Po premjeros. Dėl grožio be “draivo”
Giedrės Žickytės filmą „Paskui saulę ir ožkas“ reikėtų mandagiai nutylėti
Bet pastebėjau, kad mūsų kino darytojai tylą apie jų filmus priima neva kaip sutrikimą „nuo meno“. 
Taip visi, atseit, pasimeta ir nežino, kaip vertinti vertingą dalyką, kad net prityla. Be to, filmą savaip iškėlė mūsiškių kino festivalių kontekste pastebimas, ryškus moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“. Galima ilgai spėlioti ir vynioti į vatą festivalio rengėjų motyvaciją, kuria jos vadovavosi, atidarydamos festivalį filmu „Paskui saulę ir ožkas“. Tik viskas bus melas, nes įžiūriu vienintelį tokio atidarymo motyvą – filmo herojų Rasos ir Valdo sūrius. Į juos, kitaip nei į filmą, įdėta darbo, kūrybos, kantrybės ir pagarbos būsimam jų skanautojui.
Suprantu, kad toks pragmatizmas derinant filmo herojų profesiją ir atidarymo vaišes labai šiuolaikiškas. Tik nelabai sąžiningas, nes manau, kad festivalio rengėjos kuo puikiausiai suprato, jog atidarymo filmas, švelniai tariant, neadekvatus jo herojų gaminamų sūrių kokybei. Bet nugalėjo „Šeršėliafam“ verslumo gyslelė, o ne ambicija pradėti festivalį geru filmu – tegu ir be sūrių.
TV filmų „Baras“ (apie Artūrą Barysą, 2009, Sidabrinė gervė už geriausią metų TV filmą), „Laisvės džiazas“ (apie Vytautą Landsbergį, 2010) autorės G. Žickytės ne TV filmas „Paskui saulę ir ožkas“ tikrai trikdo. Atvira spekuliacija įprastomis lietuviškai dokumentikai priemonėmis. Neturėjimu ką pasakyti. Nemokėjimu kalbėti kino kalba. Nesuvokimu, kas yra dramaturgija ir kaip ją kuria vaizdai. Jie filme poetiški ir net gražūs. Jų autorius yra ypač korektiškas ir pastabus operatorius Audrius Kemežys. Kaip gali nepaminėti tapybiškų voratinklių ar „neorealistinės“ ožkų virtinės eisenos. Beje, tas eitynes lydinti muzika sufleruoja, kad garso takelio autorius Viktoras Diawara keliskart tiksliau pajuto sūrininkų gyvenimo „draivą“ nei filmo autorė. Muzikos energija bent jau trumpam įtikina.
Banalu sakyti, bet operatorius ir kompozitorius filmo už režisierę nesukurs. Betvarkiškai sudėlioti vaizdai neatveria jokių prasmių, tik virsta įprastu vartotojiškai kultūrai gražumu ir sentimentalumu.
Filmo režisierės G. Žickytės abejingumas žmonių darbui peržengia tiesiog prasto filmo ribas, be to, verčia klausti apie filmo kūrimui apsisprendusių žmonių atsakomybę pasirinktos temos ir herojų akivaizdoje.
Režisierė taip ir neatsako į klausimą (nei sau, nei kam nors kitam), kodėl ji pasirinko filmuoti sūrininkus. Jų darbo specifika G. Žickytės nedomina, sūrininkų kasdieninio darbo, jo ritmo ji irgi niekaip vaizdais neaptaria. Formali duoklė herojų profesijai atiduodama keliais vaizdais, epizodu, kai Rasa pila sūrio masę į formas, o Valdas vieninteliame monologe pasakoja, kaip įgijo profesiją Prancūzijos fermoje. Svarbu: jo apsisprendimui, ką veikti gyvenime, paaukota 15 metų. Daugiau jokių klausimų šiems žmonėms filmo autorė neturi, jokios herojų refleksijos jos nedomina. Kai autorei neįdomu, pas ką ji į svečius atvažiavo, kaip gali būti smalsu žiūrovui? Atrodo, kad G.Žickytė nesitveria savo kailyje - taip jai norisi kuo greičiau sprukti iš tamsaus Rasos darbo kambario į pievas ir lankas, nes ten tokia lyriška lyriška poetinė poetinė aplinka.
Apmaudu, kad G. Žickytei jokios reikšmės neturi būtent tai, kas poetiniame dokumentiniame kine (į kurį režisierė ir pretenduoja) sudaigina, išaugina filmų poetiką – kasdienybė ir realybė.
Pastarąją režisierė supranta labai tiesmukai – gyvenimo šiurkštumas autorei asocijuojasi su mėsinėjamu gyvuliu, o į melžiamą ožką ji žiūri kaip į stebuklą. Šios ir panašios sureikšmintos detalės filme yra padriki kadrai, nesukuriantys nei intrigos, nei vientisos filmo tėkmės.
Įsimintinas filmo epizodas – ramus ožkas ganančių sūrininkų pokalbis apie orą, apie tai, kaip viena kaimynė žiemą pranašauja pagal grybus, kita – pagal nenukritusius obuolius... Kelios sekundės talpios kasdienybės, su savom aktualijom, niuansais, vos juntama ironija. Tos akimirkos šmėsteli kaip praleista galimybė susipažinti su žmonėmis.
Filmas apie smulkaus verslo idilę lietuviškuose slėniuose ir kloniuose? Kas tuo gali patikėti? Ir visa tai, suprantama, ne „iš blogos valios“, o iš egzaltuoto siekio padovanoti žiūrovui grožį. Ačiū, nereikia – kioskai pilni glamūrinių žurnalų viršelių.
Filmo „Paskui saulę ir ožkas“ nenaudai liudija ir lietuviškos dokumentikos, kalbančios apie periferijos žmones, jų kasdienybę ir darbus, kontekstas. Turime su kuo palyginti – visų pirma, su dokumentininkų Julijos ir Rimanto Gruodžių filmais „Brasbendas“ ar „Pieno kelias - Paukščių takas“. Gal tai ir nėra patys stipriausi ar garsiausi šių režisierių kūriniai, bet autoriai bent jau sąžiningi prieš savo herojus. Julija ir Rimantas Gruodžiai nevengia dorai išgyventi gyvenimą kartu su juos supančiais žmonėmis. Bet tik tada ir gimsta filmai, o ne miesčioniškų atodūsių atgarsiai.
Filmo rėmėju titruose įrašytas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, taigi reikia manyti, kad egzistuoja laida apie sūrininkus Rasą ir Valdą. Spėlioju, kad TV laidos formatas privertė G. Žickytę kažką pasakyti apie šių žmonių darbą ir gyvenimą. Bet „Paskui saulę ir ožkas“ tik įrodo, kad poetinė dokumentika nėra kažkoks formatas ar atskirų priemonių rinkinėlis. Tiesa, tokiais „puzliais“ kartais galima apdumti akis vieno kito festivalio rengėjams. Sėkmės „pavadybinant“ ir „išpiarinant“.
Kino teatro "Pasaka" archyvo nuotr.
