Marijoną Giedrį prisimenant. Tik režisierius žino visą tiesą
Šiandien, gegužės 27-ąją į Amžinojo poilsio vietą kino režisierių Marijoną Giedrį palydės artimieji, kinematografininkai, lietuviško kino gerbėjai. Išlydės atvirą, draugišką žmogų, kaskart pasirengusį dalytis įspūdžiais apie patiriamas kino salėje emocijas, mintimis apie kino režisieriaus profesiją. Prašaliečiui galėjo pasirodyti, kad Marijonas Giedrys yra kinematografininkas, kuriam likimas padovanojo sklandžią, rūpesčių pernelyg neapsunkintą kūrybinę biografiją.
Bet prisimindamas visuomet geros nuotaikos Marijoną Giedrį, jo kolega režisierius Algimantas Puipa sako, kad dramatiškų akimirkų „Herkaus Manto“, „Svetimų“, „Nesėtų rugių žydėjimo“ ir kitų garsių filmų režisieriaus gyvenime netrūko.
„Sudėtingos situacijos, skaudūs dalykai Marijoną Giedrį lydėdavo gana dažnai. Suprantama, kad daugeliui jis yra, visų pirma, „Herkaus Manto“ režisierius. Ir maža pasakyti, kad filmas gimė tais nykiais brežneviniais laikais... Itin dramatiška ir tai, kad jis, kaip režisierius, neturėjo jokios galimybės šiam filmui rimtai, nuosekliai ruoštis, situacija nesiūlė jokio kūrybinio komforto – juk taip susiklostė likimas, kad filmą jis perėmė iš kito režisieriaus...
Dažnai nutylima štai kas. Marijonas Giedrys, režisavęs J. Baltušio novelę “Mums nebereikia” „Gyvuose didvyriuose“, iš pradžių pateko į dėmesio centrą, šis filmas visiems jį kūrusiems režisieriams buvo lyg starto linija. O netrukus po „Gyvųjų didvyrių“ pasirodęs M. Giedrio filmas “Svetimi” buvo praktiškai uždraustas, pats režisierius nušalintas nuo kūrybos, jam tarsi atimta teisė būti vaidybinių filmų režisieriumi. Net dešimtmetį Marijonas Giedrys dirbo tik dokumentikoje, darė pramoginius, užsakominius filmus, apie dainų šventes…
Ir kai jis sukūrė “Vyrų vasarą”, tai buvo lyg jo naujas startas. Šį filmą labai gerai prisimenu, manau, kad tai labai svarbus kūrinys. Į pokarį kiekvienas tos pirmosios profesionalų kartos režisierius turėjo savo požiūrį. “Vyrų vasaros” tema tuo laikotarpiu buvo nedėkinga, nekonjuktūrinė. Ir režisieriui ją atskleidžiant pavyko išlikti doru žmogumi.
Na, o “Herkus Mantas” ir vėlesnės Vytauto Bubnio romanų ekranizacijos “Perskeltas dangus”, “Nesėtų rugių žydėjimas” bene dešimtmečiui M. Giedrį padarė tiesiog didžiuliu autoritetu visiems, kas dirbo kine. Ir tai visai nestebina. Juk jis įsiminė, visų pirma, kaip režisierius mokantis labai gerai, sklandžiai, profesionaliai papasakoti istoriją”, - kalbėjo Algimantas Puipa.
Be didžio režisieriaus pozos
Visi, kam teko sutikti Marijoną Giedrį, žino - tai buvo puikus pasakotojas ne vien kino ekrane, bet ir gyvenime. Jis prisiminė aibes linksmų istorijų, o savo asmenį ir kūrybą mokėjo patraktuoti netikėtai ironiškai. Tarkime, apie savo režisūrinį braižą, išryškėjusį novelėje „Mums nebereikia“ filme „Gyvieji didvyriai“, Marijonas Giedrys pasakojo: „Filmuojant mano piemenėlio kelionę pas šeimininką reikėjo gilaus rudens, bet anksti užsnigo ir teko verstis su tais kadrais, kuriuos turėjom: vežėčios, sunkios arklių kanopos, įklimpę ratai, plikos šakos. Montažas viską ištempė. Juokiausi, kai perskaičiau kritikų liaupses, kad Giedrys panaudojo hegzametrą. O juk man išėjo kaip Eizenšteinui "Šarvuotyje "Potiomkine" (ir kaip daugeliui kitų režisierių): stovėjo laivas, stovėjo, laukė saulės, nesulaukė, sako, tai pamėginkim rūke, pamėgino ir gimė klasikinis kadras. Tik pats režisierius žino visą tiesą”.
Dokumentininkai Diana ir Kornelijus Matuzevičiai su Marijonu Giedriu ilgą laiką buvo kaimynai, šeimos gyveno Karoliniškėse, daug bendravo. Jie Marijoną Giedrį vadina „žmogumi, kuris neturėjo priešų.“
„Ketvirtadienį aplankę Marių, su Diana kaip tik kalbėjomės, kad jis buvo turbūt vienintelis iš mūsų didžiųjų kino režisierių be jokios Didžio Režisieriaus pozos. Nesutikom nė vieno su Marium dirbusio žmogaus, kurį jis būtų įžeidęs ar žeminęs atseit meno vardan. Apie pasipūtimą net kalbos nėra. Su Giedriu visiems buvo komfortiška. Jis netgi aukodavo savo kaip režisieriaus komfortą, kad visiems jo grupėje būtų gera dirbti. Pas Giedrį nereikėdavo vaikščioti ant galvos, nueiti „ten, nežinau, kur, atnešti tą, nežinau ką“.
O koks kino entuziastas buvo! Į kiną ištisai ateidavo, nepraleisdavo jokio festivalio, jokios premjeros. Marius, sakau, turbūt turėjo gerą branduolinį variklį. Juk 50-mečio išvakarėse insultas, o jis toliau gyveno, niekam nesiskųsdamas. Labai pozityvus žmogus“, - sakė Kornelijus Matuzevičius.
Savas, mylimas
“Režisieriaus filmai – visi, be išimčių - stebina labai stipriais aktorių vaidmenimis. Ne tik garsiausi “Herkus Mantas” ar “bubniada”, - sako Algimantas Puipa. - Net toks, atrodytų, šiandien nevertas minėti filmas “Žaizdos žemės mūsų” dėl aktorių įstrigo atmintyje. Šiandien tą filmą lengva teisti – sunkiau suprasti, kad tos kartos režisieriams toli gražu ne savo noru tekdavo vykdyti ideologinius užsakymus. Užsakymai užsakymais, o ir “Žaizdose…” visgi puikūs Antano Šurnos, Eugenijos Pleškytės, Henriko Kurausko - visų ir nesuminėsiu – vaidmenys. Net nelengva suprasti, kaip režisierius sugebėdavo peržengti lėkštą literatūrą, vis tiek sukurti profesionalius filmus”.
Su Marijonu Giedriu aktoriai labai mėgo dirbti, jį tiesiog mylėjo. Aktorė Gražina Balandytė, suvaidinusi jo „Svetimuose“, sako, kad „Marius buvo nepaprastai savas“.
„Juk dažniausiai režisieriai būna atšiaurūs, o aktoriai įsitempę prieš juos. Bet Marius – jaukus, švelnus, žmoniškas, jautrus labai. Net negaliu atskirti Mariaus žmogaus ir režisieriaus. Jis švytėjo. Ir mes likom draugais visam gyvenimui. Susirašinėjome. Kalbėdavomės telefonu. Ruošėmės vėl susitikti penktadienį per „Sidabrines gerves“...
Prieš kurį laiką akimirką filmavausi Vilniuje, ir Marius pasiūlė apsigyventi pas jį Žvėryne. Jis sunkiai judėjo, bet kiekvieną rytą iškepdavo man omletą su brokoliais. Taip! Eina su lazdele, laikydamasis sienos, bet – balti marškiniai, visas kvepia. Aristokratas. Galvą iškėlęs, šypsena, akys švyti. Tokią palaimą turėjau! Mes kalbėdavomės apie visą jaunystę, apie jo studijas Maskvoje. Juk susipažinome per „Julių Janonį“, kur aš vaidinau, o jis praktiką atliko. Tai gal 1959-1960 metai, kaip tik prieš „Svetimus“. Priminiau jam, kokius laiškus jis man rašydavo iš Maskvos. Apie tai, kokius filmus matė, ką ruošiasi filmuoti jis, ką kiti. Turiu tuos laiškus.
Kai jau ruošiausi išvažiuoti po tų kelių dienų, praleistų kartu, apsikabinom, ir jis taip pravirko. Netikėtai. Jis buvo vienas tų žmonių, kurį labai mylėjau. Vienas mano šviesulių“, - pasakojo Gražina Balandytė.
„Kinas gimsta tarp žiūrovų salės ir ekrano“
Marijonas Giedrys nuolatos domėjosi lietuvišku kinu, pastebėdavo jo sėkmes, išgyveno dėl problemų, ypač dėl projekto apie Žalgirio mūšį likimo – Algimantas Puipa prisimena, kad rodėsi, jog jis pats pasirengęs tuojau pat jį režisuoti, pamiršęs savo sveikatą ir apskritai viską aplink.
Marijonas Giedrys sakė: „Dar vis žiūriu daug kino. Man įdomu viskas. Anksčiau keikdavom griežtas meno tarybas, tačiau dabar, kai nėra jokios atsakomybės, atsirado daugiau lėkštų filmų. Manau, kad kinas yra ne juosta ir ne mirgantis ekranas, o tai, kas gimsta tarp žiūrovų salės ir ekrano“.
Šiandien kinematografininkai rinksis į „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų ceremoniją. Marijonas Giedrys daugiausiai nominuotą Kristijono Vildžiūno juostą „Kai apkabinsiu tave“ vadino vienu geriausių naujųjų lietuviškų filmų. Kalbėjo: „Galvoju, kad nebus žmonių, kuriuos šis filmas paliks abejingus ar nepatiks. Puikiai sutvarkytas scenarijus, gal tik dialogams turėčiau šiokių tokių pastabų – jie tarsi pernelyg šiuolaikiški. Labai reikalinga, aktuali filmo tema. Išsakiau komplimentus aktoriams Elžbietai Latėnaitei ir Andriui Bialobžeskiui. Aukščiausio lygio vaidyba. Istorinis laikas taip pat atkurtas kruopščiai, gerai, niekas nesumeluota. Svarbus dalykas yra ir labai prasmingai filme naudojama archyvinė dokumentinė medžiaga. ”
Marijono Giedrio neabejingumą kolegų darbams ir atvirai reiškiamą nuomonę apie juos prisiminė ir Algimantas Puipa: “Buvo tiesus, valingas. Filme “Atpildo diena” dirbo meno vadovu, ir turėjo nuspręsti, kuris iš dviejų režisierių debiutantų - aš ar Stasys Motiejūnas - jau gali savarankiškai daryti filmus. Tuomet Marijonas Giedrys tiesiai šviesiai pasakė, kad man gal dar ne laikas… Tai prisimenu todėl, kad jis buvo principinga asmenybė. Labai buvau jo sukritikuotas už “Dievų mišką”, ir vėliau labai išgirtas už “Nuodėmės užkalbėjimą”. Nieko į vatą nevyniojo, atviras buvo žmogus, sakė, ką galvojo”.
Kodėl – praradimai?
Vakar, publikai ir kolegoms atsisveikinat su režisieriumi, Algimantas Puipa ištarė: „Prisipažinsiu, kad man ramybės neduoda viena paslaptis ar klausimas, kurį - Marijono Giedrio netekties akivaizdoje - norėčiau įgarsinti. Kodėl? Kodėl Marijonas Giedrys ir beveik visi jo kartos režisieriai užbaigė savo kūrybinę veiklą tuomet, kai dar galėjo dirbti ir dirbti... Juk 1988-aisiais, kai Marijonas sukūrė paskutinį filmą „Parodų rūmai“ (su Andriumi Šiuša) pagal savo mėgstamą Vytautą Bubnį, jam tebuvo 55-eri ... Ši karta, atėjus Nepriklausomybei, tyliai pasitraukė. Tai yra mūsų kino praradimas“.
Juozo Matonio nuotr.
