Po premjeros. Mergaitė, kuri gyveno medyje

Filmo „Du indeliai jogurto“, laukiau kaip ir visų Audriaus Mickevičiaus filmų. Iš anksčiau neblogai žinojau A. Mickevičiaus videomeno darbus. Vėliau ėmė intriguoti ambicingas jo siekis kurti pasakojamuosius filmus. Kai prieš keletą metų A. Mickevičius užsiminė apie galimybę pristatyti savo ką tik baigtą filmą „Ne / no“ (2003) kino teatre, nustebau. Pageidavimas tada atrodė drąsus, mat tuo metu menininkai į kino ekraną nesiverždavo. (Tik vėliau jame pasirodė Evaldo Janso, Deimanto Narkevičiaus, Gintaro Makarevičiaus filmai). Paradokumentinis filmas „Ne / no“ apie VDA studentų ir dėstytojų kelionę į Diuseldorfą ir atgal buvo smagus A. Mickevičiaus eksperimentas. Iš gana tradicinių kelionės dienoraščių buvo sudėliotas intriguojantis pasakojimas, savotiška „Bleiro raganos“ stiliaus parodija. Filme „Ne / no“ kaip ir ankstesniuose videomeno darbuose, o ir vėlesniuose filmuose A. Mickevičius paliečia vienatvės temą.

Kai kitą kartą sutikau A. Mickevičių, išgirdau, kad jis ėmėsi naujos idėjos. Šįkart buvo nusižiūrėjęs savo kaimyną – kaimo vienišių. Žmogus-arklys buvo stebimas visus keturis sezonus. Per tą laiką A. Mickevičiui pavyko ne tik užfiksuoti kasdienį kaimyno triūsą, santykį su arkliu, bet per milimetrą priartėti iki žmogaus (ir arklio) vienišumo. Filme „Žmogus–Arklys“ daug gražiai, jautriai nufilmuotos medžiagos, tačiau joje autorius pasiklydo, net gražumo ir bjaurumo vienis nesukūrė vientisumo, vienišos kasdienybės „nūdnumo“ atmosferos. Galbūt trumpesnė jo versija būtų išsprendusi filmo struktūros nebuvimo klausimą.

Dabar – naujas režisūrinis mėginimas. Šįkart - trumpametražis vaidybinis filmas „Du indeliai jogurto“, kurio premjera įvyko festivalyje „Kino pavasaris“. Naujame filme A. Mickevičius mėgina parodyti dviejų artimiausių žmonių – motinos ir dukters du nesueinančius gyvenimus.

Filmo herojė – mergaitė, o tiksliau – jau ūgtelėjusi panelytė leidžia saulėtas dienas medyje. Jos lizdelis pliušinių meškiukų apsupty galėtų būti kiekvieno vaiko svajonė. Tačiau džiaugsmo jos veide nematyti. Nežinia, kodėl jai norisi tokios atskirties, jei namuose nėra ne tik dvylikos lakstančių brolių, bet ir mamos, kuri lieptų susitvarkyti daiktus, valgyti sriubą ar nežaisti kompiuterinių žaidimų, o skaityti knygas. Nežinia, kodėl ji į savo medį nepasikviečia draugių? Nepavyko atsakyti į šiuos klausimus ir toliau žiūrint filmą.

Kitą pusę filmo autorius papasakoja, ką veikia motina, kai mergaitė lizdelyje viena leidžia laiką. Ji eina į kirpyklą, nori pasikeisti bent išoriškai, nes gimtadienis tam tinkamiausia diena. Darbe ji, kaip ir jos kolegos, jaučiasi beteise verge, negalinti net atsiliepti į vaiko skambutį. Ir tik po darbo, švenčiant gimtadienį su bendradarbiais, pratrūkstama. Visi geria, šėlioja kaip paaugliai pirmutiniame vakarėlyje be tėvų. Tačiau solenizantei, mergaitės mamai neliksma. Ji mąsto dangoraižio aukšybėse ji mąsto, veikiausiai, apie savo dukrą.

Filmas „Du indeliai jogurto“ sudarytas tarsi iš dviejų novelių (kurias sukūrė lyg skirtingi žmonės) – liūdnai romatiškos, poetiškos mergaitės istorijos ir buitinės, darbinės motinos kasdienybės. Jos galėtų būti išvystytos kaip du atskiri filmai. Mergaitės ir mamos siužetinės sąsajos tik suprimityvino abu pasakojimus, o supriešinant juos net stilistiškai, suteikė moralizuojantį toną.

Būtų pakakę istorijos apie liūdną mergaitę, gyvenančią medyje, apie pirmuosius vienišumo potyrius. Tiesa, pasirenkant kitą garso takelį, kuris padėtų kurti filmo atmosferą, o ne būtų kaip pirminė medžiaga, kurią reikia iliustruoti vaizdu lyg muzikinį klipą.

Suprantama, kad A. Mickevičiui knietėjo išmėginti režisūrines jėgas, kuriant vaidybinį filmą su profesionaliais aktoriais. Tačiau ne tiek daug jų ir buvo. Mergaitę vaidino, tiksliau, organiškai elgėsi prieš kamerą, režisieriaus dukra Guostė. Aktorei Gabijai Jaraminaitei-Ryškuvienei, sukūrusiai motinos vaidmenį, nelabai buvo kur atsiskleisti.

„Du indeliai jogurto“, kaip ir kiti A. Mickevičiaus filmai, pasižymi išskirtine vaizdo estetika, ramiu tempu. Tačiau vis pritrūksta sklandaus pasakojimo. Vėl lauksiu kito susitikimo su A. Mickevičiumi, tikėdama, kad gera idėja ir kūrėjo užsidegimas gali tapti ne tik dar vienu eksperimentu, bet tikru filmu.

Filmo kadruose - Guostė Mickevičiūtė (1) ir Gabija Jaraminaitė-Ryškuvienė.