Kitos nuomonės. “Kai apkabinsiu tave”: laiko ir žmogaus, filmo ir požiūrių kolizijos

Po pilnametražio vaidybinio režisieriaus Kristijono Vildžiūno filmo “Kai apkabinsiu tave” premjeros “Scanoramos” festivalyje užkulisiai ūžė nuo nuomonių įvairovės, naujo kūrinio interpretacijų. Filmas nuo lapkričio 26 dienos bus rodomas Lietuvos kino teatruose ir jį vertins jau ne premjerinė publika, kolegos, kino specialistai, o žiūrovai.

Filmas „Kai apkabinsiu tave“ nukelia į  Šaltojo karo laikus, 1961-ųjų Berlyną, kai iki sienos pastatymo buvo likę apie pora mėnesių. Šiame mieste bando susitikti lietuviai tėvas ir dukra, išskirti per Antrąjį pasaulinį karą. Tėvas į Berlyną atvyksta iš sovietinės Lietuvos, dukra – iš JAV.

Apie filmą daug išankstinės informacijos galima rasti puslapiuose

http://www.kaiapkabinsiutave.lt

http://www.alfa.lt/rubrika/kai-apkabinsiu-tave/?type=red

Tikėtina, kad mūsų tinklalapio skaitytojams bus įdomios “karštos” nuomonės apie filmą “Kai apkabinsiu tave”. Jos netiesiogiai oponuoja teatro ir kino kritiko Vaido Jauniškio mūsų tinklalapyje jau paskelbtai recenzijai. Betgi ne taip dažnai požiūrių įvairovė (ir sutikimas jais pasidalyti su kitais) lydi lietuviškas premjeras.

Apie filmą kalba teatro ir kino kritikas, teatro prodiuseris Audronis Liuga, vaidybinių filmų režisierius, “Herkaus Manto” autorius Marijonas Giedrys, kino kritikas Skirmantas Valiulis, dokumentininkas Arūnas Matelis.       

Audronis Liuga, teatro ir kino kritikas:

Filmas „Kai apkabinsiu tave“, mano nuomone, įvairiais atžvilgiais kuria naujus standartus lietuvių kine: požiūris į istoriją ir jos vaizdavimą, scenarinės dramaturgijos  ir vaidmenų daugiaplaniškumas peržengia skirtingų kino žanrų ir siaurai suprantamo tautinio istorizmo ribas, o visų šių elementų balansas meniniu požiūriu yra beveik nepriekaištingas. 

Šiandien drįsčiau sakyti, kad režisieriaus Kristijono Vildžiūno kūryba užima tą nišą mūsų kine, kuri liko tuščia po Vytauto Žalakevičiaus mirties. Tai – intelektualaus kino, analizuojančio gyvenimo ir istorijos reiškinius, niša. Žinoma, K.Vildžiūnas yra visai kito laiko ir kitokio meninio mąstymo menininkas, tačiau jam taip pat būdingas siekis tyrinėti medžiagą užuot ją subjektyviai interpretavus, gilintis į laiko ir žmogaus kolizijas, žvelgti į žmonių likimus jų istoriniame kontekste (tuo jo kūryba išsiskiria šiuolaikinėje subjektyvioje ir istoriniais, kultūriniais faktais manipuliuojančioje kultūroje). Norint įgyvendinti šį siekį, būtina gerai išmanyti ne tik režisūros ir dramaturgijos amatus, bet ir ugdyti savyje tam tikrą santykį su medžiaga. Šiuo požiūriu man imponuoja nuosekli K.Vildžiūno kūrybinė evoliucija nuo šaltinių, žmonių istorijų stebėtojo (filmai „Biblioteka“, „Nuomos sutartis“) iki jų likimų istorinėje epochoje tyrinėtojo („Kai apkabinsiu tave“). O taip pat jo herojaus formavimasis per siekį išsaugoti savo tapatumą laiko ir istorijos skersvėjuose („Aš esi tu“, „Kai apkabinsiu tave“).

Du ryškiausi šių metų mūsų kino įvykiai – Š.Barto „Eurazijos aborigenas“ ir K.Vildžiūno „Kai apkabinsiu tave“ – atspindi susiformavusią naujosios kartos lietuvių vaidybinio kino temų, meninių išraiškos priemonių, požiūrio į medžiagą amplitudę. O tai reiškia kino minties įvairovę, būtiną jo proceso gyvybei.  

Marijonas Giedrys, kino režisierius:

Prisipažįstu, kad eidamas į Kristijono Vildžiūno filmą “Kai apkabinsiu tave” labai bijojau. Maniau, kad bus toks pat, kaip prieš tai sukurtas jo “Aš esi tu”, kuris man tikrai nepatiko, visi tie susidvejinimai… Nors jūs, žurnalistai, ir bandėte jį visaip girti.

Tai, ką pamačiau filme “Kai apkabinsiu tave”, man buvo labai netikėta.

Manau, kad tai yra vienas geriausių nūdienos lietuviškų filmų. Netgi galvoju, kad nebus žmonių, kuriuos šis filmas paliks abejingus ar nepatiks. Puikiai sutvarkytas scenarijus, gal tik dialogams turėčiau šiokių tokių pastabų – jie tarsi pernelyg šiuolaikiški.

Labai reikalinga, aktuali filmo tema. Noriu išsakyti ir po premjeros jau išsakiau komplimentus aktoriams Elžbietai Latėnaitei ir Andriui Bialobžeskiui. Aukščiausio lygio vaidyba.

Istorinis laikas  taip pat atkurtas kruopščiai, gerai, niekas nesumeluota. Svarbus dalykas yra ir labai prasmingai filme naudojama archyvinė dokumentinė medžiaga. Ką dar galėčiau pasakyti? Stebiuosi, gerbiu, sveikinu režisierių.

Skirmantas Valiulis, kino kritikas:

“Kai apkabinsiu tave” aktualus ne tik sienos griuvimo, bet ir žmonių likimų vaizdavimo ekrane prasme. Pagrindinės herojės dukros Rūtos ir kitų likimai tęsiasi mūsų dabartiniame gyvenime.

Aš beveik tuo pačiu metu kai vyksta filmo veiksmas (na, gal pora metų vėliau) buvau Berlyne, ir galiu patvirtinti, kad filmo atmosfera labai tiksliai atkurta. O prieš tai aktyviai sekiau įvykius, tą sienos statymą, tikrai - buvo karo nuojauta. Tai jaučiasi filme. Garsu ir vaizdu susieti vaidybiniai ir kino kronikos kadrai – tikra režisieriaus sėkmė.  Į tą VDR dabar gali būti ir yra įvairių požiūrių, K. Vildžiūnas pasirinko santūrią intonaciją.

Filmas, jo detalės perteikia autentiškumo įspūdį, ir tai yra vertinga. Pagirtinas dailininko Galiaus Kličiaus ir kitų jam talkinusių profesionalų darbas – krupščiai pasistengta surasti pačius, atrodytų, menkiausius kasdienybės daiktus. Daiktai apibūdina laikmetį, nė vieno nėra nereikalingo.

Filmą nusako detalių dermė, ir – kai kuriose scenose, kur to reikia – jos yra tiksliai susimbolintos. Turiu omenyje tuos pasirodančius leninus. Šiek tiek naivoka man pasirodė Kryžių kalno scena.

“Kai apkabinsiu tave” gerai surežisuotas, jį reikia žiūrėti įdėmiai, su įtampa, kitaip daug detalių gali prasprūsti pro akis, likti nesuprastos. Klausiu savęs, ar mūsų jaunimas supras kas tie KGB ir stasi? Tikrai nežinau, bet tie, kurie laiką prisimena, kuo puikiausiai suvoks apie ką kalbama.  

Aktorių darbai įsimintini. Elžbietos Latėnaitės vaidinamai Rūtai lemta labiau emociškai atsiskleisti, o tėvą Vladą vaidinantis Andrius Bialobžeskis – santūresnis. Tėvo paveikslas šiek tiek mįslingesnis, jis nesustumtas į atskirą siužetinę liniją – lieka šiek tiek erdvės ir mįslės. Tai man kine patinka labiau nei tiesmuki pasakojimai. Patrauklus ir draugės iš Amerikos Auksės paveikslas (akt. Jurga Jutaitė), bet štai jame trūko vos kelių herojės biografijos štrichų. Tačiau į gerą aktorę visuomet malonu žiūrėti. Puikus Petrovas (akt. Aleksas Kazanavičius) – ir grimas, ir vaidyba. Tiesiog gerai charakterizuotas tipas iš ano laiko.

Filmas svarbus tuo, kad režisierius sugebėjo išvesti Lietuvos žmonių likimą į platesnę problematiką, susieti juos su tarptautinėmis to meto realijomis. Aš to platesnio lauko matymo labai pasigesdavau kituose mūsų filmuose istorine tematika.