Kino teatras: „Pramoginė“ dokumentika rimtomis temomis

Jūratės Samulionytės „Šanxai Banzai“ (2010) ir Tomo Bručo „Čeburekų pardavėjai“ (2011) – atspindi vieną iš pasaulinio dokumentinio kino siekiamybių – atraktyviai kalbėti apie rimtus visuomeninius klausimus, ir taip išplėsti dokumentinio kino funkcijų spektrą bei keisti žiūrovų požiūrį į šį kiną kaip į mažiau „žiūrovišką“ ar emocionaliai paveikų nei vaidybinis. Pasigirsta nuomonių, jog reikia taikyti naujas dokumentinio kino marketingo strategijas ir šiuos filmus į rinką įvedinėti su žanrinio kino žyme, pvz. „socialinė komedija“, „kriminalinė drama“ ir pan., nes dauguma žiūrovų turi labai ribotą (nebeaktualią) dokumentinio kino sampratą, kuri neatskleidžia šio kinematografinio fenomeno įvairovės. Pavyzdžiui, Berlyno ir Sandanso tarptautinių kino festivalių žiūrovus maloniai stebino jauno Didžiosios Britanijos kino kūrėjo Phil Cox dokumentinis filmas „The Bengali Detective“ („Detektyvas iš Bengalo“, 2010), kuriame akivaizdžiai persipina žanrinio kino konvencijos (dramos, detektyvo, Bolivudinių šokių filmų) ir vakarietiško kino polinkis į „orientalizmą“. Dėl šio žanrinio sinkretiškumo žiūrovas, stebėdamas pagrindinio personažo – Kalkutos detektyvo- sudėtingas kasdieninio darbo ir asmeninio gyvenimo situacijas, galėjo patirti itin platų potyrių spektrą – užuojautą, nerimą, džiugesį, juoką ir pan. Tai, neabejotinai, vienas „žiūroviškiausių“ šiųmetinės Berlinalės filmų, kurį išties vertėtų propaguoti kaip žanrinį kiną. Kitas puikus žandinės dokumentikos pavyzdys – amerikiečių DA Pennebaker ir Chris Hegedus - „Kings of Pastry“ („Konditerijos karaliai“, 2010), kurį žiūrint Krokuvos tarptautinio kino festivalio metu nemažiau stebino žiūrovų nei personažų (konkurso „Meilleurs Ouvriers de France“ dalyvių) emocijų „iškrovos“: džiugesio ar išgąsčio šūksniai, atodūsiai ir juokas.

Panašios autorių ambicijos (siekiai) provokuoti įvairias žiūrovų emocijas stebimos Lietuvos jaunų dokumentinio kino kūrėjų darbuose, ypač minėtuose J. Samulionytės ir T. Bručo filmuose, kuriuos (turbūt neatsitiktinai) kino teatro „Skalvija“ žiūrovai galėjo stebėti vieno seanso metu. Abu šiuos filmus vienija dėmesys socialinei problematikai (nedarbas, skurdas, pareigūnų korupcija ir aplaidumas) ir gyvenančiam sociumo užribiuose žmogui (girtuokliui bedarbiui, nelegaliam darbininkui ir pan.) bei nenoras moralizuoti ir ieškoti „tiesos“ ar „situacijos kaltininkų“. Šiuose filmuose (kaip ir „Kings of Pastry“ ir „The Bengali Detective“) atskleidžiamos šiandieninio žmogaus dramos (skurdas, socialinis nejautrumas ir pan.), liečiamos kriminalinės problemos (korupcija, chuliganizmas, nelegalus verslas ir pan.), stebimos tragikomiškos personažų situacijos, mėgaujamasi laisvalaikio kultūros fragmentais (taiči meistrų judesių grakštumu ir pajūrio kavinių diskotekos ritmais). Tad žanrinio kino ir socialinės-etnografinės dokumentikos elementų žaismės čia išties nemažai. Kaip jau užsiminiau, J. Samulionytė ir T. Bručas pasirenka neutralią smalsaus stebėtojo (netgi „turisto“) poziciją ir nesiekia savo meniniais projektais pakeisti satus quo. Tai, beje, yra mėgiamiausia Lietuvos gyventojų pozicija, užimama sprendžiant įvairius gyvenimo klausimus.

J. Samulionytė nukelia savo filmo žiūrovus į vieną egzotiškiausių Vilniaus miesto centrinių kvartalų, sostinės gyventojų vadinamą Šanchajumi. Filmo pavadinimas – „Šanxai Bazai“ ir įžanginiai kadrai, kuriuose stebime taiči meistrų ir mokinių ritualą stiklinių dangoraižių ir medinių lūšnų fone, žada pramogą, egzotišką ekskursiją, o ne dokumentinį tyrimą, ko galbūt tikisi apie dažnus mįslingus naktinius šiame kvartale kylančius gaisrus girdėję žiūrovai. „Turistės/stebėtojos“ strategiją J. Samulionytė pasirinko turbūt sąmoningai, nes nuo studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje laikų ją traukė šis paslaptingas sostinės rajonas, kurį tekdavo stebėti tik iš šalies – pro langą vykstant viešuoju transportu.

Išties, ne vienas sostinės gyventojas pasijustų „svetimu“ šiame „multikultūriniame kaime“ arba „multikultūriniame gete“, turinčiame savus elgesio kodus, „istorinius“ objektus (pvz. kadaise grįstas kelias, buvusi vaistinė – dabartinis čigonų namas ir pan.) ir asmenybes (pvz. elegantiškoji ponia su skrybėlaite, „į pensiją išėjęs“ kvartalo mušeika – dabartinis balandžių augintojas), naminius/laukinius gyvūnus ir netgi savitą kalbą, susiformavusią iš lietuvių, rusų, tuteišų ir vietinio dialekto. Čia retai teužklysta svetimi, o ir atklydę gali būti priimti ne itin svetingai  (pvz. gauti šampano buteliu per galvą). Ištrūkti iš šios miesto „išvietės“ (R.S. taip kvartalą pavadina vienas jo gyventojų) taip pat nėra lengva, nes čia visi jaučiasi savi, lygūs ir „normalūs“, be to gyventojų iškeldinimo į geresnį būstą planai baigėsi su visuotinio sovietinio gerbūvio siekiniais. Apie tai žiūrovui primena sovietinės kino kronikos kadrai, kuriuose stebime laimingus blokinių namų naujakurius entuziastingai gabenančius savo mantą iš dabartinį „Šanchajų“ primenančių Vilniaus kvartalų.

„Čeburekų pardavėjuose“ taip pat stebime labai savitą, „svetimiems“ mažai pažįstamą čeburekų pardavėjų pasaulėlį, į kurį mus įveda vedlys – buvęs prekeivis Sigis. Šiame filme, kaip ir „Šanxai Bazai“, sužinome apie šio „pasaulio“ taisykles, pagrindinius žaidėjus ir jų tarpusavio santykius. Turbūt ne vienas žiūrovas nustemba sužinojęs, jog paplūdimyje užkandžiais ir gėrimais prekiaujantys jaunuoliai kasdien patiria didelę riziką būti sugauti ir nubausti už tai, kad jie negali šio sezoninio darbo legalizuoti. Filmo herojai nuoširdžiai atvirauja atskleisdami teigiamus ir neigiamus šio verslo aspektus, pademonstruoja „nusikaltimo įkalčius ir vietas“, atskleidžia patirtus jausmus (gėdą, baimę, džiaugsmą, liūdesį ir pan.)

Pasižvalgę po „Šanchajų“ ir „čeburekų prekeivių pasaulį“ mes patenkiname turistinį smalsumą: paklaidžiojame gatvėmis, užklystame į apleistus kiemus, cechus, pasiklausome personažų atviravimų ir pan.. Tačiau nepatiriame malonumo išgirsti kaltininkų (aplaidžių ir korumpuotų pareigūnų) pasiteisinimų, dėl keisto kvartalo egzistavimo Vilniaus miesto centre ar, dėl jaunų čeburekų verslo atstovų „reketavimo“ ir „terorizavimo“ Palangos mieste.  Nesužinome, ką kaimynai, gyvenantys anapus „tvoros“, mano apie „šanchajiečius“ ir „nelegalius verslininkus“. Gal ir neturime sužinoti? Juk turistas tik trumpam užsuka, kad patenkintų savo smalsumą ir užfiksuotų išskirtinius objektus ir „čiabuvius“ vaizdo kamera.

Nors minėtiems filmams (ypač „Čeburekų pardavėjams“) truputį stinga funkcinio ir žanrinio išbaigtumo (visų pirma žinojimo, ko siekiama filmu), Jaunieji Lietuvos kino festivalių (ypač „Kino pavasario“, „Scanoramos“ ir VDFF) lankytojai akivaizdžiai parodė, jog žanrinio dokumentinio kino (ypač tragikomedijoms) poreikis mūsų šalyje yra. Tad, tikėtina jog „pramoginės“ (tačiau nebanalios) dokumentikos, jungiančios vaidybinio, dokumentinio, animacinio kino konvencijas ir taikančio  naujas technologijas, kūrėjų turėsime vis daugiau, ypač atsižvelgiant į stebimai augančią pasaulinę šio kino rinką. 

Filmų "Šanxai Banzai" ir "Čeburekų pardavėjai" kadrai.