Atgarsiai. Prancūzų spauda apie „Eurazijos aborigeną“: "Bartas goes classic"!?

Prancūzijos kino ekranuose gruodžio 8 d.  pradėtas rodyti naujausias Šarūno Barto vaidybinis filmas „Eurazijos aborigenas“.  Prancūzų sinefilams Š. Bartas žinomas iš ankstesnių filmų – šioje šalyje ne kartą rodytos jo kūrybos retrospektyvos, keli filmai dalyvavo Tarptautinio Kanų kino festivalio programose, buvo demonstruojami kino teatrų repertuare. Prancūzijos kino kritikų Š.Barto kūryba nagrinėta dažnai, režisierius vadintas „lietuvių kino poetu“.

Tinklalapio skaitytojams siūlome ištraukas iš straipsnių prancūzų spaudoje apie „Eurazijos aborigeną“.

Savaitinio kultūros žurnalo Les Inrockuptibles  kino apžvalgininkas Serge‘as Kaganskis straipsnį pradeda šūksniu „Bartas goes classic!” – Bartas imasi kurti klasikinį kiną.

„Arba beveik klasikinį. Eurazijos aborigenas – pažįstamo ir mėgstamo lietuvių režisieriaus braižo (kontempliatyvios pozos, nebylumas, preciziškai nufilmuoti kadrai, žmogiškumo nuopuolis...) bei taip pat pažįstamo ir mėgstamo „juodojo kino“ (pranc. film noir; kontrabanda, išdavystės, fatališkos moterys, pabėgimas, sąskaitų suvedimas...) derinys. Iš pradžių baugu: ar tik režisieriaus originalumo neužgoš žanro reikalavimus turinti atitikti kinematografinė medžiaga? Bet tas koziris, ant kurio buvo statyta, laimi: Bartas imasi pasakojimo ir atsiveria klasikai, o „juodąjį filmą“ praturtina stipri slaviška melancholija, labai reta tokiame žanre, kur dažniau pamatysi amerikietiškus ar azijietiškus kūnus ir vietoves.

Bet filmo originalumas slypi ne klasikiniame kriminaliniame siužete. Atrinkti netipiški aktoriai (dailus, šviesiaplaukis, tiesaus ir liūdno žvilgsnio Bartas, rytietiško grožio prancūzė Elisa Sednaoui, raumeninga dažyta blondinė rusė Klavdija Koršunova), filmuojamos kine beveik nematytos vietos. Paryžiaus, Vilniaus ir Maskvos dangoraižiai neonų šviesoje panašūs, bet Bartas vedasi mus siaurų Vilniaus senamiesčio gatvelių grindiniu į tamsius, gūdžius Rytų Europai būdingo stiliaus butus, veža užsnigtais Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos keliais... Žiūrint į cerkves, beržynus, medines trobas, atmintyje sušmėžuoja Dostojevskis, Loznica, o kai Bartas nuogas apsnigtame miške šildosi prie laužo – vaidenasi Šoa ir gulagas. Jam būdingu grynu ir lakonišku stiliumi Bartas filmuoja ir globalizuotą Europą, ir socialines jos skirtis. Šiame kelio-gangsterių filme yra kvapą gniaužiančio grožio kadrų, bet šis grožis daug gyvesnis, nebe toks sustingęs kaip ankstesniuose jo filmuose. Eurazijos aborigenas skleidžia gilią melancholiją, užkrečiamą liūdesį, kuris tiesiog smelkiasi po oda. Balta, miglota tamsuma, kurioje nėra patoso, ir yra šios tragiškos baladės grožis.“

                                                                                                                                              Serge Kaganski, Les Inrockuptibles, 2010 12 08

Filmą pristato ir pagrindiniai dienraščiai Le Monde ir Libération, o radikalių kairiųjų laikraštis L‘Humanité apžvalgininkas lygina jį su Few of Us (Mūsų nedaug, 1995) ir giria aktorius už grožį: ne tik fizinį, bet ir tą, kurį žmogui suteikia gyvenimo troškulys.

„Tie, kurie jau pažįsta lietuvio Šarūno Barto kiną, turbūt nustebs. Palyginus su ankstesniais filmais, jų radikaliu nebylumu, haliucinuojančia scenografija, kur gamtovaizdžiuose sklandė ir tarp namų sienų aidėjo neviltis, Eurazijos aborigenas žymi lūžio tašką. Tai kriminalinis trileris (pranc. polar). Ne poetinė variacija kaip Septyni nematomi žmonės, o tikras trileris, kuriame veikėjai vieni kitus vejasi, kur yra mafiozų, prostitučių, meilės scenų, dialogų, persekiojimų automobiliais ir pėsčiomis, apsnigtų miškų (...).

Ar toks posūkis reiškia, kad filmų finansavimo sistema sustabarėjo ir turi būti rašomi deramos, reikalavimus atitinkančios formos scenarijai? Ar tai veikiau reiškia, kad menininkas priėjo vieno etapo pabaigą ir pasuko kitu keliu? Bet svarbu ne tai, o kitkas: sukurtas filmas ir jis išties įtraukia.

Bartas ėmėsi naratyvaus kino, bet jo plastinė išraiška nepakito. Ilgai trunkantys stambūs planai vis tokie patys paveikūs, kupini skaudžios melancholijos, kuri jo kine neatsiejama nuo Istorijos suvokimo, skvarbaus politinio požiūrio, o taip pat ir nuo jo paties dalyvavimo, nes pirmą kartą savo karjeroje režisierius vaidina pagrindinį vaidmenį.

Gal dėl aktorių parinkimo, o gal dėl to, kad sunku vadovauti aktoriams kalbant svetima kalba, prancūzų aktorių suvaidintos scenos ne tokios įtikinančios. Bet draminė įtampa ir dokumentinis tikslumas „rusiškoje“ filmo dalyje greitai šį įspūdį nustelbia.

Apie Rytų ir Vakarų Europą siejančius narktokų platinimo tinklus sukurta daug filmų. Bet nė viename iš jų nepamatysime tokio požiūrio, kokį išreiškia Bartas: jo filmo veikėjai spinduliuoja orumą ir neįmanoma jų teisti morališkai. Juos blaško istorijos vėjai, jie bėga žiaurų, mirtiną maratoną: kilniadvasis, protingas, pavargęs kontrabandininkas ir valinga, stipri, net atsakinga už savo likimą prostitutė – tragiškos mūsų laikų figūros. Mūsų laikų herojai.“

                                                                                                                                                              Isabelle Regnier, Le Monde, 2010 12 08

Dienraštis Libération iš pradžių anonsuoja, o vėliau skiria Bartui ir jo filmui du išsamius straipsnius. Viename plačiai pristato režisieriaus kūrybinę biografiją ir cituoja dar 1992 m. spausdintą straipsnį (pasirodžiusį po filmo Trys dienos): „Šarūnas Bartas visu savo nuovargiu kovoja su pasaulio nuovargiu. Jo vargas dūžta į visuotinį vargą. Tai plati programa, milžiniškas siekis.“

„Bartas aktorius stebina charizma ir tvirtumu. Šalia jo – dvi merginos. Pirmoji – prancūzė, manekenė ir pritrenkiančio grožio Chanel veidas Elisa Sednaoui. Kartais atrodo, kad ji ne vaidina, o išreiškia tikrą neviltį. Jos vaidybą galima lyginti su Annos Mouglalis, o labiausiai ji primena Katerinos Golubevos veikėją iš Claire Denis filmo Aš nenoriu miego – tai didelis komplimentas. Šalia jos dar vienas atradimas: jauna trapaus kūno sudėjimo Klavdija Koršunova, iš jos sklinda tarsi gyvuliškumas ir pasipriešinimas blogiui. Retai pamatysi tokią stiprią jaunos aktorės vaidybą.“

                                                                                                                                                          Philippe Azoury, Libération,  2010 12 04

„Šiam sugrįžimo filmui (po Septynių nematomų žmonių praėjo penkeri metai) suteikęs geografiškai tikslų pavadinimą, Bartas žino, kad duria pirštu į tolimą, bet jau susiformavusį vaizdinį: mūsų sąmonėje Eurazija skamba kaip sinonimas zonos, kur jau beveik dvidešimt metų teisė yra tik priedanga, slepianti įvairius sandėrius, turtų, kūnų, slaptų vokelių mainus. 2010 metais Bartas atklysta pas mus „parašytas Rusijoje“.

(...) Tai žmogus, gebantis kino priemonėmis papasakoti tą chaosą, kuris prieš du dešimtmečius buvusias sovietinio bloko šalis pavertė oficialia organizuoto nusikalstamumo teritorija.

Bartas jau ne kartą įrodė, kad gali būti „mūsų žmogus“: jo vaizdai išsyk traukia kaip magnetas. Taip pat žinom, kad jis kokius dešimt metų vis „kliuvinėja“ už savo paties braižo, polinkio į autoriną kiną. Dar žinom, kad jis stengiasi nusikratyti „tyro ir tvirto lietuvio“ etiketės. Ji jam tik kliudo. 2010 metais Bartas nori komunikuoti. Tie, kurie yra matę iki šiol tylius jo filmus, gėrėjęsi didingais, bet bežadžiais vaizdais, supranta, kad dėl komunikavimo Bartui teko pakovoti su savim. Bet kadangi filmo tema yra žiauri kova, galima sakyt, kad forma ir turinys, o taip pat ir noras filmuoti bei iš filmo išplaukianti išvada yra susiję. Abiem atvejais tas saitas - neviltis.

Tie, kurie visiems laikams sutapatino Bartą su jausmų ledynmečiu, jo pirmųjų filmų tema, bus nustebinti: Eurazijos aborigenas yra portretas, tik judantis. O gal net sprunkantis. Neryškus virpančio pasaulio portretas (fotografijoje būtų galima lyginti su D‘Agata nuotraukomis).  O filmas seka ta virpėjimą – vingiuoja, plėtojasi tai vienoje šalyje, tai kitoje, kaskart jame vis daugiau kraštutinumų, bet nėra nė vieno stabtelėjimo - vietos pasislėpti nebėra, aplink vien priešai, policininkai su šunimis, mafijozai su svita, moterys ir jų meilužiai. 2010 Bartas filmuoja, o gal greičiau apsimeta filmuojąs kriminalinį trilerį. Ir, keisčiausia, atrodo lyg būtų tai daręs visą gyvenimą. Rusų teritorijoje prikelia viską, ką taip mėgstam matyti B kategorijos filmuose: tvankius viešbučių kambarius, moterų odą, troškimą pabėgti, greitį, gražesnius negu gyvenime veikėjus, kurių liaunus kūnus staiga užgriūva per sunkūs sandėriai.

Režisieriui šovė pati geriausia mintis, kas galėtų suvaidinti aborigeną: vaidmenį jis paskyrė sau. Žinojom, kad Bartas gali gerai atlikti antro plano vaidmenis (Caraxo Pola X), bet nenutuokėm, kad ekrane geba būti toks gyvuliškas ir gyvenimo suniokotas, artimas Guillaume‘o Depardieu veikėjams. Gaila, kad jis užimtas ne vaidmenų kūrimu (kuria filmus), nes aktorius Bartas geba išgąsdinti. Nieko nedarydamas, tiesiog žiūrėdamas tiesiai į kamerą.

(...) Elisa Sednaoui vaidina moterį, ieškančią „avarinio išėjimo“. Kita moteris – rusė. Vaidina tarsi visą gyvenimą tik tai ir būtų dariusi. Turbūt taip ir yra. Matom, kaip ji traukia dūmą, juokiasi kartu su odinius rūbus dėvinčiais vyrais, kalba su jais apie kokainą ir seksą, ir iškart suprantam, kad ji neapsimeta. (...) Kai žiūri į ją, atrodo, kad kokius penkeris ar šešeris metus iš viso nematei aktorės su tokiu temperamentu. Taigi jie visi trys - gražūs, nes visuose slypi kažkas keisto. Sunku būtų įvardinti jų kilmę, nes kiekviename iš šių antiherojų glūdi tremtis. Jie lyg benamiai šunys. Aborigenai arba jų broliai.“

                                                                                                                                                            Philippe Azoury, Libération,  2010 12 08

Parengė Akvilė Melkūnaitė

Filmo "Eurazijos aborigenas" kadruose - filmo režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Šarūnas Bartas, aktorės Klavdija Koršunova ir Elisa Sednaoui.