kad ilgai lauktų animacinių filmukų pusvalandis baigėsi ir teks kraustytis į lovą.

Tie laikai, žinoma, praėjo, kartu su lopšinėmis, ežiukais, baubais ir kūlverstukais. Televiziją užpildė kitokie „personažai“ su savo „nesuvaidintomis“ pasakomis...Sovietinė animacija pasitraukė į užmarštį, savo geriausius egzempliorius palikdama tūnoti nostalgiškuose vaikystės prisiminimuose, o štai lietuviškoji...

Ji ėmė rastis iš pavienių, gal net pogrindinių iniciatyvų, kurios palaipsniui tapo „švenčių ir sakmių“ dalimi, tai yra, kažkuo, kas lyg ir egzistuoja, bet ką galima pamatyti tik išskirtinėmis progomis, dažniausiai tarptautinio animacinių filmų festivalio „Tindirindis“ metu. Ar tai reiškia, kad savita meno rūšis merdėja? O galbūt, atvirkščiai, kyla it feniksas iš pelenų?

Galimų atsakymų neabejotinai yra ne vienas. Juk nuolatiniais dejavimais dėl finansų stygiaus neretai pridengiamos didesnės bėdos -  pačių kūrėjų nebrandumas, profesionalumo, ryžto stoka...Kita vertus, daugeliui kinematografo sričių Lietuvoje nėra skiriamas pakankamas valstybės dėmesys. O šios, pasiramsčiuodamos ir klibinkščiuodamos, vis stumiasi į priekį... Animacija jau šimtas metų taip – vystosi su pakilimais bei nuosmukiais nuo pat 1910 –ųjų, kada Vladislavas Starevičius (1882-1965)Kaune sukūrė pirmąjį lėlių animacinį filmą „Elniaragių kova“. Toli pranokęs laiką techniniais sprendimais – „stebuklais“, privertusiais publiką patikėti, kad dresuoja vabzdžius, kažkokiu paslaptingu būdu suteikdamas jiems žmogiškų savybių, animacijos pradininkas nubrėžė ateities gaires šio žanro sekėjams bei puoselėtojams. Pastarieji, kaip ir dera rimtiems menininkams, bando atrasti savus kelius, tik beieškodami kartais ima ir pasiklysta vingriuose klystkeliuose...

Žiūrint festivalio „Tindirindis“ lietuvišką programą, suskirstytą į dvi dalis, apėmė tokie pat dvilypiai jausmai. Suprantama, kad stilių, temų, motyvų, žanrų įvairovė yra pageidautina bet kuriame naujausius menininkų darbus pristatančiame renginyje. Tačiau, kai filmų šalyje yra sukuriama tragiškai mažai, o kažką parodyti vis tiek reikia, pageidautina įvairovė dirbtinai konstruojama, sudedant viską, kas tik vargais negalais išvydo dienos šviesą. Rezultate išeina ne itin skani mišrainė, sudaryta iš keisčiausių ingredientų.

Greta išbaigtų, sudėtingais vizualiniais sprendimais pasižyminčių autorinių darbų, „puikuojasi“ infantilūs piešti ar kompiuteriniais efektais puošti eskizėliai, kuriems gal kiek ir per anksti dalyvauti festivalyje. Antraip tampa neaišku, ką vadinti „profesionalais“, jei vaikų sukurti animaciniai filmai, bent jau Vilniaus V.Vienožinskio dailės mokyklos studentų bendras darbas „Tigras“, tiek šmaikščia pasakojimo maniera, tiek atlikimo technika toli lenkia kai kurias VDA bei VTDK diplomantų ekranizuotas svajones.

„Ką veikia dėstytojai, kodėl jie leidžia savo studentams šitaip klysti?“, - piktinosi apie programą užklausta VGIKo dėstytoja, kino kritikė, dokumentinių filmų režisierė Natalija Lukinych. - „Juk, suteikiant apgaulingas viltis, žalojami gyvenimą pradedančių žmonių likimai!“

Tačiau mūsų šalyje kritika dažnai priimama kaip negatyvus, trapią menininko individualybę žalojantis veiksnys. Niekas su niekuo nenori pyktis, tad spalvotoji tuštybės karuselė netrukdomai sukasi toliau... Žinoma, šioje karuselėje pasitaiko ir ryškių figūrų, savo kūryba įrodančių bei patvirtinančių, kad animacija jokiu būdu nėra vaikiškas ar nepilnavertis žanras, kur galima daryti bet ką ir bet kaip. Vaikai nėra tokie naivūs, kaip kartais atrodo animacinių filmų režisieriams. Mažieji žiūrovai retsykiais geriau už bet kokį kritiką pagauna ir įvardina filmo esmę ar...tiesiog suirzta graudulingos, primityvios pasakėlės apie nieką metu...Nusaldinti Kalėdiniai rypavimai apie dvi vargšes mergaitės našlaites, „mistiškai“ suradusias senelę ir visą jai priklausantį dvarą filme „Dovana sesei“ (rež. Bernadeta Kluvelytė) surinko į krūvą blogiausias klišes. Jų neišvengė ir Darijos Čiuželytės „Lino kančia“, perpasakojusi nusigyvenusio valstiečio, atidavusio velniui dūšią, istoriją. Matytas bei girdėtas melodijas čia dar pagausino garso takelis, labai jau primenantis žymųjį A.Žebriūno miuziklą „Velnio nuotaka“...Kažkurioje brendimo stadijoje įstrigo ir Sigitos Kučikaitės „Įkvėpimas“, vis atskrendantis ir nuskrendantis su kregždučių pulkais...

Jauniesiems  animatoriams, atrodo, sunku suvokti, kad pasakose, sakmėse atsiskleidė į nebūtį nuėjusių kartų patirtis, pasaulio pažinimas, atsiradęs atidžiai stebint gamtą, dangaus kūnus ir šalia gyvenančius žmones...

Šiuo atveju maloniai nustebino Rasos Jonikaitės filmas „Brolis Bebe“, nuotaikingai interpretavęs pasaką apie Bebenčiuką, tris jo sesutes ir bjauriąją raganą. Plokščiosios marionetės technika sukurti personažai, apvaliomis dailininko Stasio Eidrigevičiaus paveikslų akutėmis ir ugnimi plevenančiais plaukais užpildė mitologinę erdvę šiltais, emociniais niuansais. 

Animatorė Jūratė Leikaitė konkursinėje programoje rodytoje juostoje „Taip Laima lėmė“ taip pat tęsė lietuvių tautosakos studijas. Likimo deivės nuosprendžiai tik gimusiems kūdikiams filme transformuojasi į tapybiškai ekspresyvų piešinį, kuriame anapusinio ir šio pasaulio būtybės yra susiję neatskiriamais saitais.

Estijos meno akademijoje studijuojanti Urtė Budinaitė žiūrovams ir žiuri pristatė du filmus: „Kambarys dviems“ ir „Giesmių giesmė“. Trumputės istorijos išsiskyrė autorine pozicija, drąsiais kūrybiškais sprendimais. Režisierius Virgis Malčius konceptualiai intelektualiame darbe „Žvaigždutė“ išreiškė postmodernistines patirtis, teigdamas, kad „nieko nėra tikro ir gryno“. Kintančios koliažinės konstrukcijos pabrėžia žmonių, aplinkos dirbtinumą, išsisklaidantį įvairiausiomis „pop art“ objektų prasmėmis.

Apie šiandienos problemas ir skonio stipriklių prikimštus žmonių racionus metaforiškai kalbėjo ir Antanas Janauskas filme „Urzgianti pagalvė“. Sintetinių spalvų koloritai ir tarpusavyje disponuojantys deriniai, tokie neįprasti lietuviškajai animacijai, - tai jau Nijolės Valadkevičiūtės sfera. Jos „Super berniukas“, apsiginklavęs gitara ir nykštuko kepuraite, pritraukia būrį ufonautiškai atrodančių mergaičių. Visi pasišoka, pasigroja, pasidžiaugia ir filmas baigiasi. It ufonauto sapne, tai yra, Rimo Sakalausko eksperimentinėje juostoje „Sinchronizacija“, iškyla įprastines vietas pakeitę banalūs sovietmečio pastatai. Dokumentiški kadrai, kompiuterinio montažo pagalba komponuojami, sukuria keistą nuotaiką, kur susimaišo kategorijos – realu ir nerealu. Vykusių ir pro šalį prašovusių pasižaidimų su animacine technika ir vaizduotės galimybėmis kontekste, autentiškai suskambėjo Dariaus Jaruševičiaus ir Innos Šilinos darbas „Tiulis“. Originaliai idėjai išreikšti, ypatingi efektai nebūtini, – mažytės detalės, kaip atominio grybo raštas ant lengvos užuolaidos, pasako daugiau nei ištisa eilė sudėtingiausių eksperimentų. Animacija atvira poetinėms metamorfozėms. Bet pirma jas reikia proziškai pastebėti.

Filmų "Žvaigždutė" (titulinis), "Taip Laima lėmė", "Giesmių giesmė", "Tulis", "Urzgianti pagalvė" kadrai.