Laiko ir kino lentyna. Nematytas filmas, nepublikuota recenzija: Julijonas Lozoraitis - apie Grigorijų Kanovičių filme “…ašaros ir maldos” (ir ne tik jame)

Julijonas Lozoraitis

Prisiminimų lietus po dviejų su puse metų

Tai ne vien Grigorijaus Kanovičiaus atsiminimai. Kokia tai prasme ir mano. Dingstis - nauja režisieriaus Rimtauto Šilinio pusvalandinė dokumentinė videojuosta "...ašaros ir maldos". Premjera įvyko Vilniuje, Žydų kultūros klube. G. Kanovičius filme sukonkretina pavadinimą – „Kanovičiaus ašaros ir maldos". Žmogus nusiteikė slapčiausių išgyvenimų apmąstymui. Jo romanai taip pat yra apie tai - viltis ir kančią, gyvenimą ir mirtį. Daugiau apie gyvenimą, kaip pastebi rašytojas filmo pabaigoje, "nes mirtis yra gyvybės ženklas". Pažiūrėjęs filmą, mintimis sugrįžau į daug ankstesnius laikus. Mes abu buvome tada įsikinkę į bendrų rūpesčių vežimą. Tąsyk jie buvo, man atrodo, dar tolimi nuo vėliau atsiskleidusių G. Kanovičiaus giluminių kūrybos paskatų. Taigi, leiskite šiek tiek nukrypti, pradėsiu nuo kino, nuo filmų.

Rugpjūčio pradžioje Lietuvos televizijoje išvydau V.Žalakevičiaus vaidybinį filmą "Vienos dienos kronika". Tūli kino kritikai linkę jį laikyti net reikšmingiausiu režisieriaus filmu, sukurtu Lietuvoje. Originali, laisva nuo bet kokių įtakų yra dramaturgija, šviežia ir drąsi kinematografinė kalba, psichologine analize, publicistine aistra iškelti erzinantys tų laikų oficialiąją nuomonę reiškiniai - pragaištingi kompromisai su sąžine, nesipriešinimas blogiui, politinei prievartai. Filmas iššaukė bręstančio sąstingio simptomus - dantų griežimą. Daug ką filme buvau primiršęs, ir tai, kad sukurtame 1963-siais, įvadiniuose titruose yra, greta ilgametės redaktorės Irenos Seleznovaitės, ir G. Kanovičius.

Pernai atvykęs iš Izraelio G. Kanovičius priminė, kad Lietuvos kino studijoje jis darbavosi 16 metų. Tais laikais vadovavo scenarijų kolegijai, pakaitomis redaktoriais dirbo nemažas būrys žinomų rašytojų - Alb.Žukauskas, A.Čekuolis, J.Požėra, V.Rimkevičius, S.Šaltenis, R.Gudaitis, Petras Dirgėla, R. Šavelis... Jie kaitino kinematografinį katilą, ieškojo autorių, skatino režisierius varžytis dėl teisės kurti. Redaktorių triūsas "ištirpdavo" už filmo kadrų. Tik pagrindiniai kūrėjai žinodavo kas ko vertas, koks vieno ar kito indėlis filmui. Dalinai jį atspindi archyviniai dokumentai - meno tarybos protokolai, scenarijų, nufilmuotos medžiagos periodiški vertinimai. Bet niekad jie neatskleis šurmulingos, įaudrintos kūrybinės atmosferos, kurioje gyveno žmonės, fanatiškai tikėję lietuviško kino ateitimi.

Tuo laikotarpiu gimė, iš esmės, G.Kanovičius kaip prozininkas. Palaipsniui skleidėsi, tobulėjo talentas, prasiveržė giliai brendęs lietuviško žydo dvasios šauksmas apie savo tautos Lietuvoje didybę ir Golgotą. Tai, ką G.Kanovičius dirbo kine ir kinui, buvo išorinė, regimoji kūrėjo dalis. Iki 1977-ųjų, kai rašytojas man įteikė lyriškąją knygutę "Paukščiai virš kapinių", švenčiausioji kūrybos savastis buvo beveik paslaptis.

Temperamentingas, neieškodavo žodžių, tiesmukiškai droždavo ką galvoja. Nerami, aikštinga prigimtis maudėsi kinematografinio nervo įtampoj. Nesibaigiančių diskusijų, ginčų, kivirčų, o ir konfliktų spiritus movens. Jis, kaip ir daugelis iš mūsų, negalėdavo nesiskaityti su konjunktūra. Kūrybiška asmenybė bodėjosi ja, priešinosi, kiek buvo įmanoma. Romanuose ilgainiui ryškūs, mano galva, kinematografinio mąstymo ir regos požymiai - montažinė epizodų kaita, lapidarus dialogas, metaforiškos vaizdingumo dermės. Romane "Neužmirški mirties", kuris mane ypatingai jaudina, rašytojas atsisakė, mano galva, įtakos. Likiminė jo gelmė kaip niekur kitus stipriai suslėgta gryna literatūros raiška. Natūralu, kad bandęs jėgas teatro dramaturgijoje, rašytojas negalėjo neatsiduoti ir kino ekrano monams. Narkotikas užnuodydavo ilgam ne vieną, patyrusį kino meno gundymus.

Tai, kad dokumentinės klasikos kūrinys - Roberto Verbos "Senis ir žemė" yra tiksliai, polifoniškai sustyguotas kompozicija, emocingai pulsuoja nuotaikos, esmingi yra senio Trimonio paporinimai, byloja ir scenarijaus autorių V. Rimkevičiaus ir G. Kanovičiaus bendraautorystę (o tai, pastebėjau, yra pamiršta). Abu parašė lyrišką scenarijų "Surask mane" A.Aramino vaidybiniam filmui. V. Žalakevičius ir G. Kanovičius - autoriai scenarijaus "Ave, vita!", jį 1969 - tais realizavo režisierius A. Grikevičius. Mirties ir gyvenimo sandūros apokaliptinis patosas masinių žudynių akivaizdoje neįtiko Maskvos kino bonzoms. Vienkart buvo atmestas ir R.Vabalo filmas "Birželis, vasaros pradžia". Karti idėja, kad niekas gyvenime nepasikeis, pernelyg tikrai apeliavo realiai tikrovei. Ir vėl abu autoriai - G. Kanovičius ir V. Žalakevičius, atsiskyrę Jaltoje, plušėjo prie režisūrinio scenarijaus pagal savąjį literatūrinį sumanymą "Gott mit uns". Staiga mus pritrenkė žinia: Juozas Baltušis savu autoritetu įtikino partijos ideologinį vadą Vladą Niunką, kad vaizduojama netipiška katalikų dvasininkijai, bendradarbiavusiai, atseit, su hitlerininkais, situacija - scenarijuje kunigas gelbsti žydą berniuką ir sužeistą rusę partizanę.

G.Kanovičius galėtų įdomiai ir išsamiai papasakoti, ar parašyti apie prieraišumą, meilę, panieką ar neapykantą lietuviško kino odisėjoje. Aš ryžausi pasidalinti kai kuriomis nuotrupomis dėl vienos vienintelės priežasties - R.Šilinio filme nėra nei žodelio apie kiną. R. Šilinis su operatoriumi A. Pročkiu nufilmavo G. Kanovičių prieš du su puse metų. Jau buvo pasiruošta išvykimui, režisierius prikalbino rašytoją ryžtis viešam atsisveikinimui. Gausi buvo nufilmuota medžiaga, režisierius pajuto, kad brangiausia joje yra tai, kas išsakyta lemtinguoju momentu, ir galbūt niekada daugiau taip atvirai nepasikartos - vaikystės, paauglystės, gimtinės nostalgija. Pamačiau Grigorijų Kanovičių tokį, kokio niekada per tuos šešiolika metų nepažinojau. Išgirdau tai, ko nežinojau. Koks buvo susvetimėjimas, visuotinas nepasitikėjimas (o ar šiandien yra kitaip?), kad, pastoviai susitinkant, bendraujant  įvairiomis aplinkybėmis, niekad neparūpo išgirsti iš išmintingesnio žmogaus kuo jis pats gyvas, kuo gali padėti kitam gyventi.

Atsivėrimas jausmu, širdimi - ne kiekvienam lemtas. Žmogus ribinėje situacijoje. Ji ir dramatiška, ir laiminga. Didžiausias, prasmingiausias kelias įveiktas. Atlikta, esmėje, žmogaus priedermė žemėje. Duoklė žydų tautai, Lietuvai ir pasauliui. Kad ir jis žinotų. Prikelti tik vieno mažo miestelio gyventojų likimai, sukurtas ištisas žmogaus dvasios galių pasaulis. Nepalieka jausmas, kad amžių kataklizmuose juk galėjo amžinai išnykti istorijos akiračiuose mažojo žmogaus, kapinių žmogaus, pasmerkto mirčiai, gyvensenos, išminties ir meilės žmonijai epopėja...

Bandau žvelgti labai tolimon ateitin. Klausiu ir vėl klausiu pats savęs, kas mūsų laukia po kokio šimto-šimto penkiasdešimties metų? Jau dabar, akivaizdu, aktyvėja genetinis išsigimimas. Vis agresyvesnės kosmopolitizmo bangos. Masiškai standartizuojami žmonės. Bus išvengta karų, asimiliacijos? Ar vieną dieną neskaitlingoji tauta neatsidurs dėl nesuvaldomų destruktyviųjų ankryčių ties išsigimimo riba. Ar tada bent mūsų literatūroje išliks tautinio identiteto nauji paminklai, tolygūs G.Kanovičiaus sukurtiems? Bylos dvasinę tautos savimonę, humaniškąsias aukštumas, o ne žemųjų instinktų pradus, jau dabar sočiai pažertus? Tūlas pasakys - svaičiojimai. Futurologinės nesąmonės. Kažin, kažin...

Naujoji, tikroji tėvynė pasirinkta. Bet realybė kitapus kontinento miglota. Skausminga ir kartu saldi rezignacija dvelkia G. Kanovičiaus išvaizdoje. Slegia ir glosto atsiminimų vaizdai pasakojime. Pražilęs, dar įprastoje apleidžiamų namų aplinkoje. Čia ir krėslas, kuriame paniro, gerokai nusėdėtas. Kamera seka rašytoją įvairiose Jonavos, Vilniaus vietose, tačiau epizodai filmuoti namuose stabilia kamera neišdildomo įspūdžio. Žmogus žvelgia pats į save - kas jis, iš kur jis, vardan ko jis. Ne vienas mąstantis žmogus anksčiau ar vėliau kamuojasi klausimais. Kūrybiškai asmenybei - nuolatinis savianalizės poreikis. Ir kaip gerai, jeigu yra kuo pasiremti, atsiremti, iš amžių glūdumos driekiasi protėvių saitai. Atsakomybė ir prieraišumas artimiausiems žmonėms.

Dalia Urnevičiūtė yra parašiusi, kad nelaimingi yra tie, kurie neturėjo senelių. G. Kanovičius yra be galo laimingas žmogus. Su gėla sakau aš, jų neturėjęs, praradęs šaknis. Ekrane fotografijos - orūs pagyvenę miestelėnai išeiginiais drabužiais - senelis ir senele, vėliau ir tėvai. Senelė, sako rašytojas, "su Dievu kalbėdavo, ir tai yra teisybė, kaip su kaimynu. Bet tas kaimynas buvo geriausias, dosniausias, protingiausias, išmintingiausias kaimynas pasaulyje". Taip prieteliškai bendrauja su Dievu ir romanų veikėjai. Nežinojau, iš romanų supratau, kad G.Kanovičius yra tikintis. Bet jo tikėjimas kažkoks savitas, ne ortodoksalus. 'Tikėjimas yra skausmas, yra kaip menas - yra skausmas. Tikėjimas yra tai, kas vis dėl to bent laikinai daro žmogų geresniu ir aukštesniu, vot, į tokį tikėjimą aš, taip sakant, tikiu..." G.Kanovičius tai kalba už kadro senųjų žydų kapinių Jonavoje vietoje. Čia suvežti kažkur kitur išlikę atskiri antkapiai, kyšo jie lyg priešistoriniai menhyrai žalioje neliečiamoje vejoje. Kapinės romanų filosofijoje užima centrinę vietą - ne tik mirusiųjų laidojimo, pagerbimo vieta - gyvųjų dvasinė paspirtis.

Įsiklausykite, kaip G.Kanovičius apibūdina gimtinę: "Aš niekada negaliu užmiršti šito miesto. Jis tikrai yra man miestų miestas... Jonava buvo mano meilė. Jonava buvo mano rojus." Ekrane fotografijos - skurdoki vienaaukščiai mediniai namiūkščiai, susigrūdę palei akmenimis grįstą gatvelę. Reikia būti poetu, kad vaikystės nostalgija po pusšimčio metų žėrėtų neblėstančia pasakos aura. Reikia būti poetu, be galo mylėti savo tautą, kad visuomenės izgojai, juodadarbiai kapinių duobkasiai, luošiai prižiūrėtojai, būtų iškelti vos ne mitiniais pranašais - išminčiais.

Filme keletą kartų įterpiamos ištraukos iš Vilniaus Mažojo teatro vaidinimo "Nusišypsok mums, Viešpatie!". Ikonografinių kadrų kontekste jos organiškos, gyvos dėka autentiškų miestelėnų figūrų. Gerai žinomi, daug kartų naudoti hitlerininkų įsiveržimo dokumentiniai kadrai. Panaudojus dvigubą ekspoziciją - gaisrų fone vyksta pantomiminis spektaklio "pogromas", jie, kaip naikinimo įvaizdis, plastiškesni, apibendrinti.

Filmas - išpažintis. Bet krypstama ir į biografijos žanrą. Metus, praleistus universitete, rašytojas sieja su palikusiais sieloje pėdsakus šviesiais žmonėmis - dėstytojais. Lieka jausmas, kad kažkas asmeniškesnio taip ir liko nepasakyta. Sujaudinta intonacija vėl priverčia suklusti, prisimenamas pokario Vilnius. "Aš pirmą kartą pamačiau, kaip gyvą, kaip gyvą padarą, kaip gyvą būtybę, gulinčią griuvėsiuose sinagogą".

G. Kanovičius filme susitapatina su pergyventais praeities simboliais: vaikystės mylimiausia upe - Nerimi, su pirmuoju pamatytu užmuštu arkliu - persekiojantis mažo vaiko sąmonę karo įvaizdis, su tuomet dar išlikusiais solidžiais sinagogos mūrais - juos fiksuoja fotografija. "Ir aš puikiai atsimenu, kaip aš ėjau, reiškia, per tuos griuvėsius, ir kokį virpulį aš jaučiau." Tuomet topteli man į galvą vis dar žiojėjantys, vis nemažėjantys žaizdoti, randuoti senamiesčio siluetai. Ir greta pankuojantis, hipuojantis, kaifą medžiojantis jaunimėlis. Kokius virpulius nūnai jie išduoda ramstydamiesi prie griūvančių, pūvančių sienų. XXI-jo amžiaus apaštalai.

G. Kanovičius yra lyrikas. Filme tai ryšku. Kūryba prasidėjo nuo poezijos. Ir romanai yra poetiški, persmelkti romantinės nuostabos, šviesaus liūdesio. Šiandien gerai supranta, kas jis yra. Pernai pavadinau klasiku. Tikrai, juk jis vienintelis toks savitas, nepakartojamas lietuvių literatūroje. Nusišypsojo, prarijo skambų žodį, nieko neatsakė. "Šolom-Aleichemas yra rašytojas iki Osvencimo, iki Dachau, iki Panerių, iki IX forto... Kanovičius yra rašytojas po Osvencimo, po Dachau, po IX forto ir po Panerių... Tai yra labai svarbūs dalykai". Ekrane - išdėliotos visos G. Kanovičiaus knygos, įvairiomis kalbomis. Informacija - lyg reklaminė skrajutė. Gal ji ir reikalinga gyvenantiems už Lietuvos ribų. Neapsieita ir be formaliai nufilmuoto rašytojo pasivaikščiojimo kažkokioj alėjoj, lapijos apsupty. Metų pradžioje, berods, LTV parodė oficialų pokalbį su G.Kanovičiumi. Orus, pasitikįs savimi džentelmenas. Sklandūs monologai. Lyg ir su tiražavimo prieskoniu. Skambėjo retorinės intonacijos. Naujas gyvenimas siūlo, matyt, savąjį imidžą. Ir vargu ar dar kada nors išvysime G. Kanovičių tokį, koks yra "...ašarose ir maldose", sakantį "jeigu galima būtų sustabdyti laiką, jeigu galima būtų likti, vot, tuo mažu žydų vaikeliu..."

1995 m.

Už pagalbą rengiant publikaciją dėkojame režisieriui Rimtautui Šiliniui ir operatoriui Algimantui Mockui.

Parengė R. P.

1-oje nuotraukoje – Julijonas Lozoraitis ir Grigorijus Kanovičius Lietuvos kino studijoje, 7-asis dešimtmetis, nuotraukos autorius – operatorius Algimantas Mockus (iš asmeninio archyvo); 2oje – Grigorijus Kanovičius („Kino“ žurnalo archyvo nuotr.).