Po premjeros. Skambantys „Mocarto obuoliai“

Šviesiai ir žaismingai skamba W. A. Mozarto muzika, atverianti nekasdienišką, slėpiningą pasaulį. Pasaulį, kurį batutos mostelėjimais valdo pripažintas dirigentas, pedagogas, Nacionalinės premijos laureatas, profesorius Saulius Sondeckis. Neeilinė asmenybė įžengia į kino operatoriaus ir režisieriaus Aloyzo Jančoro dokumentinį filmą  „Mocarto obuoliai“ taip pat nepaprastai: aidint publikos ovacijoms ir, žinoma, tiesiai ant pakylos. Vienas platus rankos mostas it burtų lazdele aukštyn ir...pasakojimas prasideda jau repeticijų salėje, kur maestro dirba su Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos orkestru.

Šį faktą įvardija vaikiškas, už kadro skambantis balsas, nors vargu ar reikia papildomai aiškinti, kai aplinka byloja pati už save. Laimei, operatorius ir režisierius netrukus sukoncentruoja žvilgsnį į tai, kas vyksta, kuomet gimsta muzika. Į sunkų, nepaprastos kantrybės reikalaujantį darbą, kurį profesorius Saulius Sondeckis atlieka su tokiu įkvėpimu, kad iškart patraukia ir prikausto dėmesį. Žmogus yra laisvas savo stichijoje, kamera jam nė motais, ir šis betarpiškas artumas turbūt yra didžiausias filmo pasiekimas. Iš naujo ir iš naujo, vėl ir vėl jaunieji stygininkai turi kartoti tą patį, kol chaotiški, kiek padriki garsai galiausiai susilieja į harmoningą kūrinį. Dermę  pajusti ne taip paprasta, ypač, kai esi „šviežias“ orkestre.

Operatorius seka didingos, kiek susikūprinusios figūros judesius, pastebi  plušančių mokinių reakcijas, žvilgsnius, kurie perteikia emocinį krūvį, nuotaikas. Nors mokytojas reikalauja nepaprastai daug, supranti, kad mokiniams įdomu. O ir maestro pastabos, pagrindžiamos gyvenimiška išmintimi, verčia suklusti, nusišypsoti. Nesuvaldžius fizinės jėgos, rezultatas bus tas pats, kaip „dramblį į bufetą įkišus“. Ir nesėkmių nereikia bijoti, nes jos užgrūdina. Viena po kitos nuosekliai dėliojamos repeticijų, muzikinių konkursų, koncertų ištraukos perteikia talentingo ir darbui atsidavusio orkestrų ugdytojo portretą.  

Svajojęs būti geru smuiko mokytoju ir pradėjęs dirbti pedagoginį darbą 1950 metais, dar po dešimtmečio - 1960 metais Saulius Sondeckis suburia  garsųjį Lietuvos kamerinį orkestrą (LKO). Apie savo pašaukimą herojus ima pasakoti jau nebe muzikos garsams, o jūros bangoms ošiant, kada iš uždarų salių trumpam ištrūkstama į gamtą, į Kuršių neriją. Už dirigento nugaros - Smiltynės miškas po gaisro – juodi, nuo karščio ir liepsnų išsikraipę medžių kamienai, kurie iš pradžių galbūt yra tiktai fonas, bet, kaip vėliau paaiškėja, itin simboliškas.

Nežinau, galbūt ir klystu, bet ambicingą sumanymą kiek iškreipia tegul ir retai filme pasikartojančios pernelyg tiesmukos asociacijos, palyginimai bei sugretinimai, kuriais norima tarsi „pagilinti“ ir taip aiškias prasmes, iliustruoti žodžius atitinkamai „reikšmingais“ vaizdais ar papildomais paaiškinimais, kurie, nepaisant gerų norų, kartais verčia suabejoti tuo, kas rodoma ekrane.

Žinoma, juostoje gausu ir išskirtinių maestro kūrybos kelią atspindinčių epizodų, archyvinių kadrų. Įkomponuojama ir filmuota medžiaga, liudijanti 1991 metų Sausio 13-osios įvykius, kurią S.Sondeckis tuomet išsivežė į Ispaniją. Nepamirštami ir violončelininko Mstislavo Rostropovičiaus žodžiai, kuriais jis kreipėsi į susirinkusius žurnalistus, o taip pat į koncerto klausytojus, ragindamas atkreipti dėmesį į tai, kas dedasi Lietuvoje. Prisimenama M.K.Čiurlionio meno mokyklos orkestro pergalė Herberto von Karajano konkurse 1976 metais. Ir, galiausiai, konfliktas, kilęs pačiame orkestre, kurio pasekoje, pasak smuikininkės Aušros Keniausytės, „greičiausiai laimėjo „trečiasis“ - griozdiškas, demokratiniame pasaulyje neegzistuojantis darinys, kurį kai kam buvo paranku išsaugoti“, o dirigentas buvo priverstas pasitraukti.

Čia filmo režisierius ir operatorius Aloyzas Jančoras neatsilaiko, tiesiogiai neparodęs „kaltojo“, nors objektyvios konflikto priežastys lieka kažkur nuošalyje: neišgirstame nei vieno „priešininko“ komentaro. Dirigentas Gidonas Kremeris, pianistas Petras Geniušas, buvęs LKO altininkas Ričardas Vytas akcentuoja, jog atlikėjams galbūt nelengva atlaikyti itin aukštus reikalavimus ir, kaip ten bebūtų, net ir tame, iš pirmo žvilgsnio harmoningame muzikos pasaulyje, verda aistros, kunkuliuoja pyktis ir pavydas. Taip jau yra – šventieji žeme nevaikščioja, o jei ir vaikščioja - retai juos sutiksi. Nors filmo kūrėjų simpatijos yra aiškiai apibrėžtos – jie yra vienbalsiai „už“ savo herojų, kuris, nepaisant to, kas atsitiko, tęsia pedagoginę veiklą.

Vis tik, mano galva, iškalbingiausi filme tie kadrai, kur operatorius, savo meistrystės dėka, stambiais planais fiksuoja jaunų, profesoriaus besiklausančių auklėtinių veidus, kuriuose – ir smalsumas, ir pagarba, ir noras suvokti, kas yra ir kaip gimsta MUZIKA.