Po premjeros. Išsprūdusi istorija

Kristijonas Vildžiūnas filmui „Kai apkabinsiu tave“ turėjo itin retą mūsų kinematografe ir bemaž neatremiamą kozirį – tikrą vienos šeimos istoriją, nuostabiai įsiterpiančią į visos Europos kontekstą. Istorija tokia kinematografiška, kad jokia (ne tik lietuvių) scenaristo fantazija neįstengtų pasiūlyti geresnės fikcijos: aktorės ir dailininkės Dalios Juknevičiūtės bandymas susitikti su tėvu režisieriumi Romualdu Juknevičium padalytame į sektorius 1958-ųjų Berlyne. Istorija kaip Berlyno siena: realybė ir simbolis vienu metu. Ir visiškai realiai-simboliškai skylant vienai šeimai skyla ir pats miestas, šalis ir galiausiai visa Europa.

Pats Berlyno miestas yra milžiniškas simbolis, aprėminantis visą XX amžių – nuo Vokietijos pralaimėjimo I Pasauliniame kare iki Vokietijo susivienijimo. Nuo Veimaro kultūros, kabaretų klestėjimo laikų iki koncertų prie nugriautos Berlyno sienos ir menininkų „grįžimo“ atgal į vieną liberaliausių Europos sostinių. Nuo Murnau „Paskutinio žmogaus“ iki Wenderso „Dangaus virš Berlyno“. Tik įstenk bent dalį aprėpti.

Scenaristas ir režisierius Kristijonas Vildžiūnas laiką sudramatina, perkeldamas veiksmą į 1961-ųjų Berlyną – keli mėnesiai iki sienos pastatymo. Miestas filme yra pasimetusių, sutrikusių žmonių erdvė, po kurią zuja ir geriausiai taisykles išmano kostiumuoti „štaziai“ ir, tik geresniais kostiumais, Vakarų sektoriaus saugumiečiai. Gyventojai bando laviruoti tarp beskylančio miesto – į kitą pusę paskambinti galima tik prasiveržus į kitą sektorių, kelionės lydimos draudimų, kontrolių ir kitokio pažeminimo. Pasitaiko girtų amerikiečių, prieš 17 metų bombardavusių miestą, ir naivių Amerikos lietuvaičių, visiškai nesuprantančių naujos Europos taisyklių, nes per keletą metų spėjo persisunkti žmonių laisvės deklaracijomis. Berlyno Vakarai turi vakarus klubuose ir parkus, kuklius aristokratiškus pensionus ir oro keltuvus per miestą (nuostabus kronikos kadras!), Rytai – tiesių linijų mūrus ir nudrengtus konsulatų viešbučius ar draugijų „Rodina“ sales.

Bet miestas filme nėra tiek akcentuojamas, jis nėra veikėjas, o daugiau – reikšmingas fonas, kuriame turi susitikti du žmonės. Ne, ne mylimieji, ką labiau siūlytų pavadinimas „Kai apkabinsiu tave“, o tėvas ir dukra.

Pradžia tyli, išoriškai rami: kildama laiptais Rūta (Elžbieta Latėnaitė) stebi, kaip žmogus „pakuojamas“ į automobilį. Rūtos veide – ramybė ar abejingumas. Kaip vėliau sužinai, kad ji – Amerikos lietuvaitė, bandai pateisinti: atvyko iš JAV, kur jau priprato prie makartizmo ir raganų medžioklės? Bet greičiau kitaip – abi jos, Rūta ir Auksė (Jurga Jutaitė) tiesiog dvelkia nepagydomu amerikietišku infantilizmu nesigaudyti situacijose. O gal – laisvo žmogaus požiūriu? Perpratusi žaidimo taisykles stasi tardytojo kabinete paprašyta įrodyti, kad moka lietuviškai, Rūta išpyškina geriausią scenarijaus frazę: „Viešpatie, jeigu tu padėsi man iš čia ištrūkti, tai aš pažadu daugiau niekada niekada niekada nekelti kojos į Rytus“. Nors trys „niekada“ – jau literatūra, bet situacija puikiai surežisuota.

Į Rytus koją Rūta įkels, tiksliau – Elžbieta Latėnaitė ir kiti aktoriai Rytų niekada nepaliks. „Rytų Berlyno teatrų lygis kur kas aukštesnis“, – sako Auksei vokietis. Štai to teiginio patvirtinimų mes pamatysime sočiai. Ne tik tiesiogiai, kai daugumą vokiečių suvaidinę „Berliner Ensemble“ teatro aktoriai net epizoduose visa galva būdavo aukštesni už lietuvius, bet ir metaforiškai, jei Rytus suvoksime kaip mūsų teatrinę mokyklą, kurioje aktoriai atrodo puikiai, jei juos tvirtai vedžioja režisierius. O filme esanti akivaizdi aktorinių mokyklų perskyra patvirtino, deja, nepakankamą režisieriaus gebėjimą dirbti su aktoriais.

Kai Rūtą tardo stasi agentas, Norbertas Stossas jį kuria tarsi visiškai pasyviai, be pastangų, bet to pakanka žmogui-funkcijai nusakyti. Rusų saugumiečiai tiki savo galia, ir Alekso Kazanavičiaus Petrovas taip reikšmingai primerkia akis, kad net nuimtas nuo sienos Lenino paveikslas nesumenkins pervaidinimo. (Dar viena teatrinio mąstymo akivaizdi klaida: net jei tokie milžiniški paveikslai ir kabojo „Rodinos“ salėse, kino tikrovėje jie tampa stipriai išdidintomis metaforomis; paveikslas pensione su užsikniaubusia moterimi tksliai iliustravo Rūtos vidinę būseną – kol ji pati savo poza nepadubliavo jo, drauge sufleruodama ir režisieriaus nepasitikėjimą žiūrovu.) Kur kas tiksliau atrodo Giedriaus Arbačiausko šiltai sukurtas Aleksandravičius, paliekantis mįslę, kiek jis kupinas gerų intencijų, kiek visgi vykdantis saugumo užduotį.

Filme aktoriams tenka pasitikėti scenarijuje nubrėžtomis situacijomis, bet akivaizdžiausiai jų kūnai stokoja kultūrinio sluoksnio, kuris galėtų paaiškinti daugelį dalykų ir pripildyti jų personažus gyvybe. Kaip Rūta ir Auksė taip tobulai išmoko vokiškai, gyvendamos JAV? Kodėl Rūta yra tokia a-komunikabili, pasimetusi, o kartais nieko nepaisanti? Ar tėvas Vladas iš tiesų yra ir buvo vaikų rašytojas, kūrėjas, jei Berlyne su berete jis atrodo kaip pasimetęs kaimietis, atvykęs į miestą, o 1944 m. Lietuvoje – kaip karininkas, nes kerziniai batai tikrai nėra inteligento atributas? Aktoriai savo herojus kuria pripuolamai, su pertrūkiais, ir jų charakteriai skleidžiasi tik atskiruose epizoduose, bet nėra auginami per visą filmo realybės laiką: finale tik logiškai supranti Rūtos skausmą, kai ji suvokia, kad tik ką apsikabino tėvą, jau tolstantį saugumo mašina, – bet skausmas niekaip nebuvo „užaugintas“, troškimas pamatyti tėvą tebuvo literatūrinė linija, kurios niekaip nepagrindė vaidyba, tiesiog buvusi jokia: simpatiškas, patrauklus žmogaus pavidalas, bet funkcija be turinio. Kur kas stipresnis yra Andrius Bialobžeskis, kuris, „vykdydamas“ režisieriaus valią vaidinti sutrikimą, kuria jį labai sukaupta plastika, negrabiais taupiais judesiais, rankomis, glostančiomis portfelį, nedrąsiu žvilgsniu. Įdomesnė jo siužetinė linija – režisieriaus kvestionuojamas „biografijos“ autentiškumas: oficialioje versijoje dukrai jis neišvyko į Vakarus, nes pavėlavo į autobusą, tikroje – prisigėrė ir praleido naktį pas meilužę. Bet tai niekaip neįtakojo tolesnės jo elgsenos, tik kiek sužmogino personažą „paklydimu“.

Užtat kai kadre pasirodo pensiono šeimininkė Betina, ją Margarita Broich pripildo dramatiškos egzistencijos, - deja, čia kankinamai trūksta jos istorijos. Tvenkiantis finalui Betina atsidūsėja ir tarsi pasiruošia ilgam jos ir visos aplinkos situaciją paaiškinančiam monologui (kuris tiesiog būtinas kaip žvilgsnis iš šalies), bet išspaudus „Berlynas dabar – liūdnas miestas“, kadras nukertamas. Erdvė nepalaisvėja. Tačiau net ir smulkiais epizodais aktorė atgaivino savo heroję, tarsi savarankiškai paruošusi namų darbus.

Suprantama, fantazuojant apie idealų variantą, gal įmanoma buvo sukurti-atkurti ir berlyniečių realias istorijas, supinti jas su lietuviškąja: juk dauguma vokiečių aktorių turi savo asmeninę patirtį su šio miesto simboliu – siena, su patirta honekeriška tvarka. Taip filmas būtų priartėjęs ir prie kitų šalių žiūrovų. O kūrėjo (teatralo!) istorija Lietuvoje ir už jos taip pat kupina potencijos tapti universalesne. Bet tai neleistina „prikuriamoji kritika“ apie sudėtingas šachmatų partijas. Tačiau stebina, kad net lietuviškoji story neišlaikė struktūros reikalavimų: faktiškai nėra kulminacijos, trūksta filmo bangavimo, nes net ir gražus sumanymas apsikabinimą paversti netyčiniu filmo struktūroje atrodo kaip detalė ir nesusipratimas, kurį reikėtų vėliau pakartoti bet kokia mazgus atrišančia kryptimi. Siužetas baigiasi, kai iki filmo pabaigos dar lieka 20 minučių, ir tuomet nukrypstama į prisiminimus ar teatrališkus vidinius monologus, biblijines suklupusių moterų pozas ar visai bereikalingus vėlgi teatrališkus spektaklius-sapnus-apeigas.

Vieni įdomiausių Kristijono Vildžiūno namų darbų buvo panaudota kronika, tarpais permušama filmo realybės labai radikaliai ir sėkmingai (naktį lėktuvas skrenda virš Berlyno – neaišku, ar mėtydamas maisto davinius per blokadą, – o vėliau klube sutiktas girtas amerikietis prisimins, kaip prieš 17 metų jis bombardavo šį miestą), finale – gražiai ir apibendrinančiai visą filmą (asmeninė istorija išplečiama iki šalies, ir kino kronikos žmonės savo kasdienybe ir ne-reakcija primena kai kuriuos filmo personažus). Tačiau aiškaus santykio tarp realybės ir kronikos ne visada sekėsi rasti. Nes režisierius su operatoriumi Vladu Naudžiumi vis dėlto neaptiko savo žvilgsnio į praeitį ir nesukūrė filosofinės kadro kaip vaizdavimo būdo erdvės. Atsisakydami požiūrio filtrų, asmeninių prizmių jie, atrodo, susigūžė prieš istoriją ir ėmė tenkintis tiesiog vidutiniais, o drauge ir kiek neutraliais planais, tiesiog fiksuojančiais tuščiavidurių Brauno dalelių judėjimą tarp politinių sektorių.

„Jis pavėlavo į autobusą“, - aiškina Auksei tėvo neišvažiavimą Rūta. Auksė nesupranta, kaip mažos detalės gali pakeisti žmogaus likimą. Galbūt tai galėjo būti raktas į istoriją – atskleisti ją per mažas detales, nuo kruopščiai surinkto interjero iki subtilios vaidybos. Bet to taip pat atsisakyta, fonas lieka tiesiog dekoracija be papildomo prasminio krūvio.

Vis dėlto tai klaidos, kurios trukdo įvykti meno kūriniui, bet filmo pasakojimui – ne. Tik spėju, kad ambicijų būta didesnių. Ir jas išduoda aiškiausia ir, tikiuosi, neatsitiktinė Kristijono Vildžiūno intencija, pakelianti filmą į kitas erdves: noras ištrūkti iš mazochistinio ezoteriško kapanojimosi po vienos kosmose pasimetusios šalies (ar žmogaus būties) užkaborius, – ištrūkti iš to, kas ir nužymi bene visą Lietuvos kinematografą. Europa čia yra ne koprodiuserinis vienetas, o erdvė, kuri kadaise buvo savaime suprantama ir kurią būtina grąžinti mūsų ne vien istorinei sąmonei. Grąžinti, vadinasi, įkomponuoti mūsų veiksmus į Europos mūšio lauką, į kurį mes įlėktume ne iš pasalų.

Kitaip tariant, velniškai apmaudu, kad išties puiki istorija filmui (o drauge – ir Europos kultūrinei terpei) buvo išleista iš rankų ir liko tik ją papasakojantis aidas. Tačiau kaip teatriškai holivudinį hepiendą siūlyčiau šviesią filmo ateitį: kompozitoriaus Antoni Komasa-Lazarkiewicziaus daina nesvietiškai išpopuliarės (klausimas, ar prasiverš į Lietuvos topus) ir laimės geriausios kino dainos titulą, o filmas, parodytas keletoje festivalių ir per užsienio televizijas, bus pastebėtas Holivudo prodiuserių. Jie nupirks scenarijaus sumanymą ir sukurs filmą apie baltagvardiečių emigrantų vaikų susitikimą su giminaičiais karo veteranais Berlyne po 50 metų.

Filmo "Kai apkabinsiu tave" kardruose - aktoriai Elžbieta Latėnaitė, Andrius Bialobžeskis, Giedrius Arbačiauskas, Aleksas Kazanavičius, Margarita Broich.