Po sezono. Blogi geri metai

Prasidėjęs vangesnis nei įprasta viešas kino gyvenimas ir  „Sidabrinių gervių“ dalybos nori nenori įrėmina sezoną. Tad šį kartą – apie tai, kas įsiminė per metus tarp „gervių“.

Metus, paženklintus skaudžiomis lietuviško kino meistrų – režisierių Almanto Grikevičiaus ir Marijono Giedro, operatoriaus Rimanto Juodvalkio, kino kritiko Skirmanto Valiulio netektimis. Vis mažiau lieka žmonių, kurie - kaip pasitraukę iš gyvenimo praėjusios epochos liudininkai, kino kūrėjai ir vienas aktyviausių, darbščiausių kino metraštininkų – yra gyva, reali jungtis tarp praeities ir dabarties. Kurių įvairialypė patirtis tiems, kam kinas nėra laikina ar atsitiktinė priebėga, buvo ar yra paspirtis kasdieniniuose darbuose.

Štai tarsi reaguodama į kasdieninius darbus sezono pabaigoje, kaip tyčia po „Sidabrinių gervių“ ceremonijos, skambų antausį kinematografininkams rėžė Finansų ministerija: atmestas naujas kino įstatymo projektas, kuriame siekta ženklesnio kino finansavimo. Iš esmės nieko nauja – kino kūrėjai jau daugiau kaip dešimtmetį visuose forumuose raudonuoja prieš kaimynus, kurie taip ir nesupranta, kodėl beveik visus dvidešimt  atkurtos Nepriklausomybės metų lietuviškas kinas, turintis tarptautinėse erdvėse pavydėtiną net lyginant su didesnėmis ir turtingesnėmis šalimis renome, vis patvirtinamą prizais, kvietimais į garbingiausius forumus, yra paprasčiausiai ignoruojamas savo šalyje.

Tiesa ir ta, kad – pakartosiu šimtąjį kartą – kinas nėra tik kino filmų kūryba ir gamyba. Svarstant geras ar nelabai buvo šis sezonas, neprošal prisiminti, kad ir suvešėjusį  kino festivalių peizažą, kuris per pastaruosius metus tapo pilnaverte alternatyva komerciniam repertuarui. Tūlas kinomanas rudenį jau sunkiai suspėja sekti komercinio kino naujienas – taip tie rudenys užkimšti įvairiausių dokumentinio ir vaidybinio kino naujienų.      

Tik apmaudu, kad „finminas“, matyt, nesąmoningai, atsakydamas į reikalavimus ne pačiu geriausiu valstybei metu didinti finansavimą, lyg ir parodė silpnąją, ypač šį sezoną išryškėjusią mūsų kino vietą – jo nejautrą aplinkai, kontekstui. (Sąmoningai nerašau – žiūrovui, nes tektų atsakyti į klausimą kokiam, kodėl, kaip pakviestam į kiną, o tai jau tiesiog „nesezono“ tema).                 

Vaidybiniame kine vis dar gludinamos pusšimčio metų senumo schemos apie miestą – monstrą, kuris grasinasi praryti kaimietiškas vertybes su jų nekaltu stotu ir nuleistomis akimis. Kai apie tai kalba vyresnės kartos režisierius Gytis Lukšas – tai netrunki suprasti kaip tradicijos tąsą ar netgi jos studiją (ypač turint omenyje „Duburio“ vizualinį patosą). Kai į kairę dešinę kritikavęs nuobodų ir pilną klišių lietuvišką kiną Saulius Drunga įpina nekaltą kaimietukę į kaltą „anarchijos“ liūną blokiniuose Žirmūnuose – aišku, kad schemos kartojamos netgi prieš savo valią. Maždaug, nenoriu, bet prigimtis šaukia. Begalinis režisieriaus naivumas: jis, blondinę versdamas gera, o brunetę – bloga, nejuokais galvoja, kad plekšnoja per petį ir merkia akį Holivudo klasikams.  

Nykoka šį sezoną net tradiciškai turtingesniame dokumentiniame kine. Kaip malonu žiūrėti filmą „Šanxai Banzai“ (rež. Jūratė Samulionytė).  Gerai, kad mes dar ne tame Šnipiškių gete, stebime iš šalies žmones tarsi už aptvaro esančius kažkokio kito pasaulio gyventojus, ir taip mus linksmina skurdas, vargas, pagirių tvaikas, absurdas... Dar – džiaugiamės, kad netenka pardavinėti čeburekų („Čeburekų pardavėjai“, rež. Tomas Bručas). Tai juk ne mes. Tai – kinas, estetika, pramoga. Velniai griebtų tą estetiką, jeigu joje net nešmėžuoja elementari galimybė, kad „nuo terbos ir lazdos...“. Jei sušmėžuotų, gal žmonės toje naujoje socialinėje dokumentikoje būtų ne svetimi, o mūsų visų dalis. Tačiau apie tai galvoti juk tiesiog nemalonu. Taip, iš troleibuso išlipame, pajutę skurdo kvapą. Ar gali iš to „troleibuso“ išlipti, pašaliniu stebėtoju būti sąžiningas dokumentininkas? Kuo jis tuomet skiriasi nuo televizijos amatininko, atidirbančio socialinius siužetus? Gali, išlipa. Ir – bėgte į fondus projektų rašyti. O teisingiau, įtikinamas sąmatas kurpti. ( Mane pribloškė kolegos Vaido Jauniškio, buvusio kino tarybos nario, išpažintis naujausiame „Valstybės“ žurnalo numeryje – pasirodo, kinematografininkai į Kultūros ministeriją visgi teikiasi atnešti scenarijus. Oho. Mano darbo patirtis  Kultūros rėmimo fonde kitokia – ten dažnas apsiriboja keliom pastraipom apie filmo temą, o yra atvejų, kur apie ją išvis nė eilutės).

Vis dažniau sąmata yra priežastis sukurpti turinį, o ne atvirkščiai. Šiek tiek utriruoju, suprantama, bet paviršutiniškumas tampa norma ten, kur turėtų skaudėti, kur problema yra pats žmogiškumas. Ne herojų, o režisierių. Todėl tokia išimtis šįmet yra Manto Kvedaravičiaus „Barzakh“ – sukurtas iš sugebėjimo būti su žmonėmis, noro kalbėti apie esminius išgyvenimus, idealistiškai siekiant pasaulį padaryti šiek tiek geresnį (jergutėliau, kaip senamadiška, ar ne?), o ne iš noro padaryti kino meną. Bet nenoriu ir absoliutinti šios išimties. Lietuviškoje dokumentikoje turime režisierių, kurių asmeninės filosofinės, apibendrinančios refleksijos, kilusios iš įdėmaus realybės stebėjimo, ne kartą tapo ne tik mūsų šalies kino įvykiais. Tai ir dauguma Arūno Matelio dokumentinių filmų, ir Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių kūriniai, ir, žinoma, dalis Audriaus Stonio kūrybos. Kad tai yra ne ką mažiau sudėtingas kelias, nei būti su konkrečiais žmonėmis ir konkrečiai jais filmu rūpintis, būtent ir parodo labai nelygi, su akivaizdžiom sėkmėm ir nesėkmėm A.Stonio kūryba. Kaip sunku dokumentikoje išbalansuoti tarp konkrečių žmogaus gyvenimo nuodėgulių ir apmąstymų apie jo sugebėjimą pasikelti, tarp dokumento ir meno, liudija ir režisieriaus filmas „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manimi“. Bet pastangos eiti savo pasirinkto požiūrio į kino dokumentiką keliu yra svarbios, net jeigu jos nevisada sutampa su socialine ar (ir) festivaline konjunktūra. 

Jei kuris pabando leptelti kažką, kad ir šiurkščiai, bet ne iš estetinių klišių serijos, o apie etinių ar moralinių normų sampratas dabartyje, nuduodame, kad to nėra, nebuvo. Užteko Ramūnui Rudokui „Sidabrinių gervių“ spaudos konferencijos metu „išsišokti“ su chalatu, ir prasidėjo interneto pievose... Argi nepatogu kelis sezonus prikaišioti Emiliui Vėlyviui tarantiniško stiliaus kopijavimą bei serijas keiksmažodžių, tačiau vaizduoti, kad „Zero 2“ neišgirdome, jog bičas padugnė su svetima moterimi nepermiegotų, o štai rafinuotai (vaidinančiai rafinuotą) Tomo Waitso gerbėjai „koks skirtumas“ su kuo miegoti. Nepatinka nenormatyvinė leksika? Kasryt praeidama pro vieną prestižiškiausių sostinės gimnazijų, pagalvoju, kad jos auklėtiniai su „Zero“ dilogijos personažais susišnekėtų kaip lygūs su lygiais. Jeigu vis dar aktualus dekalogas, tai  Waitso gerbėja turėtų šokiruoti labiau nei gimnazistai ir personažai. Tai miniu tik todėl, kad matau, jog mūsų kinui gresia tapti „baltų pirštinių“ menu. Argi ne apie tai liudija veik liguista reakcija į studentišką Roko Eltermano filmą „Man klinikinė depresija, ir aš siurbiu žolę“. Tarsi perestrojkos laikų komjaunimo susirinkime, kinematografininkų sąjungos salėje, LMTA studentų kino klube (Šoblės kino klube!) reikėjo įrodinėti jaunuolio teisę pasakyti, kad jis neturi ką pasakyti, bet galvoja, kad kiekvieną savaitgalį siurbliu siurbti žolę yra marazmas. Suprantu, kad diskusijos iš principo yra būtinos, gaila tik, kad jos kyla dėl gana kuklių darbų, o ne dėl poreikio apmąstyti tikrai aktualius dalykus.

Vienas tokių – Kristijono Vildžiūno „Kai apkabinsiu tave“. Filmas jau išsamiai aptartas, ir priekaištai, ir komplimentai išsakyti – tiek siužeto vystymui, tiek pasakojimo pobūdžiui, aktoriams. „...gervės“ suskrido į kūrėjų rankas, kaip gražiai išsireiškė kažkurio internetinio portalo žurnalistai, tai lyg ir nebeverta grįžti, bet sezono apžvalgos žanras įpareigoja. Tad pora žodžių apie šį, mano nuomone, rimtą keistą filmą. Keistą, nes plintant „dabartizmo“ virusui, visuotinai į visas gyvenimo sritis diegiamos diplomatijos (veidmainystės?), šlovinamos pragmatiškos politikos (draugaukime ne su tais, kurie artimi, o su tais, su kurias naudinga), režisierius labai ramiai, net pernelyg ramiai, išsakė nepatogų, nekonformistinį požiūrį - priminė, kad laisvame pasaulyje laisvus žmones galima taip įbauginti, kad jie už tą laisvę ir asmeninį komfortą sumokės bet kokią kainą, kokios iš jų pareikalaus aplinkybės. Ir patys to nesupras.

Pamenate, Rūtai (akt. Elžbieta Latėnaitė) pakako vienos nakties „štazių“ belangėje, kad prisiektų nekelti kojos į tėvynę. Hamburge studijuojanti JAV pilietė rėžia lietuviškai nė žodžio šia kalba nesuprantančiam vokiečiui saugumiečiui „ jeigu aš iš čia (saugumo – R. P.) ištrūksiu, tai pažadu niekada nekelti kojos į Rytus“. Kokia (zuikio) drąsa. Ir kokios erdvės dviprasmiškiausiems socialinės psichologijos, istoriosofijos klausimams veriasi šalia šios vienos svarbiausių filme savanoriškų (niekas nevertė, gumine lazda inkstų „nevaišino“...) pažadų-įžadų scenos. Vien jau tų erdvių pakanka įvairiausioms diskusijoms ne vien kino meno estetikos temomis.          

Baimės, tylūs, pačių herojų beveik ne(be)reflektuojami susitaikymai su aplinkybėmis išvalo šiame filme erdvę Berlyno sienai. „Baimė suvalgo sielą“, - karčiai ištarė 1974 metais anapus sienos daugybės gerų ir nelabai filmų genijus R. W.Fassbinderis.  „Ir brendžiu ją, tą sielą, užgeria“,  - lyg karčiai teigia ir savaip pratęsia vokietė Margarita Broich - Betina iš „liūdno miesto Berlyno“. Savo vaidyba į lietuviško kino lyrizmą ji įkerta pleištą aktualaus, politinio ir socialinio Europos kino tradicijos. Akimirką sumirgėjusios kultūrinės asociacijos brangios, nes labai jau retos mūsų kine. 

Kitaip nei daugeliui Europos režisierių, K. Vildžiūnui sovietinė Europos (būtent, Europos) praeitis nėra tik retro stilistikos mankšta, anekdotas („Made in Hungary“, rež. Gergely Fonyo, 2009)  ar galimybė juokiantis išsiskirti su savo praeitimi („Good bye, Lenin“, rež. Wolfgang Backer, 2003). Režisieriui tai, ką sovietmetis lipdė iš žmogaus, nėra juokinga tema. Ir jis kalba nemalonius dalykus apie sąlyginai laisvą pasaulį, kuriame, tarkime, mes galų gale apsigyvenome. Apie tai, kad už tas sienos statybas laisvas pasaulis atsakingas ne mažiau nei jos tiesioginiai statybininkai. Ir niekada nesakyk „niekada“...

O besistengiančio kiekvieną sekundę neprarasti elementaraus orumo sovietinio inteligento Tėvo (akt. Andrius Bialobžeskis) figūra ir likimas gal labiausiai rimuojasi ne su kokio filmo herojais, o su dokumentinio kino klasiku Robertu Verba Rūtos Oginskaitės knygoje „Nuo pradžios pasaulio“.

Ištikimiausios dokumentikos gerbėjos, kritikės, jo populiarintojos R.Oginskaitės knyga „Nuo pradžios pasaulio. Apie dokumentininką Robertą Verbą“ – šalia „Barzakh“ ir „Kai apkabinsiu tave“ – svarbiausias mūsų praėjusių metų kino kultūros įvykis. Tai – ir kritikės kvietimas tiesiog pamilti R.Verbos dokumentinį kiną, ir įvairiausių (nuo absurdiškiausių iki skaudžiausių) ideologinių „nuotykių“ patirtis, ir iš esmės įamžinta didelė dalis su žeme sulygintos Kino studijos, kuri kadaise buvo kinematografininkams ne tik pastatas, o pati kino idėja.

Maža pasakyti, kad autorė surinko daug archyvinės medžiagos, prisiminimus. Ji suteikė tekstams intriguojančią formą, atskyrė savo pasakojimą nuo daugybės jį papildančių ar jam prieštaraujančių R.Verbos kolegų monologų, kuriuose dažnai netiesiogiai pasakoma tai, ko pati autorė vengia, nes... neabejinga, „nes siela tebeklajoja po senus jo filmus“. O knygos gale pateiktas pluoštas R.Verbos filmų ir jo filmuotų „Tarybų Lietuvos“ žurnalų siužetų aprašų iškalbingai liudija sovietmečio dokumentikos temas, prioritetus, pagaliau, net gali palengvinti vaizdinės medžiagos paieškas apie tą ar kitą politikos veikėją, menininką, sportininką, rajoną, kolūkį.

„Nuo pradžios pasaulio“ – knyga apie neišvengiamą ir dažnai bauginančią menininko priklausomybę nuo laiko, savojo būdo, charakterio, nuo – o tai kinui ypač būdinga – kolegų, profesinės terpės. Ir kaip ji svarbi, kad kiekvienas menininkas (ne)galėtų dirbti, kiek ji buvo svarbi unikalių R.Verbos filmų, tapusių lietuviškos dokumentikos genu, kūrimui.

R.Oginskaitė, griežtai tariant, dirbo visiškame vakuume – per dvidešimt Nepriklausomybės metų rimtesni kino istorijos tyrinėjimai išvis nepasislinkę. Ką ten tyrinėjimai, net istorijų iš istorijos beveik nėra užrašyta (viena išimčių – vėlgi šį sezoną išleista prisiminimų apie Henriką Šablevičių knyga „Šoblė“, kuriuos surinko režisieriaus mokinė Ramunė Rakauskaitė).  

Todėl esu įsitikinusi, kad vienas paukštis turėtų stovėti ant Rūtos Oginskaitės darbo stalo. Už kol kas išsamiausią kino istorijos darbą, už išgirstus žmonių balsus, už perskaitytus ir suprastus archyvus, už skaidrų pasakojimą apie painų, nevienareikšmišką Roberto Verbos kūrybinį kelią. Ši knyga tapati geram ilgametražiam filmui, o prasmingumu pranoksta šūsnis „audiovizualinių režimų“. Vis tik svarbu – ir ne tik kine, ir jokio skirtumo, kokia tavo profesija – būti šiek tiek įsimylėjusiam. Geri metai.  

Nuotraukose - filmų "Šanxai Banzai", "Barzakh", "Kai apkabinsiu tave" kadrai; knyga "Nuo pradžios pasaulio. Apie dokumentininką Robertą Verbą".