In memoriam Almantui Grikevičiui. ...Kai tam tikri dalykai vis dar per arti
Gerklėj tūnantis graudulio gumulas vis dar stingdo bet kokią raiškią mintį apie Režisierių. Dar sunku
atrasti tinkamus žodžius begaliniam dėkingumui išsakyti ar pasidalinti tuo, kas mintyse ir širdyje veliasi: susižavėjimas, pagarba, dėkingumas, prieraišumas, draugystė, apgailestavimas… Dar prieš pirmą kartą susitinkant, žinojau, jog didis režisierius Almantas Grikevičius, jautriausių, giliausių, intelektualiausių lietuvių kino kūrinių Autorius gyvena ten – kažkur Žirmūnuose. Šio žmogaus Asmens didybę supo tiek mitų ir legendų, jog mintis pažinti Režisierių iš arti atrodė svaiginančiai baugi ir sunkiai pasiekiama. Na, ir galų gale įveikus baimes ir apsišarvavus kantrybe mums su Aurimu buvo suteikta galimybė susitikti: nieko nežadant, tiesiog susitikti ir pažiūrėti, kas iš to bus.
Pirmasis susitikimas. Ponia Rita pasitinka, mūsų kojos linksta, ilgai dėliotos mintys akimirksniu išgaruoja, palikusios banalių svaičiojimų šūsnį. Na, ir štai - kambary, didžiuliame krėsle mus pasitinka Almantas. Kambary tvyro neapsakoma įtampa, kurią Režisierius tuoj pat bando išsklaidyti: “Pradžioj išgerkime kavos.”
Tuomet dar buvo sunkiai įtikėtina, jog rytinės kavos puodelis kartą per savaitę kartu su Režisierium lydės ne vieną mėnesį. “Aš matau šiame kambaryje tris išsigandusius žmones. Patikėkit, aš jūsų bijau labiau nei jūs manęs”. Alinusi pirmuosius susitikimus abejonė, jog besimezgantis plonytis pasitikėjimo siūlas gali nutrūkti bet kada, palaipsniui tirpo. Įsileidęs mus į Savus viso gyvenimo atsiminimus, Režisierius nepaliaujamai keitė ir pildė mūsų siūlomą pokalbių scenarijų Savais pasiūlymais. Nenustygstantis kūrybiškumas kiekvieną kartą stebino akylumu bei jausmų galia, nublokšdavusia į neįtikėtinas patirtis…prieš kurias jausdavomės bejėgiai. Pradžioje Režisieriaus gebėjimas viską įprasminti vaizdiniais kiek trikdė ir ne vieną kartą sukome galvas ką gi galėtų reikšti: “Aš noriu kaip “Ave, vitoje”. Nepasitenkinimas ir noras iš naujo permontuoti kiekvieną prieš tai užrašytą pokalbį, galėjo reikšti viena: kūrybinį perfekcionizmą ir begalinį norą kurti: “Aš jau galvojau, kad viskas. O jūs, va, atėjote ir vėl viskas iš naujo”.
Tiesiog užima kvapą, o kartėlis surakiną širdį, pagalvojus, ką teko patirti, savyje užgniaužti, ką numarinti, kaip atrasti drąsos išsisakyti anuomet šiam begalinio sąžiningumo ir jautrumo žmogui, kūrusiam sistemoje. Sistemoje, kuri nepakentė individualybių bei tikro, o nepramanyto gyvenimo šauklių. Na, ir galiausiai, po alinančios kovos pajusti, jog ta kova pamiršta ir ilgainiui
Mirštančio jaučio kvėpavimas darsyk atgyja paskutiniuose įšalusios žemės dūžiuose, o Šančių eskadrilė, praskridusi “Jausmus”, “Ave vitą”, “Faktą” palydėjo ir Atsisveikinimo dieną.
Lina Kaminskaitė - Jančorienė
Skubančiame, klaustrofobiškame ir triukšmingame pasaulyje vis mažiau vietos lieka dalykams, kuriems skleistis reikia išskirtinių sąlygų, tokių, kaip laiko ir erdvės minimumas kiekvieno iš mūsų kasdienybėje. Todėl tirpstant distancijai tarp idėjų, pastarąsias įvietinančių žodžių, šiems suteikiamos prasmės ir viską apgaubiančios bei niveliuojančios šiuolaikybės “pranešimų” miglos, vis sunkiau yra sugalvoti, pasakyti, išgirsti ir patirti kažką autentiško.
Šioje situacijoje šalia erdvės (kuriančios galimybes atstumui ir tylai) bei laiko (suteikiančio šansą stebėjimams bei (auto)refleksijai) itin svarbiu tampa ir trečias – žmogiškasis (kūrybiško nesitaikstymo su situacija) – matmuo. Pastarasis teiginys balansuoja ties banalybės praraja, tačiau tam tikromis neišvengiamybės akimirkomis tiesiog privalu įvardinti tai, ką esame nuolat įpratę nutylėti prisibijodami akistatos su nuoširdumu.
Tokią neišvengiamybės akimirką patyrėme prasidėjus 2011-iesiems, kuomet į Anapilį išėjo viena ryškiausių lietuviškojo kinematografo asmenybių – Režisierius Almantas Grikevičius.
Šis kūrėjas savo filmuose nuolat užduodavo pačius aktualiausius klausimus apie laiko tėkmę, žmogaus likimą epochinių savartų akivaizdoje, pasirinkimo kainą ribinėse situacijose ir gebėjimą sugrįžti į gyvenimą bei sveikinti jį, nepaisant tokių situacijų paliktų sielos randų.
Prieš keletą dienų mus palikęs Metras atsakymo į daugelį aukščiau išvardintų klausimų ieškojo negailestingai sau pačiam brėždamas asmeninės ir profesinės biografijos kontūrą. Galbūt todėl tai, ką pavyko išgryninti taip alinančiai judant į priekį, kasdieną vis iš naujo bandant kurti laisvės ribas, iki šiol lieka itin svarbiais dalykais Lietuvos visuomenei.
Šie svarbūs dalykai kai kuriais atvejais taip tiksliai apibrėžia asmens ir tautos dilemą istorijos akivaizdoje, jog iš meninės vaizduotės plotmės pakyla į kitą - lietuvių kolektyvinio mentaliteto - lygmenį ir tokiu būdu įgyja archetipinių vaizdinių, gyvuojančių ne triukšmingame čia ir dabar, bet veikiančių visuomenę ilgoje laiko perspektyvoje, vaidmenį.
Vienas iš tokių Režisieriaus žvilgsnių į žmogų, tautą ir valstybę, buvo išreikštas dialogu, nuskambėjusiu filme “Jausmai”:
„ - Valgom galbūt paskutinį kartą šioje žemėje.
- Paskutinis kartas būna prieš mirtį.
- Mūsų žemėje.
- Ar negalvojate grįžti?
- Mes grįšime tik į laisvą Lietuvą. Suprantama, galima šito nesulaukt. Tada grįš mūsų vaikai.
- Jeigu Lietuva neišnyks iki to laiko.
- Kokiu būdu?
- Fiziškai sunaikins, nutautės – išnyks.
- Ne pirmas toks išbandymas Lietuvai. Kol gyva bus emigracija, kol gyvi patriotai tėvynėje...
- Nereikia apie tai kalbėti. Sakykime, kad jie nebegyvi.
- Nutilk!
- O jų vaikai komunistai.
- Tuo labiau. Karas bus ilgas, žiaurus. Su kompromisais, sudėtingas. Vien „pif-paf“ čia nieko neišspręs.
- Tiktai „pif-paf!“ Kitų argumentų neturėsime! Pirmoje eilėje – ginklas!
- Ne vien tik ginklas! Lietuvių kraujo kiekis ribotas.“
Pastarajame emocingame vyrų, besiruošiančių bėgti į Švediją ir apsisprendusių likti Lietuvoje, pokalbyje iš esmės telpa pagrindinės XX a. II pusės lietuvių visuomenės egzistencinės dilemos bei dramos ir išsitenka mūsų XXI a. nuolat patiriama emocinė bei idėjinė sumaištis žvelgiant į savo ir tėvų bei senelių istoriją.
Istorikas pasakytų, jog vien šio epizodo ir vieno filmo, kuriame yra pastarasis epizodas, pakanka tam, kad jo kūrėjas būtų įrašytas į kino istoriją tarp tų žmonių, kurie žvelgdami į pasaulį pro kameros objektyvą, sugebėjo užfiksuoti svarbiausias jo spalvas bei formas. Neabejoju, kad Almanto Grikevičiaus kūrybos žinovai mane tuoj pat pataisys pasakydami, jog tokių epizodų ir tokių filmų, kuriuose pasaulis atsiskleidžia tokiu, koks jis yra, Metro kūryboje būta ne vieno.
Kas buvo šis Režisierius, taip jautriai išgyvenęs savąjį laiką ir su tokiu subtilumu, kurio galėtų pavydėti tiek istorikas, tiek romanistas, sugebėjęs papasakoti apie savo ir savosios kartos emocinius išgyvenimus bei pastarųjų subrandintas mintis?
Almanto Grikevičiaus mokytojas, idėjinis partneris ir konkurentas, režisierius Vytautas Žalakevičius yra pranašiškai išsitaręs, jog bandymai suprasti kūrėją dažniausiai primena asmens, mėginančio pro lekiančio traukinio langus įžvelgti kitoje bėgių pusėje stovinčio žmogaus siluetą, pastangas. Įsisąmoninęs šią pamoką nemanau turįs galimybę pasiduoti iliuzijai, jog žinau bent dalinį atsakymą. Kita vertus, išlikti nebylus šio klausimo akivaizdoje nesiryžtu dėl vienos priežąsties.
Likimas man padovanojo neįkainojamą dovaną – vienuoliką pokalbių su Metru.
2010 rugpjūtį prasidėję ir gruodžio viduryje nutrūkę susitikimai, kurių metu aš ir mano kolegė Lina, klausėmės Almanto Grikevičiaus pasakojimų, bandydami patirti kūrėjo istorijoje ir istorijos kūrėjo gyvenime tapsmą, įgalino rastis neįkainojamoms patirtims. Kol kas viskas yra pernelyg arti tiek laiko, tiek ir emocine prasme. Tokiais atvejais istorikas dažniausiai bevelija palaukti, prieš pasidalindamas savo įžvalgomis ir vertinimais. Kita vertus, toks apsisprendimas laukti neretai pražudo labai svarbius dalykus, kuriuos galima pastebėti, suprasti ir įvardinti tik tol, kol viskas yra labai arti.
Suvokdamas pastarąją koliziją ryžtuosi pasakyti tik keletą dalykų. Režisieriaus Almanto Grikevičiaus sovietmečio epochoje pastatyti filmai kurdavo jų žiūrovams tą anuomet (kaip ir šiandien) taip trūkstamą laiko ir erdvės minimumą, reikalingą žmogaus bei visuomenės savivokai ir savistabai. Nepriklausomoje Lietuvoje nustojęs filmuoti Režisierius nepasitraukė iš aktyvios kūrybos. Kiekviena diena jam buvo tarsi nauja galimybė vis iš naujo konstruoti pasaulius, mąstant ir dalinantis savosiomis idėjomis su kitais. Būnant šalia Metro nuolat stiprėjo suvokimas, kad tokia kūrybos forma yra ne tik be galo talentingo žmogaus galimybė sau, bet ir jo dovana kitiems.
Mirus Ingmarui Bergmanui vienas kino kritikas pasakė – visai nesvarbu, kad paskutiniu metu režisierius nebefilmavo. Anot šio kritiko, kino pasaulio žmonėms užteko vien tik suvokimo, kad jis yra – Meistras, kurio akivaizdoje tiesiog gėda kurti blogus filmus.
Drįstu daryti prielaidą, kad Almanto Grikevičiaus atžvilgiu galima pasakyti lygiai tą patį. Paskutiniuosius metus jis tiesiog buvo ir vien jau to užteko.
Stebėdamas pasaulį arba vis iš naujo jį kurdamas Režisierius dažnai prisimindavo savo filmo “Ave, vita” komponavimo principus, kuomet praeitis įsiterpia į dabartį ir taip išprovokuoja naujų realybės formų gimimą. Šio dviejų pasaulių sąlyčio proceso neįmanoma pamiršti vieną kartą ją išvydus juodai – baltoje kino juostoje, skambant “Kertukų” muzikai. Galbūt todėl, tą dieną kai Režisierius buvo lydimas į Antakalnio kapinėse įsikūrusį menininkų kalnelį, danguje praskridęs lėktuvas daugeliui priminė, jog praeities ir dabarties akistatos, kurias mus išmokė pastebėti Almantas Grikevičius, tebesitęsia, todėl net ir sunkiausiomis netekties akimirkomis laikas nesustoja ėjęs per miestą.
Aurimas Švedas
