Po premjeros. Anoj pusėj laiko

Žinia, laikas yra diskutuotina substancija. Net palikus ramybėje Leibnico ir Einšteino teorijas ir pritūpus arčiau maitintojos žemės, nepasidaro aišku: ar jis eina, bėga, teka, ar paprasčiausiai stovi vietoje it koks prarūgęs vanduo katile. Galima interpretuoti, priklausomai nuo nuotaikos, polėkio, požiūrio, išsilavinimo ar tik šiaip besisukančių minčių svorio ir kiekio. Galima konstatuoti, pasitelkus patvirtintus arba atsitiktinius reiškinius, objektus. Bet čia jau prasidės kita – tikimybių teorija.

Po režisierės Dali Rust dokumentinio filmo „Nadiežda“ premjeros festivalyje "Šeršėliafam" neapleidžia jausmas, kad laikas vis dėlto stovi. Kad jis niekur nepajudėjo nuo to įsimintino 7-ojo dešimtmečio vidurio, kai dokumentika atsigręžė į vienišą, gyvenimo paribiuose ir savo varguose skendintį žmogų, jo egzistenciją – paprastą kaip rupi kasdieninė duona ir kartu filosofiškai apvalytą nuo bereikšmių išorinių smulkmenų. Autoriaus konstruojama poetinė tikrovė kitąkart yra žymiai iškalbingesnė nei pliki faktai ar „karšti“ įvykiai. Tačiau aklas sekimas tradicija, pasirinkus saugią, jau laiko patikrintą ir patvirtintą kino stilistiką, užgriūna ištisa stereotipų lavina ir tada pasidaro kažkaip ne itin jauku, tarsi stebėtum klasikinio kūrinio imitaciją – tegul ir kruopščiai atliktą, bet jau apsinešusią pelėsiu. Kadaise buvusios reikšmingos metaforos, naudojamos tiksliai pagal instrukcijas, nebepasako nieko nauja; prasmė susitraukia ir melagingai išsikreipia, įgaudama „pseudo“ įvaizdį, sustingusį godotinoje praeityje.

Gelbsti nebent kamerinis portretinis filmo „Nadiežda“ žanras – lyrinis, liudijantis tykų, ramų buvimą toli nuo ūžiančių veiklos centrų, sureikšmintų problemų bei visokių kitokių globaliai vienadienių aktualijų. Senutė vardu viltis – Nadiežda, gyvena griūvančioje bakūžėje – miestas yra toli, pasaulis – dar toliau, užtat jos visata yra čia - ji telpa mažyčiame kambarėlyje, kur stovi krosnis beigi televizorius ir murkia gauja meilingų kačių. Vienos katės yra meilesnės – jas Nadiežda prižiūri kaip savo „vaikelius“, kitos – pernelyg nepriklausomos, linkusios krėsti aibes, bet vis tiek - gyvos būtybės, užpildančios tuštumą judesiu, kvėpavimu, šiluma. Šioje suklypusioje visatoje yra dar šuo – toks natūraliai kvailas, besielgiantis priešingai, negu jam liepiama. Yra ir šulinys, iš kurio kibirais semiamas vanduo, toks reikalingas gyvoms būtybėms. Ir langas yra, per kurį galima sekti, kas pasikeitė už nesikeičiančio  horizonto ribos.

Archetipiški vaizdai gula į nuoseklų, paprastą pasakojimą. Kamera seka moteriškės ritualus iš labai arti, tas artumas kiek atperka žinomus, jau gerokai „nuzulintus“ motyvus, ataidinčius tarsi iš kitos epochos ir menkai tesusijusius su dabartimi. Tamsi maža figūrėlė ilgai eina apsnigtu keliu, - kad juos kur galas, tuos kelius, kodėl jiems teko tokia simboliška reikšmė ir kodėl jų tiek daug: literatūroje, fotografijose, kine? Jie vis kažkur veda, jais vis kažkas eina...Eina iš gimimo į mirtį, bet kad jau seniai taip... Ir kodėl antropologinis kasdienybės įrašas dar turi būt išgražinamas ir pabrėžtinai vizualizuojamas? Gal ir suprantamas operatorių (Justinas Lingys, Dainius Mažulis) noras viską nufilmuoti kuo įspūdingiau.

Tik sudėjus daug atvirukų į krūvą, dažniausiai išeina margas margumynas, gražių kadrų, tegul ir logiška seka, bet vėl, pakibusi kažkokioje ypatingai meniškoje erdvėje ir ne ką tepasakanti apie žmogų, diena iš dienos gyvenantį su katėmis, natūraliai kvailu šunimi ir šuliniu kiemo gale. Baisiausia, kad finale neatsispiriama pagundai sudėti visus taškus, galutinai panaikinant bet kokias interpretacijos galimybes ir kūrinio atvirumą  publikai. Atvirkščiai, it būtų kažkuo nusikaltusi, publika priverčiama stebėti kuklias Nadieždos laidotuves bažnyčioje ir, žinoma, gedėti dėl šia ašarų pakalnę palikusios vienišos senutės. Ir čia atsiduri tarsi režisierės parengtuose spąstuose – mirties akivaizdoje bet kokia replika skamba ciniškai, bet ir gailestis tas – išėjus svetimam ir nepažįstamam, vargu ar bus tikras, neapsimestinis....