Po premjeros. Maceina, prašau nenustot lakioti

Gyvenimo absurdo skonis, pamišėliškos laisvės nuojauta ir dalyvavimo efektas, kuris „veža“ – štai, kas traukia žiūrėti Algimanto Maceinos kiną. Palakiojimai - kartu! Troškulys - bendras! O kaip šįkart, kai pažadėtas „Išpažinimas“?

Prieš seansą „Scanoramoje“ Maceina patikslino, kad išpažinimas nėra išpažintis – „tai Dievo išpažinimas“. T.y., čia jo, režisieriaus kelias Dievo link.

Po „Išpažinimo“ seanso, sugrįžęs pabendrauti su tais, kurie žiūrėjo jo filmą gražų sekmadienio rytą, Maceina iškart apsidraudė, ir ne vieną kartą. Pasakė, pavyzdžiui, kad jo filmas „apie nieką. O Dievas ir yra niekas“. Turbūt iš didžiosios raidės, kaip pas Sigitą Gedą. Ir kad jis, režisierius, nieko nenorėjo pasakyti tuo filmu, tik padaryti jį. Nuoširdžiai ir intensyviai, kaip jį mokė Jonas Mekas. „Manot, kad aš pats patenkintas?“. Trečias menininko žaibolaidis premjeros proga.

Gerai, čia ne apie patenkintus daina. Jeigu spręsime apie Maceinos kiną pagal šitą kriterijų, teks paskelbti, kad filmų pasitenkinimui vertėtų ieškotų kitur. O kad pats režisierius būtų patenkintas tuo, ką sukūrė – nežinau, kuo reikia būti, gal kokiu nupezusiu gražbyliu, bet ne Maceina.

„Išpažinime“ jis surinko savo ankstesnių filmų fragmentus, kurie šįkart pasakojo ne apie anuos įvykius ar žmones, o apie jų filmuotoją. Nenoriu jo vadinti kino bepročiu, nors toks apibūdinimas atlekia pirmas. Iš tiesų tai menininkas, klausantis savo prigimties ir nepaisantis nei svetimų nuostatų, nei tabu. Bet jis kaip tik tokius menininkus ir filmavo, o jo kompanija – poetas ir filmininkas Jonas Mekas („Aš radau... arba Palakiojimai“), fotomenininkas Rimaldas Vikšraitis („Šalia jūsų“), „gėlių vaikas“ Artūras Barysas, kuris jau iškeliavo paskui daugybę savo kartos bičiulių.

Ir kai Jonas Mekas baltutėliame Semeniškių kadre patogiai gulasi į sniegą, nes „pagaliau aš namuose“, ir skaito savo eilėraštį apie tuose laukuose augusius vaikus, kai Rimaldas Vikšraitis prišnerkštose kaimo trobose fotografuoja nuogus kūnus, girtus kūnus, vaikus greta tų „nuvargusių“ kūnų, kai Artūras Barysas, tarp plaukų ir barzdos vos matomu veidu kiek užsikirsdamas kalba, kad myli gyvenimą, kuriame galėjai būti savitas, ir nekenčia to, kuriame jį muša, o hipiškos jaunystės filme jis ritasi ir ritasi nuo kalno – suvoki, kad šitie laisvūnai iki pamišimo sukuria ir Maceinos portretą. Juk per Maceiną į ekraną įsiveržia netaisyklingo, šiurkštaus ir beatodairiškai kūrybingo gyvenimo gūsiai. Kaip tas, kur „Lango“ klube Jonas Mekas su visu jaunimėliu improvizuoja dainą apie karvelius prie balos, kurie svarstė, ar jiems „gerti, ar negerti, ar negėrus palakioti“. Lakioja Mekas, lakioja Maceina, lakioja visi, kas atsidūrė operatoriaus Arvido Barono kadre, o su jais ir žiūrinčiojo dvasia išsilaisvina.

Maceina, primena „Išpažinimas“, yra filmavęs ir Sibire, kur  ištremtųjų lietuvių palikuonys trokšta nors kartą pamatyti Lietuvą, o „Juodojoje dėžėje“ perkelia į Lietuvą savo tėvų palaikus. Filmavo jis ir Tbilisio gatvėse, kur vieną 1989 metų naktį kareiviai kapojo žmones kastuvėliais. Čia režisierius susiduria ne su laisve, o jos apribojimu. Čia jis fiksuoja, o ne kuria drauge. Bet ir tai jis daro savaip – santūriai, matydamas vėlgi šiurkščiąją įvykių intonaciją ir niekuo neprisidėdamas prie visuotinės ekrano patetiškosios.   

Senų filmų kadrai, patekę į „Išpažinimą“, verčia pamatyti juos naujai. Ypač tą „Juodosios dėžės“ laidojimo epizodą, kai visa giminė, visi pažįstami senovišku papročiu gieda, išlydėdami palaikus žmogaus, mirusio tremtyje priš 36 metus. Giesmė vienija juos, sukuria bendro likimo iliuziją, tarsi ir apgina, sutvirtina, verčia laikytis. Maceinos „Išpažinimui“ tai itin svarbu.

Ir koks gi kontrastas, kai „Išpažinimas“ pasiekia finalinę citatą –  iš filmo „Kad mano namai būtų pilni“.  Vyrai, gelbėjantys savo gyvenimus nuo alkoholio ir narkotikų, randa prieglobstį nuošalioje katalikiškoje bendruomenėje.  O Maceina, pasikvietęs operatorių Algimantą Mikutėną, tvarkingai įamžina vyrų ir jų ganytojo pokalbius apie Dievo gailestingumą bei palaimą būti ten, drauge su panašaus likimo broliais ir su Dievu.

Neįtikėtina: du kino nutrūktgalviai – Maceina ir Mikutėnas, dūkę filme apie Rimaldą Vikšraitį – tvarkingai fiksuoja romius pokalbius! Aiškiais gražiais kadrais, romantiška iki patetikos intonacija, nors imk melskis tiesiog seanso metu.

Taip, ką Maceina „Išpažinimu“ primena – pradedant Tbilisio įvykiais, tęsiant Meko, Vikšraičio, Baryso polėkiais, Sibiro lietuvių ašaromis ir Lietuvos lietuvių giesmėmis ties tremtinių palaikais – visa tai nesunkiai telpa po Aukščiausiojo gailestingumo, jo suteikiamos paguodos rubrika.  Taip, matyti, kad „Pilnų namų“ bendruomenėje aplinka tauri, kad autorius joje irgi buvo priimtas kaip brolis, o tokių bendruomenių daromą poveikį verta propaguoti, skatinti, remti. Be to, menininkas nestovi vietoje, keičiasi, neplagijuoja pats savęs – pažangu, atrodytų. Tačiau kad kelius Dievo link suradęs režisierius prarastų savo balsą, kad pažabotų savo natūrą – tai jau ne.

O gal Algimantui Maceinai reikėjo to „Išpažinimo“, kad pats sau primintų, kas jis yra? Ką jis iš tikrųjų gali kine? Nuoširdžiai ir intensyviai, kaip iki šiol.