Iš pokalbių apie kiną ir laiką. Dokumentininkas Rimtautas Šilinis: “einamasis momentas telieka tautos atmintyje”?

 

Ponui Vidaus Reikalų Ministeriui.

 

Firmos “Film-Union” savininko Gucmano Atvino

įgaliotines Julijos Ostrauskaitės

 

Prašymas

 

Turiu garbės prašyti išduoti leidyma kinomatografiniui fotografavimui paveikslų visuosi Valstybės vietosi delei Letuvos Chronikos.

 

                                                                                                                                                            

                                                                                                                                 Julija Ostrauskaitė

Kaunas m. 1921.X.3

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ponui

Vidaus Reikalų Ministeriui.

Krašto Apsaugos Ministerija nemato kliučių leisti firmai „Film Union“ fotografuoti dėl kinematografo įvairius Lietuvos vaizdus, išskiriant vaizdus fronto zonoje, kariuomenės ir gelžkelių įrengimus /pav. tiltų/. Šiais pastarais atsitikimais kalbamoji firma privalo kiekvieną kartą  turėti atatinkamą atskira leidimą.

                                                                                                                                  Krašto Apsaugos Ministeris

Generalinio Štabo Viršininkas Generolas Leitenantas

Kaunas 1921. IX.14

(dokumentų kalba netaisyta)

 

 

 

 

 

 

Pokalbius apie dokumentinį kiną režisierius Rimtautas Šilinis visuomet mėgsta palydėti „dokumentėliais“ (ar tik ne milicininkas Apolinaras iš savo vardo dokumentinio Henriko Šablevičiaus pasakojimo įdiegė lietuvių kinematografininkų žodynan šį malonybinį žodį, tarstelėjęs „dokumentėlius, prašom“).

Taigi - prašom „dokumentėlius“, sako aistringai šalies istorija ir jos metraščiais besidomintis Rimtautas Šilinis. Publikacijos pradžioje pateikti trumpi, iškalbingi liudijimai – motto pokalbiui su režisieriumi apie tai, kad šalies filmininkai visais laikais stengėsi palikti būsimoms kartoms savąjį laiką ir žmones kino juostoje.

Kino juostas, sustabdžiusias ir išsaugančias laiką, R. Šilinis laiko neįkainojama vertybe. „Įvertinkite litais gyvo Maironio kadrus“, - pasiūlė režisierius prieš bemaž 12 metų mūsų pokalbyje „Kino“ žurnale apie valstybės kino metraštį, kurio gyvybę jis tuomet, dar veikiančioje Lietuvos kino studijoje kaip įmanydamas stengėsi palaikyti. Sutarėme pokalbį apie tai pratęsti ir dabar, režisieriui jau tiesiogiai nedalyvaujant kino dokumentikos ir kronikos gyvenime. Pažvelgėme ir į sovietmečio metraščio „rašymo“ specifiką, ir į dabarties grimasas.

R. Šilinis į kiną atėjo 7-ojo dešimtmečio viduryje šiek tiek padirbėjęs Kinematografijos komitete. „Iš pradžių į mane studijoje lyg ir žiūrėjo, kaip į komiteto šnipą. Komitetas gi buvo valdžia. O kas valdžią myli? Bet nusimečiau visus šarvus, ir paprasčiausiai dirbau dieną naktį montažinėje, ir visur kur reikia“. Iš pradžių – kronikos ir dokumentinių bei mokslo populiarinimo filmų redaktoriumi, scenaristu, operatoriumi...

Kaip ir daugelis 7-ojo dešimtmečio kino studijoje, R. Šilinis išbandė daugybę dokumentininko darbų, nė vienu jų nesibodėdamas. Kaip ir daugelis, pasirinkusių dokumentininko kelią, mokėsi kino garsiojo kino žurnalo „Tarybų Lietuva“ redakcijoje – kronikai tuomet dirbo dauguma Lietuvos kino studijos operatorių ir režisierių.

Pirmas savarankiškas režisieriaus darbas – dokumentinis 1966-ųjų filmas „Praeitis ir mes“, sukurtas kartu su operatoriumi Antanu Blyža kaip „Tarybų Lietuvos“ žurnalo rugsėjo numeris (31-32 nr.). Tai publicistinė apybraiža, kritikuojanti valdininkų požiūrį į apleistus kultūros paveldo objektus visoje šalyje – ir periferijoje, kur piliakalniai yra žemės ūkio naudmenys, ir sostinės bažnyčiose, kur filmo autoriai stebi išdužusius senus vitražinius langus, senas freskas...Į filmo režisieriaus klausimus, kodėl nesirūpinama kultūros paminklais, muistydamiesi ar gindamiesi atsakinėja tarybinių ūkių pirmininkai, nepatogiai jaučiasi ir skulptorius, tuometinis dailės instituto prorektorius Konstantinas Bogdanas, pripažindamas, kad netikusiai pasielgta su 16 a. freskomis jo vadovaujamoje įstaigoje.    

7-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėjęs režisuoti filmus (su Viktoru Starošu, o netrukus ir savarankiškai) R. Šilinis sukūrė apie septynias dešimtis dokumentinių juostų. Nors režisieriaus kūrybinėje biografijoje yra ir keletas ryškių autorinio kino kūrinių („Nojaus arka“, „Sala“) R. Šilinis akcentuoja, kad jis visą gyvenimą dirbo metraščiui. „ Ir filmai mano visi metraštiniai – atskirų asmenybių arba reiškinių analizė. Visa mūsų dokumentika, tikroji dokumentika dirbo tiems, kurie bus po mūsų”.

- Ar 7-ame, 8-ame dešimtmečiais tai buvo sąmoninga nuostata?

- Dažnai pasąmoninga. Tačiau kai kas, įsisąmoninęs šią misiją, dirbo kryptingai. Nepajudinama mano nuostata: dokumentika - tai yra epochos istorija, epochos žymės ir asmenybės, kurios vienaip ar kitaip veikė istorinėse sąlygose.

- Kaip į tokį apibrėžimą žvelgė sovietmečio valdininkai?  

- Valdžios požiūris, jeigu kalbėsime apie vietinės reikšmės marksistus, CK – centralinę katilinę, kaip aš ją vadinu, - buvo vienas. Kad gink Dieve, jie ten, kino studijoje, nepajudintų kažkokių nepatogių, slidžių temų, neliestų asmenybių, kurios pasispalvinę kažkokiais ne tais kvapais. Kad jiems būtų ramu gyventi. 

- O kas konkrečiai šį postulatą primindavo studijos žmonėms?

- Visų pirma, damos iš CK, kurios buvo skirtos kino priežiūrai. Jos žiūrėjo filmus ir, matyt, referuodavo Sigizmundui Šimkui ( CK kultūros skyriaus vedėjas - red.past.), o jis dar “aukščiau”. Jeigu jau kas nors… Bet studijoje buvo tokia nuostata – pas mus viskas gerai.

Kadangi mes buvome priklausomi nuo “Goskino” ( SSRS valstybinis kinematografijos komitetas – red past.), nuo Maskvos, tai ten visai kitas aukštas, kiti  lygmenys. Buvo keli žmonės, Goskino dokumentikos vadai, kurie vairavo laivą. Labai dažnai dokumentinius filmus, o ypač lietuviškus, žiūrėdavo Maskvos CK vilose – žmonos, vaikai, kaimynai, giminaičiai.. Jie nuspalvindavo peržiūras savo niuansais ir kvapais.

- Autoriai dalyvaudavo peržiūrose?

- Autorius ar (ir) redaktorius dalyvaudavo pristatant filmą į “Goskino”, jeigu filmas kurtas sąjunginiam ekranui. Tuo dalyvavimas ir baigdavosi. Filmą arba priimdavo, arba ne. Jeigu priimdavo, tai viskas gerai, metinis planas įvykdytas; o jeigu nepriimdavo – tai jau blogai. Nes viskas buvo susiję su tuo, kad kolektyvas kentėdavo. Parišti visi - 700 žmonių kino studijoje negaudavo premijų. Neįvykdytas planas, žlunga viskas. Konfrontacija jau studijos viduj – matai, tas niekšas padarė filmą, kurio nepriėmė sąjunginis ekranas, ir tuo pačiu metu man iš kišenės išėmė kažkiek pinigų. Tokia gyvatėlė. Ir kartu atsakomybė, kad turi padaryt taip, kad priimtų.

Paraiškos sąjunginiam ekranui buvo tvirtinamos Maskvoje. Teminį planą jie koreguodavo. O kino žurnalas “Tarybų Lietuva” ir dar keli filmai, skirti rodyti čia, Lietuvoje, jau buvo mūsiškės “centrinės katilinės” konpetencijoj. Ten ir tipines sąmatas tvirtindavo – vienam dviejų dalių (20 min.) filmui tiek ir basta.

- Ar tai, kad Maskva nei tvirtindavo “Tarybų Lietuvos” planų, nei žiūrėdavo tų žurnalų, reiškia, jog darant kroniką buvo galima laisviau kvėpuoti?

- Apie tai ir kalbame. Julijono Lozoraičio (Lietuvos kino studijos direktorius, teatrologas, kino kritikas – red.past.) vadovavimo kino studijai laikais atsirado toks dalykas – buvo daromi 52 žurnalai per metus. Kiekvieną savaitę ekranuose pasirodydavo po dešimties minučių žurnalą. Labai didelis kiekis. Paskui buvo sugalvota – ir J. Lozoraitis tai leido - sujungti dviejų žurnalo sąmatas, ir daryti filmus. Nes žurnalas yra skubus darbas, o filmas reikalauja laiko.

- Prisiminkime “Tarybų Lietuvos” žurnalo schemą.

- Pirmas siužetas – partinis gyvenimas, kas vyksta CK – posėdžiai, minėjimai. Tas altorius turi būti. Paskui - pramonė, žemės ūkis, būtinai. Toliau – kultūra, sportas. Tokia schemutė, kurios “stalčiukus” reikėjo užpildyti siužetais. Redakcija, autoriai siūlydavo siužetus. Be abejo, tai buvo laukas, kuriame buvo galima pafilmuoti, parodyti vieną ar kitą žmogų. Jei pažiūrėsime į tą “Tarybų Lietuvą” dabar, iš retrospektyvos, tai pamatysime, kad surinktas didžiulis fondas – sporto, meno įžymybės…

Be to, tai buvo visų mūsų kontaktas su gyvenimu. Man įstrigo Juozo Baltušio frazė, atrodo, ji liko ir filme (“Filme – Juozas Baltušis”, 1979). Jis sakė: aš neturiu fantazijos, aš rašytojas, aš viską imu iš gyveeenimo. Gyvenimas yra nepralenkiamas, nepranokstamas. Buvome priversti ilįsti į gyvenimą ir jį, žinoma, lakuoti. Bet gyvenimas yra toks atžagareiva, kad jis lakavimo nepripažįsta. Ir kai “centralinė katilinė” reikalaudavo parodyti, kaip čia gražu, tai visi stengėsi, kad  kadre, vaizde, ne per verbalinius dalykus, prasiveržtų tas tikras gyvenimas.

 

 

- Tai “Tarybų Lietuvą” su vienokiom ar kitokiom išlygom visgi galime vadinti sovietmečio metraščiu?

- Ne vadinti. Jis toks ir buvo. Tik jį papildydavo visi kiti filmai, kurių indėlis į tą kraitį irgi didžiulis.

- Kaip redaktorius, o vėliau filmų autorius ir pats rašėte paraiškas, scenarijus dokumentiniam filmams, “Tarybų Lietuvos” siužetams…  

- Įdomiai sureagavo “Goskino”, kai parašiau vieno filmo paraiškoje atvirą motto. Paprastai buvo reikalaujama, kad kiekviena paraiška prasidėtų Lenino citata. Mintimis viena ar kita tema. Kadangi Leninas apie simfoninę muziką nieko nerašydavo, tai reiškia reikėdavo rasti kokią Brežnevo mintį. Tai priduodavo svorį, reikšmę, prasmę…

Tai aš parašiau tokį motto:

“Iš nugirsto studijoje pokalbio:

Klausimas: kam reikalingas scenarijus dokumentiniam filmui?

Atsakymas: pinigams gauti”.

Jiems ten, Maskvoje, labai patiko. Kikeno tarpusavyje – galų gale vienas žmogus parašė teisybę. Bet vienintelis išsigelbėjimas ir buvo – tylus kikenimas į rankovę ar draugui ant peties užkritus. Dar pasityčiojimas, naudojant visą arsenalą tos vadinamos Ezopo kalbos.

- Ar “Tarybų Lietuvai”, metraštiniams filmams buvo taikomi kažkokie ypatingi meninės kokybės kriterijai?

- Bendri. Kino kalbos prasme kokybė turi būti. Julijonas Lozoraitis labai šito reikalavo, kad nebūtų blūdijimų visokių. Nesusivokimo neleisdavo. Pats žiūrėdavo kiekvieną nufilmuotą metrą. Visuomet turėdavo savo nuomonę, kurią pareikšdavo meno tarybose, peržiūrose ir vaidybinių, ir dokumentinių filmų. J.Lozoraitis žiūrėdavo viską – ir  “žalią” nemontuotą medžiagą taip pat. Sekė filmą nuo a iki z. Filmų medžiagų aptarimai buvo neformalūs, ir visuomet maniau, kad nežiūrint į postus ar veidus reikia priimti visas pastabas, nežiūrint ar jos neigiamos, ar teigiamos. Galvoji - ar filmui tai naudinga, ar ne?

Ir apskritai, tuomet studijoje buvo tokia atmosfera, kad net vairuotojas galėjo įtakoti filmą. Prisimenu, kaip dirbome prie Roberto Verbos filmo “Vincas Svirskis” (1967). Jame kalbinau senukus, mat buvo nuostata, kad filmo redaktorius atsako už kalbinę dalį, sinchronus (“Vinco Svirskio” redaktoriai - Rimtautas Šilinis ir Vytenis Imbrasas – red. past.). O filmo vairuotojas buvo iš tų vietų, kaip ir Svirskis. Filmavimo grupė gyveno viename kambaryje. Staiga trečią nakties mus visus kelia tas vairuotojas, sako: vyrai, važiuojam, aš atsimenu, kad yra labai geras Svirskio kryžius, ir dabar bus saulėtekis, ir ant kalniuko atsistojus nepaprastai gražiai ten viskas atrodo. Grupė pakilo, nuvažiavome ir… fantastika. Keletas kadrų filme faktiškai yra vairuotojo.

- Bet nedaugelis sako gerus žodžius apie atmosferą tuometinėje dokumentikoje ir "Tarybų Lietuvos" redakcijoje tuo labiau,ji lyg pragaru kvepia. Štai atsiminimų knygoje “Šoblė” ("Dominicus Lituanus", 2010) kompozitorius Algimantas Apanavičius prisimena, kad iš televizijos perėjęs dirbti į Lietuvos kino studiją dokumentininkas Henrikas Šablevičius pajuto terorą.

- Ne, aš nepasakyčiau, kad toks jau pragaras. Abi pusės žinojo kas su kuo kovoja ir dėl ko, tai ir vyko tylus pastovus karas. Kas ką. Kaip apkvailinsi, apgausi, apsuksi, įrodysi teisę daryti siužetą ar filmą, o paskui - kaip tu apginsi jau padarytą dalyką. J.Lozoraitis buvo už kokybę, gilybę, daugiaprasmiškumą. Bet niekada nesu iš jo girdėjęs pastabų - kažkokių atseit Ezopo kalbos iššifravimų.

O tokių nesusipratimų būdavo. Padariau filmą apie Petrą Vasinauską ir jo garsiąją kelionę arkliuku po Lietuvą “Ar nuneši mane jauną?”(1975). Profesorius važiuoja per savo gimtąsias vietas. Priimant tą filmą, komiteto lygyje išgirstu: ką reiškia štai toks kadras - išvažiuojant iš Vilniaus yra kelio ženklas pirmame plane – į kairę ir į dešinę rodyklės. Arkliukas suka į dešinę.  Kodėl? Ką tai reiškia?

Tokių būdavo nuskausminančių pastabų. Ir tuo pačiu tokios, atseit, įžvalgios pastabos pelnydavo jos autoriui viršininko palankumą. Nes jis pastebėjo kažkokį kenkėjišką dalyką.

Absurdas. Varo arklys “iš eigos”…

- Kinematografininkų sąjungos vakare kartu su filmais „Buvome greta“ ir „...ir vėl greta“ (1984), skirtų Kiprui Petrauskui ir Fiodorui Šaliapinui, parodėte trumpą savo filmuotą siužetą iš Valstybės centrinio archyvo, kuriame be kitų žmonių, apie Kiprą Petrauską kalba Virgilijus Noreika. Tiesą sakant, įdomu ne tik tai, ką jis kalba, bet gal net dar labiau – rimtai išlaikyta mūsų operos korifėjaus pauzė, sekundės, kurių metu jis galvoja, ką pasakyti... Toje pauzėje – ir charakteris, ir poza. Bet tokių kadrų tikrąją vertę pajunti tik praėjus laikui. Kaip tokios „auksinės“ minutės pakliūdavo į archyvus?

- Taip, ta pauzė tokia, kad jau jokių ir charakteristikų papildomų nebereikia. Dar vieną tokį pamenu, kurį nufilmavom kartu su amžiną atilsį operatoriumi Jonu Abaronu. Aktorę Teofiliją Vaičiūnienę. Tai pastatėm kamerą grimerinėj, Kazys Zabulis mikrofoną pritaisė. Ji atvažiavo, atsisėdo: na, tai ką man čia daryt, pirmiausia reikia susitvarkyt, atvažiavau, plaukai...vėjas lauke. Ir ji tvarkosi – plaukus, lūpas dažosi, viską. Na, sako, gal jau ir viskas... Ne, ne viskas. Ir vėl eina per savo veido „objektus“. Šeši šimtai juostos metrų – tik jos ruošimasis. Archyve tai buvo bomba – visi susižavėję žiūrėjo. Nes... lyg ne šio svieto būtybė. Tam siužete ji gal tik porą frazių pasako.

Algirdas Žėba, tuometinis archyvo direktorius, duodavo tūkstantį metrų juostos specialiai archyvui skirtiems siužetams. O reikėdavo nufilmuoti 600 metrų. Nepilnas dvi minutes. Stengiausi tai išnaudoti sąžiningai. Jis turėjo specialų biudžetą, sąmatą – juostai, išryškinimui, sumontavimui. Archyvas sudarinėdavo tų specialiai jiems skirtų siužetų planus, CK patvirtindavo...

Įvairiai į tą dalyką režisieriai žiūrėdavo. Būdavo, ir „pachaltūrindavo“, filmų atliekas atnešdavo į archyvą, o juostą nugvelbdavo...  

- Jūsų filmografijoje - daugybė filmų apie kultūros, meno, akademinio pasaulio žmones; du minėtieji apie Kiprą Petrauską, dar apie rašytojus Vincą Mykolaitį - Putiną ir Juozą Baltušį, kompozitorių Algimantą Bražinską, dievdirbį Lionginą Šepką, mokslininką agronomą Petrą Vasinauską…Tai buvo jūsų asmeniniai kūrybos  prioritetai? Bėgote nuo pramonės ir ideologinių temų?

- Buvo dvi landos – sportas ir kultūra. Stengiausi ir aš į tas temas lįsti, ir visi stengėsi aplink jas būriuotis. Bet kažkam gi reikėjo tų partinių filmų. Ir tada visų mūsų džiaugsmui atsirado Linas Lazėnas. Ačiū Dievui. Atsimenu su Šoble šnekėdavom: taigi jeigu ne Linas, tai mus čia visus iškruštų…           

- Linas Lazėnas iš idėjos darė tuos partinius filmus?

- Tai jo asmeninė drama. Bet jis buvo mūsų “žaibolaidis”. Nors kontoros sakydavo, kad užtenka Linui tokius daryt, tegu ir kiti ta linkme dirba. Tai mes tada gūžčiojam pečiais – palaukit, taigi Linas žino reikalą, o mes tai… ką mes, nieko nesuprantam, iš sporto ar kultūros nukritę, dar ką ne taip padarysim … Mes vaidinam, kad mes nesuprantam, jie vaidina, kad jie supranta, kad mes nesuprantam. Visą laiką tas žaidimas vyko.

- O kokį savo filmą Maskvai sunkiausiai “pridavėte”?

- Bene “Vienos dienos beieškant”(1968).

- Apie Lenino apsilankymą Vilniuje?

- Būtent. Dvi savaites sėdėjau Maskvoj, Marksizmo - lenininzmo institute. Kadangi filmas apie istorinius įvykius, tai Sazonovas nukreipė mane į tą institutą, sutrumpintai vadinamą “imelu”. Tai ten ir diskutavau su viena dama, pavarde Liovina. O tas “imelas” – prieš VGIK’ą (SVKI – Sąjunginis valstybinis kinematografijos institutas – red. past.). Tai vakarais aš pas chebrą VGIK’e, ten suprantama, ką mes darom, o paskui iš ryto – pas Lioviną.

Filmas buvo apie tai, ko važiavo Uljanovas - tada jis dar nebuvo Leninu - pro Vilnių. Jis 1995 metais ieškojo ryšių su socialdemokratais, jis gi Plechanovo mokinys. Iš tiesų jis ieškojo ryšių su būsimojo “Bundo” – žydų nacionalistinės socialdemokratų partijos atšakos - veikėjais, lankėsi pas Matildą Srednickąją ( “Bundo” vado Arkadijaus Kremerio žmoną) Arklių gatvėje Vilniuje.

Šią temą ir panagrinėjau. Pagrindinis atradimas buvo mūsų universiteto rankraštyne rasti tokio kontrabandisto Rozenbergo atsiminimai. Jis užsiiminėjo visokių rūšių kontrabanda. Savo rankraštyje jis aprašė, kaip Uljanovas jį susirado, paprašė pervežti į Rusiją 230 knygų, sumokėjo, o tas savo slaptu maršrutu jas pristatė, kur reikia. O čia buvo mitas, kad Leninas lagamine su dvigubu dugnu pervežė tuos šimtus knygų. Kaip tai įmanoma? Mes filme ir papasakojom tą istoriją - su traukinių tvarkaraščiais ir visku kitkuo. Virbalyje įlipa, o Vilniuje neišlipa, o išlipa “Lentvorove”. Iš ten, į Vilnių, Arklių gatvę, susitikt su socialdemokratais.

- Patikslinkite, kas užkliuvo Liovinai iš “imelo”?

Užkliuvo “Bundas” ir Lenino ryšiai su žydų organizacija. Nors filme “Bundas” nebuvo minimas. Bet reikėjo įrodyti, kad mūsų filme yra logika, ji teisinga ir taip toliau. O Liovina vis žiūrėjo ir žiūrėjo tą kopiją kasdien. Sutrynė visai juostą. Galų gale gavau rezoliuciją, kad faktai istoriškai teisingi. Tai buvo filmas, skirtas Leninio šimtmečiui. Tais metais viską tam šimtmečiui skyrė...

- Daugelį filmų, sukurtų 7-ąjame, 8-ąjame dešimtmetyje apie kaimo, sporto, kultūros žmones priimta laikyti opoziciniais kūriniais oficioziškai rodomai tikrovei, veržimusi iš jos. Tačiau užtenka žvilgtelti į tų metu filmografiją, tai pamatysime, kad visi ir vertingi, ir kartu opoziciniai filmai, buvo labia gerai vertinami ir apdovanojami ir sąjunginiuose festivaliuose, ir tarptautiniuose. Kaip aiškinti tą meninės opozicijos ir jos oficialaus palaikymo (siuntimų į tarptautines kino erdves forma taip pat) derinį?

- Pasakysiu, ką patyriau 1980-aisiais, Maskvos olimpiados metu. Mes atvykome į Maskvą dar prieš žaidynes, treniravomės, ką ir kaip filmuosim olimpiadoje. Pasiskirstėm – arklių sportas, maratonas ir t.t. Laiko turėjom marias. Duobės buvo tose vietose, kur stovėjo mūsų kamerų štatyvai. Turėjom mašiną kiauras dienas. Kur norėjom, ten važiavom.

Nuvažiuodavom ir į “Goskino”. Kontora veikė, visi klerkai sėdėjo savo vietose – jie irgi turėjo daug laisvo laiko. Bet nieko neveikė – niekas tuo metu pas juos nevažiuodavo, filmų niekas nepridavinėjo ir nepriiminėjo. Nes tuo metu miestas buvo uždarytas.

Užeidavome tai pas vieną, tai pas kitą. O jiems nuobodu, norisi pašnekėti. Su Viktoru Starošu užėjome pas vieną dokumentikos vadą. Atsipalaidavę visi... Ir jis leido sau pasakyti: vaikinai, jūs ir jūsų filmai mums labai reikalingi, nepaisant to, kad žiūrit į kitą stepę. Mat per metus vyksta apie dvylika didžiulių tarptautinių pasaulinių festivalių, į kuriuos sąjunga turi pristatyti filmus. Ką, sako jis, mes paimsim iš centrinės studijos filmą “Konstitucija SSSR”? Va pernai, pasakoja, apsijuokėm Krokuvoje. Salė visa kvatojo už pilvų susiėmusi iš to visko – teisė į mokslą, teisė į darbą… Mes nenorim to patirti. Užtat mes jus ir toleruojam, ir užsimerkiam, ir nematom. Tam, kad išlaikytume jūsų kondiciją. Nes keturios studijos – lietuvių, latvių, gruzinų ir ukrainiečių “naučpopas” (mokslo populairinimo filmų redakcija – red.past.) - laiko mūsų prestižą tarptautinėjė erdvėje. Mes gi negalim užsidaryti. Tai čia vienas iš tų atsakymų.

O po peržiūros “Goskino” Almanto Grikevičiaus filmo “Laikas eina per miestą”(1966) salėje tvyrojo kapų tyla. Redaktūros viršininkas buvo A. Sazonovas, kažkur prie Oderio kariavęs artileristas, kuris po karo gyveno Vilniuje. Ir “Elfoje”, radijo aparatūros gamykloje, jis sukonstravo bene pirmąjį magnetofoną . Žodžiu, Vilnių, sugriautą, subombarduotą, jis gerai prisiminė. Tai jis visus tuos tylinčius redaktorius išprašė iš kabineto, ir mes su juo dėl “Laikas eina per miestą”  pusantros valandos kovėmės. Po to jis pasakė: ačiū už šitą pokalbį, nes man reikėjo argumentų, kuo aš galėčiau pateisinti ir paaiškinti CK “žiūrovams” šio keisto, neįprasto filmo paleidimą į sąjunginį ekraną.

Jis mane tampė į visas puses. O aš vis: čia mūsų istorijos momentai. O kodėl baltas arklys be raitelio? Juk jūsų vytis tai su raiteliu? Ko jis toks vargšas vaikšto? Tai buvo žmogus, kuris žinojo, kas yra kas… Jis buvo gana išsilavinęs, ir suprato, kad balta kumelė nelabai gali šlaistytis po generalgubernatoriaus aikštę… be raitelio… Suprato viską. Bet vis tiek sakė, kad emociškai labai geras filmas. Jis bendrai suprato, kad mes visi veržiamės iš to kalėjimo… Ta tolerancija – vienintelis argumentas pasirodyti tokiems filmams. Ir dar minėta nuostata “jie tarptautinę šlovę mums atneš”. Toks pragmatiškas imperializmas.

Metraštis – tai kiauras maišas?

Atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje Rimtautas Šilinis kūrė metraštinius, istorinius dokumentinius filmus, ilgai dirbo „Valstybės kino metraščio“ (kuriamas nuo 1990 m.) vadovu, jo konsultantu. Pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvos kino studijoje buvo daroma dešimt pusvalandžio trukmės metraščių per metus. Valandos trukmės medžiagos (kino juostos negatyvas) gulė Centriniame valstybės archyve, o pusvalandžio metraštiniai filmai buvo daromi „Betacam“ laikmenoje. Vėliau metraštinių filmų sumažėjo, iki penkių – keturių per metus. 2009 metais Rimtautas Šilinis paliko metraštį ir sakosi galįs pažvelgti į jo problemas jau iš šalies, nebesuinteresuotu (jeigu toks apskritai įmanomas, kalbant apie šio režisieriaus indėlį ir įdirbį) žvilgsniu.

----------

- Kada prasidėjo nuosekli kino metraščio (kalbame apie kino juostą) griūtis?

Tikslios datos nustatyti negalima. Reikia žiūrėti į metraštinių žurnalų per metus skaičių. Bet pagrindinis griūties požymis, žinoma, finansavimo mažinimas. Nes kino žurnalai visgi kainavo nemažus pinigus.

Procesą labai paveikė ir gamybinės bazės sugriuvimas. Nekalbu apie studijos pardavimą. Kalbu apie tuos pirmuosius dešimtojo dešimtmečio metus, kai buvo sunaikinta laboratorija, ir pradėjome medžiagas vežti ryškinti į Minską, kur šis darbas buvo daromas labai blogai. Suradome laboratoriją Varšuvoje. Kroniką vežėme ryškinti į Varšuvą, montavome Lietuvoje... Procesas jau savaime tapo užtęstas, vangus, su papildomomis sąnaudomis.

O be to, yra dar vienas reikšmingas veiksnys. Dokumentika, metraštis, savaime aišku, fiksuodavo tų metų įvykių dalyvius, žmonės kalbėdavo. Ir tose kalbose buvo visokių atspalvių, teigiamų ir neigiamų valdžios atžvilgiu. Kai kas pajuto, kad ateities kartoms gali būti paliktas nelabai palankus dokumentas. Nesvarbu kokios krypties – kairės ar dešinės – viešas žmogus, politikas būtų, jam visuomet nepatinka, kai kas nors tokio užkabinama.

- Jūsų darbo specifika buvo ta, kad Jūs, rašydamas Valstybės  kino metraštį, nuolat susitikdavote su valdžios žmonėmis, ir kalbėjote apie jo prasmingumą.

- Pasakysiu tik vieną dalyką. Kai buvo sumažintas finansavimas “Eltai”, archyvinių nuotraukų įsigijimui – agentūra apmokėdavo fotografams negatyvą, pozityvą, – ir kino metraščiui, mudu su žurnalistų sąjungos atsakingu sekretoriumi Rimgaudu Eilunavičiumi sutarėme, kad reikia kažką daryt. Ką darom? Rašom raštą dviejų kūrybinių sąjungų vardu. Į Aukščiausiąją Tarybą.

Praeina vienas mėnuo, antras mėnuo – jokio atsakymo negaunam. Susitikom: gavai atsakymą – negavau. Užėjom į Mokytojų namus, kur tuomet rezidavo žurnalistai, paskambinom į priimamąjį. Sekretorė pasakė: “jums atsakys”. Kol mes ten surūkėme cigaretę kitą, faksas perdavė atsakymą.

Cituoju iš atminties, bet pažodžiui: “Esant sunkiai finansinei ekonominei Lietuvos Respublikos padėčiai einamasis istorijos momentas telieka tautos atmintyje.”. Faksu tokia definicija atėjo…

Tai šioje vietoje noriu pasakyti kelis žodžius, kam apskritai reikalingas, tas, kaip kai kas mėgsta sakyti, anachronizmas, metraštis.

Akcentuočiau du momentus – temas ir laikmeną, kurioje yra fiksuojamas metraščio turinys, kurioje paliekama šiandiena. Laikmena , aišku, labia svarbus faktorius. Ji lemia tai, kad kuo ilgiau medžiaga išliktų tinkama naudojimui archyve.

Pernai, 2010-ųjų gegužės mėnesį įvyko tarptautinis simpoziumas Vilniuje, tarp elektronikų, kuriame dalyvavo “Kodak”, “Panasonic” ir kitų garsių kompanijų atstovai, kiekvienas iš anksto parengę pranešimus. Galutinis simpoziumo reziumė buvo toks – pati stabiliausia ir patikimiausia laikmena yra kino juosta - juodai balta. Ji šimtą dešimt metų išlaiko vaizdą nepakitusį. Spalvota yra pažeidžiama dėl papildomos chemijos.

Apie magnetinį įrašą jau nėra ką ir kalbėti – jis nuo bet kokio saulės spindulių pliūpsnio iškart nukenčia. Kiekvieną DVD diskelį, kad vaizdas išliktų nepakitęs, reikia perrašinėti, atnaujinti kas penkeris metus. Koks archyvas galėtų tai daryti?

“Vidiakas” - tai ne metraštis. Mano 8-metis kaimynas su videokamera “rašo” savo šeimos metraštį. Tėvelį, senelį, bobutę filmuoja. Aš jam kartais patariu, kad “tu taip nejudink kameros lubos-grindys, lubos-grindys…ramiau…”

- Bet televizijos dirba savo darbą…

- Kokios laikmenoj jie dirba? Tai vienadieniai drugeliai. Iš mūsų pagrindinės televizijos man skambina mergaitės redaktorės ir sako: kiek mums žinoma, jūs filmavote juostoje Baltijos kelią. Artėja dvidešimtmetis, reikia medžiagos. Aš sakau: palaukit, koks porą šimtų operatorių filmavo įvykį… Taip, sako, bet, matot, viskas išbluko.

- Kokių dar argumentų reiktų, kad būtent kino metraštis taptų savaime suprantamas dalykas?

- Na, išbluko dar nereiškia, kad dingo.

- Praeis dar dvidešimt metų, visai išbluks.

- Nereiks nė dvidešimt, užteks penkerių.

- Kaip šiandien traktuoti metraštį – ar jis turėtų būti skirtas ir dabartiniam žiūrovui, ar visgi tik archyvo lentynai?

- Šis adresato klausimas labai svarbus. Visada turime klausti - kam adresuojame medžiagą, su kuo koresponduojame, su kuo kalbame.

Kalbant apie metraštį, turime omenyje žmogų, kuris su mūsų laikais neturi absoliučiai jokio sąlyčio. Žmogų, kuris po 30 ar 50 metų gyvens ir, paėmęs šią medžiagą, galės užuosti tam tikrus kvapus, pamatyti žmones – rašytoją, menininką, poetą, dailininką, kurie faktiškai išlikę tik nuotraukose, laikraščių interviu. Vizualiai ir akustiškai metraštis palieka ateinantiems po mūsų žmogų tokį, koks jis yra.

Aišku, tokio metraščio kriterijai yra bauginantys. Visų pirma, siužeto herojaus jausmų gama. Reikia taip panardinti metraščio herojų į jausmus, kad jis išreikštų susižavėjimą, pasipiktinimą, žodžiu, būtina emocijų skalė. Čia gal daugiau teorinis reikalavimas, siekiamybė.

Jeigu kalbame apie temą, tai vienas ar kitas reiškinys metraštyje turėtų būti bent jau iš dviejų priešingų pusių vertinamas. Tada būsimasis žiūrovas, tyrinėjantis mūsų laikus, gali pasirinkti su kuo jis identifikuojasi, o gal ir nė su vienu…

Juk ko mes pasigendam, darydami istorinius dokumentinius filmus? Būtent tokio lygio medžiagos. Iki karo, 1941 -ųjų metų su sinchroniniu garso užrašymu buvo problemų. Kai ką Linarto kompanija filmavo su garsu, bet daugiausia yra palikta tiesiog judančių paveiksliukų.

Darydamas keletą filmų istorinių, tame tarpe ir apie tarpukario Lietuvos prezidentus, turėjau galimybę nuvažiuoti į Lenkiją. Ir – o, stebuklas – archyvų direktorius buvo generolo Miko Rėklaičio giminaitis, vardu Vladislavas Reklaitis. Mes su juo greit suradom bendrą kalbą. Jis man atidarė archyvą. Ką juose pamačiau? Na, pavyzdžiui, per Vilnių nusidriekusią nuo pradžios iki galo nufilmuotą Pilsudskio širdies laidotuvių procesiją. Radau Basanavičiaus laidotuves, nufilmuotas Vilniuje, Katedroje. Ir daug kitų dalykų, kurie rodo, kad lenkų metraštininkai yra sukaupę nepalyginamai turtingesnį kronikos palikimą mums negu mes patys sau.

Kam iš esmės dirbo šių kadrų filmuotojai? Mums, dabar gyvenantiems.

Logiškai galvojant, šiandien – disponuodami vaizdo, garso galimybėmis, jų kokybe, ateities kartoms turėtume palikti nepalyginamai turtingesnę medžiagą – hologramą, laiko pjūvį.

- O turime..?

- Kaip sakė vienas mokslininkas, Šliselburgo tvirtovėje uždarytas kalinys: vieną, didžiausią nuoskaudą jaučiu – ant dviejų vyniojamo popieriaus lapelių negaliu užrašyti visų savo minčių. Žodžiu, duokite popieriaus. Duokite medžiagos, ant ko rašyti. Tai pirma. O antras labai svarbus klausimas – ką rašyti. Ir problematiškas.

- Kiekviena valdžia nori būti aptarnaujama. Toks požiūris akivaizdus buvo sovietmečiu, bet ,matyt, ne vien sovietmečio valdininkams jis suprantamas ir artikuliuojamas. Gal tai diktuoja atsainų požiūrį į metraštį?

O kodėl jis atsainus? Kaip tik labai rimtas ir konceptualus šis požiūris. “Teisingas” požiūris – apie mane medžiagoje palikti tik gerai. Žinios apie mano valdymą ir dalyvavimą turi būti tik geros.

Priėjome galbūt prie tos ribos, kai  turime pasakyti, kad valstybės kino metraštis neturi turėti cenzoriaus, prižiūrėtojo su bizūnu, t.y. pinigais rankoje. Visąlaik dirbdamas metraščiui jaučiau tą valdžios, nepriklausomai nuo jos krypties ir spalvos, nenorą, nesuintersuotumą tiesiogiai nekontroliuojamu metraščiu.

Metraštis turėtų būti kiek galima objektyvus. Objektyvus rašome kabutėse, nes tai yra autoriaus sąžinės reikalas. Bet kol dar turėjau reikalų su metraščiu, tol stengiausi, kad reiškiniai jame būtų atspindėti iš dviejų pusių. Ir metraščio nuostatose bandžiau suformuluoti tą dviejų nuomonių būtinumą. Aišku, visuomet problema ir didelis pasirinkimas su kuo kalbėti, ką filmuoti…

- Ši atranka, suprantama, irgi politika.

- Be abejo. Viskas yra politika. Kiekvienas nuspaustas kardas yra dokumentas, kuris gali būti panaudojamas pačiais įvairiausiai tikslais. Ir jie visuomet matosi. Du sumontuoti kadrai yra ideologija. Kodėl taip, o ne kitaip? Kodėl čia nupjauta, o ne ten? Pagaliau, tai ne visuomet ir tiesiogiai ideologija vadintina, o ir autoriniu požiūriu į vieną ar kitą dalyką. Man patinka šis reiškinys, aš jį pripildau emocija, muziką paleidžiu atitinkančią tą požiūrį….

Bet tai yra misijos reikalas. Mūsų valdžios ciklų programos yra sudarinėjamos keturiems metams. Po keturių metų – rinkimai, virsmas, o aš, jeigu buvau keturis metus valdžioje, tai ir noriu, kad tie keturi metai būtų atspindėti deramai. Arba visai neatspindėti. Vienas iš nuostabiausių tokio mąstymo prisiminimų yra akimirkos iš posėdžio dėl metraščio seime. Kai pradėjau dėstyt metraščio pradmenis, tai pašoko tuometinis ūkio ministras: “Palaukit, mus kiekvieną dieną filmuoja. Įsijunkit – mes ir mes tam televizoriuje.” Sakiau, kad ant tos pačios juostos kitądien bus užraštytas jau kitas politikas, o dar po poros dienų – trečias…

- Apie tai kalbėjome ir prieš 12 metų, ir galbūt po dešimtmečio vėl apie tai kalbėsime.

- Nebebus apie ką kalbėti apskritai. Esu tuo įsitikinęs. Metraštis dabar nereikalingas dalykas. Daugelis šaukia – čia gi iš biudžeto! Tautos pinigai! O jie nieko dabar, tuoj pat atgal neduoda – nei garbės, nei šlovės, nei balsų…Atseit, kiauras maišas. Tai, ką aš čia kalbu, tai šiandien kaip kokio žoliaėdžio pamąstymas.

Dabar saugoti kiną Centriniame valstybės archyve yra pačios puikiausios sąlygos. Bet reikia turėti ką saugoti. Kino lentyna tuščia. Į ją niekas nieko nededa, išskyrus gal keletą metraščio juostų “ant kino”. Nesu pesimistas, esu realistas.

Ar įdomu jaunam žmogui lįsti į archyvą, dirbti archyvui ir žinoti, kad tik jam dirba?. Jis nei vardo nesusikurs, nieko. Tai juk tokia mistinė, tokia idealistinė idėja – palikime ateities kartoms! Velniop tas ateities kartas, kam to reikia…

Ir kaip tą metraštį padaryti visiškai atjungtą nuo politikų įtakos? Pradedu galvoti, kad tai neįmanoma, nes visi dabar įnikę į boksą.

Štai treniruotė. Kaba kriaušė. Vertikalus daiktas, kurį visi muša. Bet kaip tu ją bemuštum, ji visuomet grįžta į savo padėtį. Tai viena rūšis politikų. Stabili padėtis, nesvarbu kad kažkiek pamušė. Kitas dalykas – maišas. Boksininkas jį bando nugalėti. Tai irgi atskira politikų grupė – kiek tu juos bedaužysi, masyvas guli.

O štai ir ringas – jo kairėje ir dešinėje pusėse kaunasi tie, kurie juos suvedė, suinteresuotieji. Ne treneriai, o ideologai, mąstytojai. Publika reaguoja, ploja. Jau neblogai. Bet idealus atvejis, kai publika pradeda kaltis tarpusavyje. Tai yra apogėjus. Tas, kas tai sugalvojo, yra pasiekęs tikslą. Nes niekas nebesupranta, dėl ko apskritai viskas čia vyksta. Nebėra priežastingumo…

Ačiū už pokalbį.

Nuotraukose - režisierius Rimtautas Šilinis (2); kino studijoje, "Tarybų Lietuvos" redakcijoje (3); kartu su kolega Henriku Šablevičiumi (4); dievdirbys Lionginas Šepka R. Šilinio filme "Pasirašau - arkitektas", 1972 (5); su kolega Viktoru Starošu ir filmo "Skridimas naktin" herojėmis, 1975 (6); filmo "Lietuva Antąjame pasaulinime kare" kadras (7); R. Šilinis filmuojant "Salą" (8). 

Nuotraukos iš režisieriaus Rimtauto Šilinio asmeninio archyvo ir "Kino" žurnalo archyvo.