Premjera “Kino pavasaryje”. “Barzakh”. Dvi minutės yra daug…

Šiųmetiniame Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje Manto Kvedaravičiaus filmas „Barzakh“ buvo parodytas iškart po premjeros Suomijoje, Helsinkyje vykusiame tarptautiniame „DocPoint“ festivalyje. Tai retas dalykas, nes A klasės festivaliai visuomet siekia „pirmosios nakties teisės“ – pirmojo rodymo. „Wielandas (Wielandas Speckas – "Berlinalės" programos "Panorama“ vadovas – red. past.) – iš pradžių net nenorėjo mūsų filmo žiūrėti dar ir dėl to, kad šioje programoje rodomi filmai netrumpesni nei 70 minučių, o mūsų filmo trukmė – 59 minutės“, - sako M. Kvedaravičius.

Bet po peržiūros programos vadovas, „Berlinalėje“ beveik visuomet pats pristatantis publikai savo atrinktus filmus, nusprendė būtent filmu „Barzakh“ pradėti „Panoramos“ rodymus. Pristatydamas filmą W. Speckas ištarė , kad „jis labai aukštai iškelia kartelę visiems kitiems festivalyje rodomos dokumentikos autoriams“.   

Festivalyje vadintas vienu įsimintiniausių kino debiutu „Barzakh“ pelnė du svarbius apdovanojimus – Ekumeninės žiuri diplomą ir tarptautinės žmogaus teisių organizacijos „Amnesty International“ prizą.

Artėjančiame „Kino pavasario“ festivalyje įvyks lietuviška šio filmo premjera. Filmas bus rodomas kovo 20 d. kino teatro „Forum Cinemas“ Didžiojoje salėje, kovo 22 d. - kino teatre „Pasaka“, kovo 24 d. – „Skalvijos“ kino centre, kovo 27 d. – „Forum Cinemas“ 6-oje salėje.      

“Barzakh” gimė iš 100 valandų 2006 - 2009 metais nufilmuotos medžiagos. M. Kvedaravičius Čėčėnijoje praleido metus. Gyveno Williamo Shakespeare'o gatvėje. Būtent joje ir nufilmuotas filmo pradžios kadras pro šlapią, lietaus merkiamą langą – lyg vos mirgantis tapybos darbas su už kadro sukalbama malda, pradedančia pasakojimą apie sunkią tąsią laukimo būseną. Žinių apie dingusius artimuosius kankinančio laukimo būseną, gyvenimą laukiant gyvenimo. Būtent dėl filmo autoriaus sugebėjimo kalbėti bendražmogiškus dalykus, įvaizdžių daugiasluoksniškumo “Barzkh” verta siūlyti pažiūrėti bet kokiam žiūrovui, nesvarstant jo politinių ar religinių pažiūrų, estetinio išprusimo, kino pažinimo.

Filmas tarsi įvaizdina nematomą ribą tarp žmonių vilties pamatyti artimuosius ir stingdančios realybės be jų. Tą ribą sukuria ar ją išryškina ir stulbinanti, įtraukianti kelionė centrine Grozno gatve, ir plykstelėjęs moters sukurtas nedidelis laužas šalia sugriautos mečetės, ir stviskanti šventykla tamsoje skendinčiame mieste, ir povandeniniai filmavimai, kuomet drumstas vanduo dar labiau paryškina nežinomybės temą.

Beje, “Barzakh” - tas nedažnas atvejis, kai filmo anotacija visiškai adekvati vaizdų pasakojimui, jo turiniui, prasmėms. Filmas išties atkuria, o tiksliau - lyg iš naujo sukuria žmonių būseną tarp gyvenimo ir mirties, sukuria vos pakeliamos būties pojūtį.

Tikrovės Čėčėnijoje vaizdai ir garsai  pratęsė M. Kvedaravičiaus akademinių studijų apie valstybės galią ir skausmą tyrinėjimus Oksfordo ir Kembridžo universitetuose. Jis sako, kad apsisprendimas vykti į Čėčėniją susijęs su siekiamybe pažvelgti į gyvenimą anapus akademinių studijų, tiesiog pažinti realybę – jo kritines, ribines situacijas. Išgyventi situacijas ir būsenas, kurios yra jo teorinių tyrinėjimų objektas. “Pasirinkau Čėčėniją, nes esu posovietinės epochos žmogus, žinojau, kad suprasiu šios šalies žmones, pagaliau žinojau, kaip kalbėti, pavyzdžiui, su milicininku. Čėčėnija man buvo savaip arti ir dėl tam tikrų sąsajų su mūsiškiu tautos tapatybės atgavimo siekiu. Filmas praturtino mane patį, tarsi pratęsė ir papildė mano žinojimą apie svarbius dalykus – skausmą, netektį. Tokias temas reikia iškęsti pačiam“, -  sako M. Kvedaravičius.

Viskas prasidėjo nuo pokalbių apie sapnuojančius žmones, kurių realybė pratęsia jų sapnus, svarstymų apie galimybę juos nufilmuoti. Iš pradžių atrodę atsitiktiniais pokalbiai su draugais Grozne  ir pastūmėjo povandeninės archeologijos specialistą, kultūros antropologą M. Kvedaravičių sukurti filmą. “Kinas juk irgi yra tam tikros rūšies sapnas, kurį išgyvename sėdėdami tamsioje kino salėje”.

A. Kvedaravičiaus filmo sumanymą palaikė ir prodiusavo suomių režisierius Akis Kaurismäkis. Juos suartino dėmesys garsiąjai Gatajevų bylai. Dėl jos “Bohemos gyvenimo”, “Juhos”, “Žmogaus be praeities” ir daugybės kitų nepamirštamų filmų apie pamirštus, nepastebimus žmones režisierius A. Kaurismakis lankėsi 2009 metais Vilniuje ir buvo vienu iš festivalio “Kinas prieš melą” iniciatoriumi. Jau tuomet M. Kvedaravičius pristatė neilgą būsimo “Barzakh” fragmentą.  

„Barzakh“ pasižymi labai kruopščia detalių, žmonių monologų ar replikų atranka. „Kiekviena smulkmena ar veiksmas, kad ir  plaunantis kojas berniukas, yra svarbi realybės dalis. Ir į filmą siekiau įtraukti būtent tokias detales, kurios atveria hermeneutines prasmes. Man buvo svarbus detalių daugiaprasmiškumas, o ne jų virsmas konkrečiu simboliu ar metafora“, - sako režisierius.

Filmas buvo pusmetį montuojamas ir A. Kaurismäkio studijoje „Sputnik Oy“, ir Vilniuje. Nors filmo montažo variantų buvo keli, galų gale liko tik dvi – M. Kvedaravičiaus ir Timo Linnasalo, kelių vaidybinių, dešimčių dokumentinių filmų autoriaus, dirbančio kartu su A. Kaurismäkiu, versijos. Po ilgų debatų studijoje festivaliams ir platintojams nuspręsta siūlyti M. Kvedaravičiaus sumontuotą filmą.      

„T. Linnasalo turi didžiulę patirtį ne tik kaip montažininkas. Jis labai kūrybingas žmogus, į filmuotą medžiagą labai įsigilinęs, pajutęs ją. Buvo labai svarbūs šio žmogaus skatinimai būti savimi. Jis kartojo, kad tik dabar, montuodamas šį filmą, turiu progą ir privalau naudotis laisve. Bet aš gi puikiau suvokiau atsakomybę, kokio lygio kinematografininkams Suomijoje rodysiu Vilniuje sumontuotus savo variantus.

Gal tai ir skambės sentimentaliai, tačiau gali montuoti tik taip, kaip plaka būtent tavo širdis. Juk kai A. Kaurismäkis filmuoja kokią nors priemiesčio kebabinę, tai negali jam pasakyti, kad jis kirptų kardą štai toje vietoje, nes viskas jau aišku. Tik jam vienam aišku, tik jis vienas jaučia kiek laiko turi trukti vienas ar kitas kadras.

Be to, palaipsniui atsirado žmonių, kurie vis palaikė ir kaitino filmo sumanymą – ir televizijos kanalo „YLE “,  ir „Finish film foundation“ darbuotojai. Tai vertė mus padaryti viską, kas tik įmanoma, negalėjau pavargti.

Prirūkytoje „Sputnik Oy“ montažinėje A. Kaurismäkis, T. Linnsalo ir aš tiesiog grūmėmės už kiekvieną filmo kadrą, minutę, montažo jungtį. Ir tai nebuvo galios klausimas – kuris iš mūsų šioje situacijoje jos turime daugiau. Tai buvo pokalbiai, ginčai apie požiūrį į pasaulį. Todėl kiekviena filmo minutė ir yra man tokia svarbi. Kai pamačiau, kad iš HD į DVD pervestas filmas trunka 57 minutes su keliom sekundėm, sutrikau. Filmas gi 59 minučių. Kur dvi mano minutės, kas jas nudžiovė?“ - prisiminė M. Kvedaravičius.

„Barzakh“ nesunku įžvelgti M. Kvedaravičiaus požiūrio į supančią realybę, kiną bei lietuviškos poetinės, filosofinės dokumentikos tradicijos giminystę. Režisierius svarsto, kad mūsų režisierių kino kalba nėra siaurąja prasme lietuviška, prisimena Otaro Joselianio, Andrejaus Tarkovskio filmus. „Audriaus Stonio „Neregių žemę“ ir Šarūno Barto „Praėjusios dienos atminimui“ rodžiau savo draugams iš Kembridžo universiteto – jie nepažįsta mūsų šalies, bet kuo puikiausiai suprato apie ką filmai, pajuto juos. Režisierių kino kalbos universalumas ir yra filmų privalumas, jų stiprybė“.

Nors filmo ištarmė nėra politinis pareiškimas, konkrečios dingusių žmonių šeimų istorijos, dokumentai, spėlionės, Alaudi Sadykovo pasakojimai apie kalėjimą ir jo šiurpi ausies istorija į „Barzakh“ braunasi palaipsniui. Metaforiška erdvė tampa tikro žmogiško skausmo, apmaudo, tikėjimo ir netikėjimo, autoriaus tiesos vieta.         

„Išlikti neutraliu iš esmės neįmanoma. Apskritai verta klausti vardan ko tu viską darai – filmą ar mokslinį darbą. Ką tu nori tuo pasakyti? Filmo finalo nevadinčiau politiniu, tai – mano pozicija.

Turėjo reikšmės ir tai, kad vakariečiams visa,  kas vyksta filme yra kažkas už jų realybės suvokimo ribos. Jiems tai lyg šiek tiek nerealybė, tiesiog filmas. Todėl svarbu buvo pabrėžti, kad visi žmonės, kuriuos matome ekrane, turi savo likimus, vardus. Jeigu nužudė mano draugą, tai aš turiu apie tai pasakyti, ir pasakyti, kas tai padarė“, - sakė režisierius. Filmą M. Kvedaravičius skyrė 2009 metais Čečėnijoje nužudytos žmogaus teisių gynėjos Natalijos Estemirovos atminimui.

Ar kinas yra ta kalba, kuria ir toliau ketina kalbėti M. Kvedaravičius? Į šį klausimą režisierius atsako, kad vaizdai ir garsai tapo artima raiška, tačiau tam, kad kurtų kiną, turi būti ypatingai svarbi motyvacija. Vien tik palankių aplinkybių ir sąlygų nepakanka.

Parengė Rasa Paukštytė

Nuotraukose – garsi Vokietijos aktorė, „Amnesty International“ žiuri narė Juliane Köhler ir Mantas Kvedaravičius apdovanojimo ceremonijoje (G.Gnaudschun, “Amnesty International” nuotr.); filmo „Barzakh“ kadrai.