Kino kritikui, Mokytojui Skirmantui Valiuliui atminti

Mūsų su Skirmantu Valiuliu draugystė prasidėjo nuo manojo įžūlumo – vos pradėjusi studijuoti žurnalistiką recenzavau Sergejaus Paradžanovo „Granato spalvą“, o jis mums dėstė kino istoriją. Taip dėstė, kad pačiai sau netikėtai įsiliejau į televizininkų, besirūpinusių kinu, gretas.

Skirmantas Valiulis, pamenu, išsiaiškino recenzijos „autorę“ ir susidraugavome. Na, gal tai ir nebuvo draugystė tikrąja to žodžio prasme, bet tikrai artimas dviejų, beprotiškai įsimylėjusių kiną žmonių, bendravimas. Daug dirbome drauge, tapome kolegomis, jis buvo televizijos direktoriumi, tačiau aš visąlaik kreipiausi į jį tik „dėstytojau“.

Kartą mūsų kursas pabėgo iš paskaitos, iš už kampo stebėjome kaip elgsis S.Valiulis. Jis tiesiog nesuprato, kad mes „nusiplovėme“ ir atsisėdęs už stalo ėmė ramiai mūsų laukti. Mes grįžome atgal. Buvo gėda. Ir neišmanyti jo dėstomo dalyko – taip pat.

Jis buvo nepaprastai tolerantiškas ir mokėjo įdėmiai klausytis. Dažnai kupinas ekscentriškų minčių, Skirmantas Valiulis savo straipsniuose buvo gana atsargus. Visada bijojo įžeisti kūrėją. Apskritai, jis buvo kupinas teigiamų emocijų, bet kokiomis aplinkybėmis ieškojo gerosios reiškinių ar įvykių pusės.

1983 metų rudenį, po atkaklios kovos tarp kinematografininkų sąjungos ir LRT vadovybės, buvo leista rengti laidą apie kiną. Ši laida „Kino pasaulyje“ gyvavo  dvidešimt vienerius metus, buvau laidos redaktore. O Skirmantas Valiulis tapo pirmuoju „Kino pasaulio“ vedėju.

Mudviems labiausiai rūpėjo, kaip šalia privalomų siužetų apie „užsakominius“ filmus papasakoti apie tai kas patiems įdomu - apie naują Andrejaus Tarkovskio ar Otaro Joselianio filmą. Siužetus apie juos paprastai „įkišdavome“ kur nors per vidurį tarp dviejų „idėjiškai teisingų plytų“. Kurdavome ir kūrybinius portretus. Skirmantas Valiulis kalbindavo ir svečius, ir saviškius. Visada kruopščiai pasiruošęs, nuoširdus ir kažkaip ypatingai mokantis pradžiugti ar nustebti išgirdęs svečio įdomią, netikėtą mintį, nežinomą jo gyvenimo faktą.

Visą laiką (o ypač per šios laidos jubiliejus) prisimenu kaip juokingai mums tekdavo bendrauti. Skirmantas Valiulis neturėjo telefono. Televizija yra tokia bjauri įstaiga, kurioje bet kurią minutę gali pasikeisti planai ir laidos įrašo laikas. Tad, jei nespėdavau laidos vedėjo pagauti katedroje, eidavau į paštą siųsti telegramos. Artimiausiuose pašto skyriuose moteriškės juokdavosi: ir vėl į Jurginų gatvę...?

Paskui prasidėjo Atgimimas, ir netrukus Skirmantas Valiulis tapo pirmuoju Lietuvos televizijos ir radijo direktoriumi. Sausio tryliktosios įvykiai, badavimai vagonėliuose ir jis ...draugiškas, supratingas direktorius. Skirmantas Valiulis tada lyg šiek tiek pasikeitė. Buvo kovotojas, drąsiai rėžiantis kalbas, ir iki išnaktų su kitais svarstantis, ką daryti, kad laisva televizija ir radijas veiktų nuolatos. Kinas trumpam buvo užmirštas.

O paskui mes kartu vykome į pirmąją kelionę užsienin su lietuviškais pasais. Be paties direktoriaus vyko šviesaus atminimo operatorius Rimantas Juodvalkis ir mūsų laidos grupė – operatorius Albertas Montvila ir aš. Vykome į vieną mėgstamiausių Skirmanto Valiulio kino renginių - Lenkijoje vykstantį Lagovo kino festivalį. Atsimenu, kaip vos pravažiavę sieną iškylavome ir valgėme direktoriaus žmonos suteptus skanius sumuštinius su medžiotojų sūriu. Kaip kartais slapta „nusiplaudavome“ nuo vienos ar kitos peržiūros. Bet mūsų direktorius niekada nepriekaištavo, tačiau pats niekada nepraleisdavo nė vienos filmų peržiūros.

Darbščių nemažai. Bet aš nepažinojau kito tokio žmogaus, kuriam taip viskas būtų įdomu. Įdomu ne tik žinoti, bet ir dalyvauti, „pačiupinėti“. Tas renesansinio amžiaus žmogaus išsilavinimas, smalsumas ir sugebėjimas visur suspėti! Per „Kino pavasario“ festivalį jis sugebėdavo pamatyti daugiausia filmų. Žiūrėk, jau filmui besibaigiant tyliai sliūkina prie durų ir bėga į kitą seansą.

Neatsimenu atvejo, kad Skirmantas Valiulis atsisakytų dalyvauti kokioje laidoje ar kino renginyje. Ir neatsimenu, kad jis kur nors ilgiau užsibūtų, nes vis skubėdavo - ar į kitą renginį, ar stebėti kino laidų.

O laki fantazija, ekscentriškos ir netikėtos mintys, kartais net fantazijos...

Man regis, Saulius Macaitis kažkada pasakojo tarsi anekdotą, kad kartą, sovietiniais laikais kolegos kritikai dėl Valiulio net kelis kartus peržiūrėjo vieno čekiško filmo dalį, nes jis įrodinėjo, kad druskinė yra falo formos. Deja, kiti to taip ir nepastebėjo. Pastaraisiais metais jis jau drąsiai reiškė šias mintis, kalbėjo apie erotikos muziejų ir noriai vaidino eksperimentiniuose filmuose. Sugebėjo tai daryti nevulgariai, o grakščiai, netikėtai, sugebėdamas visus nustebinti.

Neseniai susigriebiau, kad retai besutinku sutinku Skirmantą Valiulį su žmona filmuose. Kai rudenį sutikau juos kažkokiame renginyje, pasidomėjau, ar nesusirgo? Jis kaip visada žvaliai atsakė, kad viskas gerai. Matyt, gerai jau nebebuvo, bet skųstis nemėgo.

Nebėra Eustachijaus Aukštikalnio, Sauliaus Macaičio... Dabar nebėra ir Skirmanto Valiulio. Išėjo Mokytojai.

Charles de Gaulle‘is yra pasakęs, kad nepakeičiamų žmonių – pilnos kapinės. Bet patys, tapę vyresniąja kino kritikų karta, vargu ar sugebėsime juos pakeisti. Nors šiandien, kai kas antras besidomintis kinu vadina save kino kritiku, gal ir nebereikia tokių eruditų, kokiais buvo tie, jau išėję Anapilin?

Kaip sunku eiti į kino teatro salę, kai žinai - pirmose eilėse niekada nebematysi nei Sauliaus Macaičio, nei Skirmanto Valiulio...

Juozo Matonio nuotr.