Atminimas. Šoblės portretas su inkliuzais

„Aš užsivedu, o tu klausaisi“, - sako pastabą Arūnas Žebriūnas, kai nutariam, kad dabar jis pasakos apie Henriką Šablevičių, bet prisiminimais ima klajoti po visokias istorijas ir atsiveda į šiandieną ne vien Šoblę, bet ir didelę jaunystės kompaniją. Ir Šoblė, kuriam šiemet gruodžio 20 dieną būtų 80 metų, sugrįžta kaip ano laiko kino studijos ir Vilniaus gyvenimo dalis.

Arūnas Žebriūnas ir Henrikas Šablevičius vienmečiai. Šablevičius į kiną atėjo, baigęs dramos teatro studiją ir dirbęs Kauno jaunojo žiūrovo teatro aktoriumi, Žebriūnas – baigęs architektūrą Dailės institute. Kino studijoje jie ir susipažino. Tai galėjo būti 1956 metais, kai Vytauto Mikalausko  filme „Žydrasis horizontas“ Šablevičius dirbo režisieriaus asistentu, o Žebriūnas dailininku.

Bet kartu savo filmą daryti jie pradėjo po trejų metų, ir tai jau reikšmingas kino istorijos faktas ir net legenda. Kiekviename „Kino“ žurnale rasi pablukusią filmavimo grupės nuotrauką su užrašu „Lietuvai ir pasauliui apie lietuvių kiną“, tapusią lfc.lt svetainės ženklu: kadro kairėje jauni jauni Žebriūnas ir Šablevičius ant sudedamų kėdučių, plūduriuojančių su platforma Žuvinto ežere. 1959-ieji, vadinas, jiems dar nėra 30, jie daro „Paskutinį šūvį“ – trečią filmo „Gyvieji didvyriai“ novelę. Žebriūnas pirmą kartą režisuoja, Šablevičius – scenarijaus autorius ir Žebriūno asistentas. Pirmi lietuvių poetinio kino judesiai. Pripažinimas, apdovanojimai – iškart, jau po metų.

-- Ten tokia buvo kompanija: Jonas Gricius operatorius, aš buvau ir režisierius, ir dailininkas, eskizus dariau, kurie dabar dingę. Henrikas Šablevičius buvo ir asistentas, ir kartu draugas, to mano debiuto žalio dalyvis ir palaikytojas moralinis. Čia buvo labai svarbu. Jeigu būtų kompanija, kuri šaipytųsi arba lauktų kokios nors mano nesąmonės – baisu. Ten buvo labai faina kompanija. Ir dar Bronius Babkauskas, aktorius.

Šablevičiaus scenarijus buvo parašytas apie brakonierių. O Žalakevičius – viso filmo meno vadovas, ir jam nepatiko ta Šoblės novelė. Žala parašė savo novelę – prieš  išvažiuodamas kažkur ten į Indiją, numetė mums novelytės scenarijų. Visi susirinkom – jau buvo grupelė, kuri dirbs. Mes suėjom ir sugalvojom, kad nepasiduosim. Šablevičiaus scenarijus juk priimtas Meno tarybos, o Žalai nepatiko, ir jis su savo tuo nustums Šoblės scenarijų. Tai mes biškį užsigavom ir atsisakėm.

Žala grįžo iš Indijos, klausia... Sakau, ne, mes savo parašėm. Trečią variantą.

Tas visas darbas... Man tai buvo naujiena viskas. Gricius jau buvo profesionalas, baigęs VGIK‘ą. Šablevičius prie teatro jau buvęs, aktorius. Bet jis labai kukliai laikėsi. Jis nedalyvavo ypatingai, kad vietoj manęs režisuotų  ką nors. Šalia, taip tyliai, gražiai.   

Babkauskas man sakydavo: „Arūnai, eik prie kameros, žiūrėk pro tą skylę ir sakyk man, ar aš meluoju, ar ne. Tik pajusi – iš karto stop ir viskas“.

Buvo kino bandymai taip vadinamai Bandito rolei. Nors jis ten nesuprasi – Banditas, ne Banditas... Karų liekana.Vokiečių kariuomenės, lietuvių kariuomenės... Vokiška uniforma beveik, sagos lietuviškos su Vyčiu – makalavom, maišėm, kad tik... Dailininką Eriką Varną bandėm tam vaidmeniui, vos nepraėjo jisai į aktorius. Tokio veido! O bandymuose aš jam padaviau veidrodėlį, kad jis „zuikučius“ gaudytų. Gaudo, šypsosi, kaip vaikas. Nu klausyk, bandymai liuksus. Banionį bandžiau. O jis tokį žulikėlį darė. Visiškai ne tas įvaizdis. Vis tiek lemties reikia. Ateina Babkauskas – yra. Ir Lozoraitis palaikė. Sakė: Varnas tikrai fainas, bet jis neištrauks, ne aktorius, o jūs irgi dar žali. Prikalbėjo mus Babkauską rinktis.

Babkauskas nevaidino kažkokio užkietėjusio bandito. Jis buvo pasimetęs, toks: „O kas mano? Čia viskas jūsų, o mano kas?“ Niekad neužmiršiu to „o mano kas?“ Ir tekstą mes parinkom kartu su Šoble, ieškojom minimalizmo. Žodžių beveik ten nebuvo.

Šablevičius tokio charakterio...  Jauni buvom, visokių turėdavom problemų, tai visi eidavo pas Šoblę skųstis. Ir merginos, jeigu kas nuskriaudė arba kam nepasisekė. Šoblė nieko beveik nešnekėdavo, tik šypsodavosi: aha, nu taip, taip, žinoma, jo jo... Jokių „daryk taip arba kitaip“. Šypsosi ir mhm, mmm... Užtat jį baisiai mėgo, kad jis toks pūkelis. Tikrai toks oduvančikas. O Šoblė kai būdavo išgėręs, tai jo ta šypsena sustingus. Jis visą laiką šypsosi. Galvoju, šaiposi iš manęs ar ką? Visą laiką toks.  

Biškį nelaimingi žmonės kaip prie Šoblės, taip ir prie manęs eidavo. Kas nors, ką išvarė iš namų, mane žadina naktį, pradeda skųstis, kad nesupranta jo, arba jinai... Skyrybos visokios. Ateina abudu: aš su juo skiriuos. Aš juos taikau. Henriko įtaka tokia. Kiekviena draugystė padaro savo įtaką. O aš labai mėgau tokius žmones, kurie yra... pūkeliai savo dvasia. Nebuitiniai.

Visi aplink skiriasi, maišosi... O dar Šoblės paties istorija. Jo tėvai išsiskyrę, tėvas girininkas. Šoblė atsivežė motiną iš Kauno. Motina jį nuo mažų dienų taip jau mylėjo, nes vienintelis sūnus. Jeigu motinai Henriko mergina nepatikdavo, ji vos ne mušdavo, bet tikrai varydavo lauk. Neleido jam nieko savistoviai daryt, kad tiktai neatimtų nuo jos to vienintelio Heniuko.

Ir įsimylėjo Šoblė į Zavišaitę, o Zavišaitė buvo ištekėjus už balerūno. Šoblė vieną naktį prikalbino studijos sunkvežimio vairuotoją, privažiavo prie Zavišaitės namų, sakė: Milda, kraukis, važiuojam pas mane. Milda pianistė, dar pianiną reikėjo pakrauti. Ir viską, ko reikėjo. Pasikrovė jis ją ir parsivežė. Kaip gruzinas. Ir viskas. Motina kažkur kitur gyveno, Šoblė buvo gavęs kambarį Žvėryne, Mickevičiaus ir Kęstučio gatvių kampe, pusrūsy. Kampinis geltonas namas.  O motina sužinojusi... Pirmiausia jinai mane susirado, kad atkalbėčiau. Visą laiką buvau įpainiotas. Ir kai Šoblė parsivežė Zavišaitę, motina ėjo per visą miestą, skundėsi, kaip jos Heniukas su ištekėjusia... Ir man: atkalbėk tu draugą, koks tu draugas, jeigu neatkalbėsi. Įsiutus buvo. Šoblė turėjo tokių rūpesčių su motina pastoviai. Jis ramindavo ją. Vėliau motina susirgo, Šoblė rūpinosi ja. Motina gi. Šoblė vis turėjo tokį asmeninį rūpestį.

Ir tada tas Šoblės pusrūsis pasidarė... Žinai, pavogta nuotaka! Tai rinkomės švęst šitą įvykį. Pabaigos nerasdavom, kas antrą, trečią dieną vėl tenai, vėl švenčiam, vėl įspūdžiai. Šoblė šimtąkart pasakojo, kaip jisai krovėsi, kaip vogė Mildą, ir kaip jos vyrą nuviliojo, kad nematytų. Ar kažkam užsakė, kad į restoraną jį pakviestų ir užimtų. Ir kiek mažai laiko turėjo persikraustymui!

Mes su Šoble po „Paskutinio šūvio“ dar turėjom „Kanonadą“. Po to, kai pasisekė „Paskutinis šūvis“, mums davė Vytauto Rimkevičiaus scenarijų: darykit didelį filmą. Ir mes ten kankinomės. Jau pakvipę buvo skandalu. Net pats Lozoraitis, rimtas žmogus, kas savaitę atvažiuodavo į aikštelę, klausdavo: „Ar jau sugalvojot, ką darys pagrindinė herojė?“. Toks scenarijus. Šoblė dalyvavo kaip reik, nes man buvo panika. Galų gale aš atsisakiau šito filmo. Nuėjau pas Meškauskienę, komiteto pirmininkę. Ai, sakau, man nieko neišeina, aš grįžtu į architektūrą, paleiskit mane. Jinai sako: „Kas čia yra – vieni prašo, kad jų neišmestų, skundžiasi, kad juos skriaudžia, o jūs... Pagalvosim, aš pranešiu“. Ir pranešė, kad aš važiuosiu į Maskvą mokytis. Reiškia, nepaleido manęs vėjais.

Aš tada nusiskutau barzdą. Prieš lipdamas į traukinį jau buvau be barzdos, ir Šoblė mane lydėjo. Vos ne su ašarom abudu mes skyrėmės. Metams išvažiavimas, ilgas. Tai aš neužmiršiu, kaip jis prie vagono stovėjo.

O aš nusiskutau dėl to, kad pas didelį meistrą važiuoju, man gėda buvo būt barzdotam. Toks Hemingvėjus... Kuklesniam reikėjo būt. Man nusiskutimas buvo didelis įvykis, nes aš jau savo įvaizdį turėjau: pypkė, beretė ir barzda. Studijoj Birutės gatvėj, kur negalima rūkyt, būdavo nupaišyti plakatai tokie: mano siluetas, pypkė ir perbraukta – nerūkyt.  

Kai grįžau po tų savo mokslų, mes daugiau nesuėjom, atrodo. Šoblė į televiziją išėjo. Bet mūsų draugystė ir mūsų bohema pusrūsy... Aš gyvenau Pušų gatvėj, o jis čia pat. Vienu žodžiu, arba pas mane, arba pas jį. Tiktai publika skirdavosi. Šoblė turėjo savo specifinę publiką, ten vienas daktaras buvo, jo pažįstami... Aš, pavyzdžiui, mažiau kontaktų turėjau. Pas mane būdavo tie jau supermenai, ant visų kantų  supermenai, tikri menininkai. Valaitis, Krasauskas, Miltinis, Blėdis... Gražuoliai tokie. Moterys. Ten irgi Šoblė labai daug praleisdavo. Ir su Milda, visaip būdavo, visokių variacijų.

Čia aš dabar kalbu, ir gali galvot, kad mes tiktai baliavodavom. Nė velnio. Mes gi dirbom darbus, dažnai išvažiuodavom po mėnesį į ekspedicijas filmuot. Būdavo tokia įtampa, toks darbas. 

Šoblė nuėjo į televiziją, darė filmus, bet tai jau ne mano akiratyje. Jis tik pasakodavo, o aš Pušų gatvėj dar ir televizoriaus neturėjau. Kai grįžo į studiją, darė dokumentiką, pakeitė žanrą. Draugavom visą laiką, bet jau nebe taip tampriai. Aptarinėdavom. Labai dažnai susirinkdavom. Šoblė padarydavo kokį filmą, tai mes aptarinėdavom. Mes mėgdavom – jeigu nepasisekdavo, tai į „Neringą“ aptart. Arba, jeigu labai gerai pasisekdavo – irgi į „Neringą“. Mes vienąkart su Gricium, ar su Šoble, gal net visi trys susitarėm: baikim su ta kavine, einam mes geriau į Filharmoniją. Ir koncerte sėdim, trys tokie oduvančikai. Klausomės, klausomės. O mums kuo toliau, tuo toks nuobodulys užėjo. Ir mes nieko nesitarę pakylam – ir į rūbinę, ir į „Neringą“. Atrodė, kažką pražiopsosim gyvenime, jeigu negrįšim į savo sferą. 

Tai čia tokie inkliuzai pasakojimui apie Šablevičių. Nė viena šventė, nė viena gimimo diena be jo nepraeidavo.

-- Šablevičius su žmona buvo jūsų vestuvių liudininkai?

-- Jo! Yra nuotraukos.

-- Kodėl vienoje iš tų nuotraukų jūs tokie liūdni?

-- Kažkokį turėjom rūpestį. Kokį – neprisimenu.

Bet jis jėgų kiek turėjo, plaukdavo per ežerą, plaukikas koks buvo. O toks šapaliukas visą laiką plonas... Žinai, kad jis mokyklos buvo nebaigęs?

-- Žinau, kad buvo nebaigęs vidurinės mokyklos, tik dramos teatro studiją. Bet vadovavo Kino ir televizijos katedrai Muzikos akademijoje.

-- Jisai ją suorganizavo! Dar nebuvo fakulteto Kosciuškos gatvėj. Techniką, viską jis sukaupė. Jis buvo toks organizatorius, tiek jis išpešdavo. Eidavo į Kultūros ministeriją ir tiesiog iki tiek įkyrėdavo, kad jam duoda, ko jis prašo, ir eik tu po velnių. Ir pas Konservatorijos rektorių eidavo, pešdavo kiek įmanoma, kai katedrą organizavo. Čia jo nuopelnas.

O paskiau, kaip čia tau  pasakius... Yra kita pusė. Apie išėjusius nekalbama. Ir aš tada tašką pastatysiu. Kiekvienas žmogus turi savo geras puses, blogesnes puses. Tegul žydi visos gėlės.

.............

Kai Šoblė mirė, atėjau aš į tą salę... Guli Šoblytė, lyg miega. Aš tiek raudojau, kad neatsimenu, ar dar kada nors gyvenime... Gal tik prie savo motinos. Ir tokį nevykusį komplimentą Mildai pasakiau: „Kaip tu gerai išsilaikiusi“. O ji jau sirgo, sulysus. Po metų ir jos nebebuvo.

Nuotraukose - režisierius Henrikas Šablevičius (Valiaus Nikolenkos nuotr.); filmuojant "Gyvuosius didvyrius" - režisieriai Arūnas Žebriūnas, Henrikas Šablevičius, operatorius Jonas Gricius, vandenyje stovi antroji režisierė Regina Vosyliūtė; 1965 - ųjų rugpjūtis - Giedrė Kaukaitė, Arūnas Žebriūnas, Milda Šablevičienė ir Henrikas Šablevičius (iš Arūno Žebriūno asmeninio archyvo).