Jubiliejus. Algimanto Puipos bilietai iki Tadž Mahalo, Kanų ir kaimo malkinės

1990 metai. Kazachai krauna pinigus į lagaminus ir gabena į Lietuvą. Lietuviai atsargesni: supakuoja pinigus į juostas, jomis apsivynioja ir šitaip atsigabena kazachų lėšas. Bet tai istorija ne apie pinigus, o apie Algimanto Puipos filmą, kurį finansavo jo studijų draugas kazachas.

Tai buvo filmas „Bilietas iki Tadž Mahalo“ apie Fabijoną, kuris, pamatęs šventyklos nuotrauką, užsimatė nukeliauti į Indiją ir savo akimis pamatyti Tadž Mahalą. Fabijonas buvo Rimanto Šavelio romano herojus. Jis gyveno pokario Lietuvos kaime ir suprantama, kad Indijos nepasiekė, nes vis būdavo išsodinamas ir grąžinamas, tardomas ir uždaromas.

Kai Puipa darė tą filmą, jam dar nebuvo 40 metų. Šiemet birželio 14 dieną Puipai sukanka 60, ta proga „Pasaka“ nuo 17 dienos rodys Puipos keturių filmų retrospektyvą, ir režisierius pasakoja vieno jų – „Bilieto iki Tadž Mahalo“ – tolimesnę biografiją. Puipa, aišku, ne Fabijonas, jis daug kur nukeliavo su savo filmais, ypač su tuo, už kazachų pinigus darytu. Ir laikas buvo koks: 1990-ieji, kai lietuvių kinas staiga parūpo Europos festivaliams, o ne patiems lietuviams, kurie tais metais tvėrė savo valstybę, ir kinas jiems nebeegzistavo.

Šiandien, sveikindami Algimantą Puipą su gimtadieniu, mes nepasakojame jo kino biografijos, kuri LFC skaitytojui visada po ranka (po mygtuku). Šiandien mes suteikiame progą pasiklausyti, ką režisierius pasakoja apie save.

Puipos pasakojimai! Kas pakliūva į jo akiratį, tuoj tampa ironiškų ir autoironiškų istorijų herojais: ar tai būtų idealistas Fabijonas, ar kino biurokratai, ar Werneris Herzogas ir Ernestas Hemingway‘us su Vincentu van Goghu, ar pats Puipa su visa kino šeimyna.

Prieš išgerdami taurę į jubiliato sveikatą, laukdami „Miegančių drugelių tvirtovės“ premjeros sausį, prieš eidami į retrospektyvą „Pasakoje“ šią savaitę ar į tapybos parodą, kuri žadama rudenį, prisiminkime kelias Puipos istorijas.

Apie komentarus

Apie mane buvo komentaras internete, man sūnus parodė. Po kažkokio mano filmo pristatymo jaunuolis parašė: kas jis toks, jeigu būtų ką padaręs, žinočiau. Suprantu, kad laikas kitas, keičiasi kartos, mūsų karta jau išeina, atsiranda kiti stabai, viskas teisinga.

Bet tą „kas jis toks, jeigu būtų ką padaręs, žinočiau“, paėmiau į buitį ir dažnai kartoju.

Apie cenzūrą

Kai nuvežėm į Maskvos „Goskino“ atiduoti filmą „Moteris ir keturi jos vyrai“, visi pikčiausi cenzoriai paklausė: ko jūs atvažiavot, reikėjo atsiųsti telegramą „Padarėm filmą“, mes jums atsakytumėm „Darykit sekantį“. Niekas neturėjo jokių pastabų, priėmė iškart.

Reikėjo žinoti, kada pas juos važiuoti. Geriau ne po gruzinų filmo, nes tada būdavo arba išsidraskę, arba visai girti, nes gruzinai juos užpildavo vynu. Su „Moterim ir keturiais jos vyrais“ mes turbūt laiku pataikėm.

Apie Kanus

„Moterį ir keturis jos vyrus“ Tarybų Sąjunga pristatė Kanams. Kanai nepaėmė, bet kažkas iš tų, kur atrinkinėjo, ar kritikai, kurie matė, pasakė: jeigu jis būtų pakliuvęs... O tuo metu prizą už moterišką vaidmenį gavo Nastasja Kinski  už „Paryžių, Teksasą“.  Tai, sako, jeigu „Moteris ir keturi jos vyrai“ būtų pakliuvęs į Kanus ir visi būtų pamatę Jūratę Onaitytę, Nastasjai Kinski reikėtų pasislėpti.

O 1990 metais Ruano festivalyje buvo pirma tarptautinė lietuviško kino retrospektyva. „Bilietas iki Tadž Mahalo“ iš Ruano paimtas į Kanų festivalio informacinę programą. Po peržiūros Kanų festivalis paprašė dar vieno mano filmo – tas, kurį padarysiu, kad tiesiai pas juos važiuotų. 

Tas dar vienas mano filmas buvo „Ir ten krantai smėlėti“. Netiko.

Visą laiką atrodo, kad esi šalia kažko didelio, bet visada praeina pro šalį elfai, kurie tave turėtų pastebėt.

Bet Hemingway‘us turbūt ne dėl to 60  metų nusišovė. Turbūt turėjo kitų priežasčių.

Apie Herzogą ir pažadus

Werneris Herzogas apie „Bilietą iki Tadž Mahalo“ sakė, kad tai geriausias filmas, kurį jis matė tais metais. Jis užrašė man tuos žodžius ant festivalio katalogo. Katalogą parvežiau Sauliui Macaičiui, ir jis tą faktą paminėjo savo knygoj. Bet katalogo neatgavau, negaliu įrodyti.

Herzogas matė „Bilietą iki Tadž Mahalo“ Miunchene ir pakvietė mane su tuo filmu į Vienalę, buvo toks festivalis Vienoje. Per visą festivalį Herzogas mane globojo, vedė man skirtą spaudos konferenciją ir žurnalistams sakė: jeigu kas norės nuskriausti šitą žmogų, turės reikalų su manim. Atrodė, kad atsivėrė visas pasaulis. Herzogas surado man prodiuserį Manfredą Durnioką, kuris dirbo su  Istvanu Szabo. Įsivaizdavau, kad jau dirbu su juo! Reikėjo scenarijaus.

Laiku nepadariau, bet ne dėl savo kaltės. Galėjau bent jau nueiti pas Vytautą Žalakevičių, ir jis būtų padaręs scenarijų „mano“ prodiuseriui. Bet nuėjau pas kitą autorių, nes norėjau daryti filmą pagal jo romaną, kurį tas autorius rašo iki šiol.

Herzogo globa pasibaigė. Per daug ir nelindau į akis. Jis buvo atvažiavęs į Vilnių, aš nesusitikau, man buvo gėda. Vienoje jis mane buvo suvedęs su garsiausiais režisieriais ir visiems sakė: čia tas vaikinas, apie kurį jums pasakojau. Įsivaizdavau, kad „turiu“ prodiuserį ir į nieką nesikabinau. Tik išlindus iš po uždangos, labai sunku buvo numatyti ką nors į priekį. Todėl pasaulis atsivėrė ir labai greitai viskas sugriuvo.

O „Bilietu iki Tadž Mahalo“ susidomėjo 32 televizijos kompanijos. Susidomėjo – dar nereiškia, kad jau pirko. Gal kokios trys ir būtų parodžiusios, bet kazachai nemokėjo tinkamai sureaguoti. Po mėnesio jau kiti kraštai domino pirkėjus.Viename iš festivalių priėjo du vokiečiai, kaip vėliau išaiškėjo – buvę Rusijos žydai. Perkam, sako, iš tavęs „Bilietą iki Tadž Mahalo“ ir rodom jį 15 metų. Tais metais visokių pažadų galėjai išgirsti, ir be jokios atsakomybės. Kažkur gal rodė. Donela sakė: kai mokėsi Australijos kino mokykloje, matė, kad „Bilietas iki Tadž Mahalo“ guli jų filmotekoje.

Bet Hemingway‘us ne dėl to nusišovė.

Apie antį ir tapybą

Teptuką paėmiau prieš metus. Nieko nesupratau, pradėjau atradinėti, kaip tai daroma. Pasirodo, tapybai ne visada reikia teptuko, visai gerai yra mentelė. Su ja labai lengvai pasidaro peizažas. Per kokią pusę valandos galiu nutapyti peizažą, jeigu man reikia. O kartą nupaišiau angelą. Aš gi nemoku anatomiškai paišyti, jis man šūdinai išėjo. Sakau, reikia jį užtepti, kad jo nebūtų. Užtepiau. Toks brūkšnys gavosi. Kaip gerai, galvoju, tokia ekspresija atsirado. Ir aš pradėjau nutapęs užbraukinėti.  Lyg kažkas su švarku praėjo ir ištepė.

Tapyba yra kažkas visai kita, nei kinas. Tu visą laiką esi vienas ir tau daugiau nieko nereikia. Užtat daug vienišų, daug vyną naudojančių genijų užsiima tapyba. Aš suprantu, kad aš mėgėjas, bet man su tapyba pasidarė daug įdomiau. Kai pernai pradėjau tapyti, man Lapinskaitė vieną dieną atidarė visus dažus ir jie saulėje išdžiūvo. Palauk, sako, tu išprotėjai, tau rudenį filmavimas, o tu nieko nesiruoši, aš gi matau, kad tu už krūmų pasislėpęs bėgi į savo malkinę patapyti, kol aš namo viduj. Didžiulė priklausomybė prasideda.

O kaip aš pradėjau: pernai prieš Jonines sėdėjau uždarytas kaime ir galvojau, ką čia jai padovanoti. Jinai atvažiuos prieš pat Jonines, o aš neturėsiu jokios dovanos. Buvo dažų, nes kažką reikėjo patepti. Ir turėjom per Kaziuko mugę nupirktą medinę antį – sukasi kaip vėjarodė, su sparnais. Nutariau, kad kiekvienas menininkas turi savo stilių, atpažįstamą ženklą,o mano ženklas bus antis, kai tapysiu. Ką betapyčiau, dominuoti turi antis. Netikras daiktas, bet skrenda. Graži mano filosofija.

Reikia, sakau, nutapyti Lapinskaitės aktą. Nutapiau visą kreivai šleivai, bet virš galvos jai kabėjo ta antis. Padovanojau. Nieko gražesnio, sako Lapinskaitė, nemačiau. Paskui pradėjau rodinėti draugams savo tapybą. Žinai, sako, tau dar reikia padirbėti, bet šitas – Lapinskaitės aktas – tai geras. Bet, sakau, čia labai primityvu. Tas ir gerai, sako. Garbingoj vietoj dabar kaba.

Suprantu, koks džiaugsmas buvo van Goghui gyventi tuo periodu, kai jis tapė. Ir  dar vieną dalyką aš supratau: kad žmogus tapantis turėtų nepasikarti, nes jis tiesiog turės kuo užsiimti, jam nebus depresijos.

Ramūno Danisevičiaus nuotr.; filmo "Bilietas iki Tadž Mahalo" kadras.