Atgarsiai. Nacionalinio Lietuvos kino stendas "Berlinalėje": naudos bus daugiau!

Tarptautinio Berlyno kino festivalio “Berlinalė” metu kasmet vyksta ir didžiausia Rytų ir Centrinėje Europoje filmų mugė (EFM), kurioje šalys ir kino kompanijos pristato savo produkciją, rengia neformalaus pobūdžio susitikimus, aptarimus. Pernai mugėje apsilankė apie 6500 kino industrijos narių (prodiuserinių kompanijų, platintojų, transliuotojų, kino festivalių rengėjų) iš 81 šalies, stendus turėjo 419 kompanijų iš 50 šalių.

Šiais metais renginyje pirmą kartą  veikė ir nacionalinis Lietuvos kino stendas. Jame - daugiau nei 20 kino įmonių bei organizacijų: prodiuserinės kompanijos, festivalių rengėjai, kino centrų atstovai. Nacionalinį stendą Berlinalėje parengė VšĮ ,,Eksportuojančioji Lietuva“ kartu su „MEDIA Desk Lietuva“, LR Kultūros ministerija ir Tarptautinių kultūros programų centru. stendo atidarymą stebėjo svarbiausių Europos kino organizacijų Europos Sąjungos paramos kinui programos Media vadovai bei EURIMAGE kino fondo vadovai, atskirų kino kompanijų atstovai.

Į Lietuvos kino stendą bandau patekti jau festivaliui įpusėjus. Susirandu Marriot viešbutį, kuris stovi garsiojoje Potsdamo aikštėje, kiek atokiau nuo centrinių “Berlinalės” veiksmo vietų. Žinoma, čia taip pat pilna žmonių: šurmuliuojančių, diskutuojančių, kažko nerimastingai ieškančių ar tiesiog besiilsinčių prie puodelio kavos. Lietuvos kino stendas - antrame viešbučio aukšte.

Dėl visa ko, teiraujuosi dviejų uniformuotų  apsaugininkų. Išgirdę žodį „Lithuania“ abu sutartinai išpučia akis. Ne ką tepadeda ir „Litauen“. Vyriškis, intensyviai skrebinęs kompiuterio klaviatūra, susidomėjęs stebi keistoką sceną. Įtariu, jis žino, apie ką kalbama. Gal net pasiruošęs padėti. Bet, galiausiai uniformuotas lenkų kilmės vokietis ar vokiečių kilmės lenkas susipranta: A, litviny! Na, taip, jie ten. Tik aš be akreditacijos nepateksiu. Nesvarbu, kad turiu tarptautinį žurnalisto pažymėjimą. Čia gi “Berlinalė”, ne šiaip koks susibūrimas. Lietuvos kino stendas nutolsta lyg dangaus karalystė.

Belieka ieškot pagalbos iš vidaus, tai yra, kreiptis į tuos, kurie dirba stende. Prodiuserė  Rasa Mišinytė sureaguoja iškart: pora akimirkų ir visos užtvaros griūva. Tik pasukus, didžiuliame hole rikiuojasi stendai: ukrainiečiai plazminiame ekrane demostruoja 3 D produkciją, kukliai rymo plakatais ir filmų afišomis stendo sienas apklijavę gruzinai ir venesueliečiai, užtat Čilės atstovai turi net savo atskirą kambarėlį, kuriame intensyviai derasi grupelė žmonių.

Greta visų šių stendų ir Lietuva – režisierė Jūratė  Samulionytė sukasi it voverė rate.

„Jus labiau domina trumpo metro filmai ar pilno metro? Vaidybiniai, dokumentiniai? Čia yra treileriai, kuriuos galite peržiūrėti,“ – dėsto ji užklydusiam garbaus amžiaus  piliečiui. Ant juodos sienos sukabinti trys ekranai – viename sukasi lietuviškų filmų treileriai, antras - interaktyvus – prilietus ranka, galima pasirinkti pageidaujamas sekcijas, kuriose: vaidybinių, dokumentinių (ilgo ar trumpo metražo) filmų ištraukos, taip pat kuriami projektai. Trečiajame ekrane pristatomos Lietuvos lokacijos – rodomi filmai: „Neregėta Lietuva‘ ir ‚Skrydis per Lietuvą arba 510 sekundžių tylos“ (rež. A. Matelis ir A. Stonys). 

„Dažniausiai pas mus užsuka festivalių atstovai, pastarosiomis dienomis daugiau apsilankė iš užsienio gamybos kompanijų. Jie ieško, kas gali teikti filmavimo paslaugas Lietuvoje, klausinėja apie bendros produkcijos galimybes. Stendas yra tas taškas, kuriame galima rasti, sužinoti informaciją“, - sako Jūratė.

„Jau pernykštėje “Berlinalėje” buvo aišku, kad reikia atskiro stendo, -  tęsia prodiuserė  Rasa Mišinytė.  - Iki tol mes buvome lyg ne savo vietoje. Kodėl? Didelė pačios Lietuvos bėda, - paskirdavo žmones į „Baltic films‘ stendą, kurie nieko nespręsdavo, o tik perduodavo informaciją. Tuo tarpu iš Latvijos ir Estijos buvo tie, kurie galėjo čia vietoje priimti atsakingus sprendimus. Mes tik tūnojom nuošaly, jei ką ir sužinodavom, tai ne tiesiogiai, o per antrus, trečius asmenis. Patys leidome, kad mus ignoruotų.

Dabar turim savo stendą, kuriame visi buriasi – ateina, pakalba, susipažįsta. Ką tik buvo žurnalistas iš „Variety“, kuris rašo apie Rytų Europos lokacijas. Žinoma, kai pirmą kartą viską darai, nelabai įsivaizduoji, ar tas kepamas blynas neprisvils. Tačiau reakcijos yra pozityvios – mūsų stendą jau kaip pavyzdį kino žmonės rodo – viskas tvarkinga, konstruktyvu, išvaizdu”.

Iš tiesų, stendas jaukus. Nėra čia standartinių biuro baldų, kioskelį primenančių, plakatais nuklijuotų sienų, o ir pati erdvė suformuota moderniai - lankstinukai, informacinė medžiaga čia turi savo vietą, ir jokio šalto oficiozinio sterilumo!

“Kai „Eksportuojančioji Lietuva“ paskelbė konkursą naujoms iniciatyvoms, pristatančioms šalies industrijas, prodiuseriai susivieniję parašė projektą, tad nacionalinis kino stendas keliaus į Kanų ir La Roscheles kino festivalius,” -  pasakoja Rasa Mišinytė. - Mes važiuojame į filmų muges derėtis dėl rimtų gamybinių projektų, pasirašyti sutartis. Kol kas toks apsižvalgymas vyksta”.

Viskas gerai, tačiau yra dar vienas “bet”, dėl kurio kyla diskusijos. Tai Lietuvos kino stendo vieta. Žinia, pagrindinė mugė EFM telkiasi ne Marriot viešbutyje, o Martin – Gropius – Bau - prašmatniame Prūsijos laikų pastate. Ten savo kino produkciją pristato įtakingos šalys ir dalyvauja didžioji dauguma kino kompanijų.

“Martin – Gropius – Bau yra lyg avilys”, - sako Jūratė Samulionytė. - Čia įsikrūrę daugiausia ofisai. Manau, kad ten būtų geriau, - didesnė cirkuliacija, bet kartu ir didesnė konkurencija. Čia erdviau, ir ateina tie, kurie iš tikrųjų domisi šalies kino industrija”.

“Nuolat pro šalį plaukiančios minios vargina,” – antrina Rasa Mišinytė. - Martin – Gropius – Bau daug kas užeina tik šiaip sau – susigriebia lankstinukus, o rezultatų – jokių. O čia ateina tikslinė publika. Be to, mūsų pačių, prodiuserių, režisierių užduotis tuos srautus sudaryti, susitikimus organizuoti. Vietos juk yra, galimybių irgi. Taigi, labai tikimės, kad naudos bus daug daugiau nei praėjusiais metais”.

Nuotraukose - akimirkos nacionaliniame lietuvių filmų stende Berlinalėje; prodiuserė Rasa Miškinytė (5 nuotr., centre).

"MEDIA Desk Lietuva" archyvo nuotr.