Festivalio pamokos
Kovo mėnuo Vilniuje buvo dosnus kultūrinio gyvenimo įvykiais. Įvairių koncertų, parodų, teatro gastrolių tarpe išsiskyrė šeštasis tarprespublikinis Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalis, visai savaitei užvaldęs sostinės gyventojų dėmesį. Žiūrovų, aktyviai dalyvavusių festivalinėse peržiūrose, lūkesčiai pasitvirtino: pereinamąjį „Didžiojo gintaro" prizą iškovojo Lietuvos kino studijos kolektyvas už meninį filmą „Niekas nenorėjo mirti" (scenarijaus autorius ir režisierius — Vyt. Žalakevičius).
Prisiminus praėjusius Pabaltijo kino festivalius, galima padaryti gana optimistines išvadas. Net tris kartus iš šešių „Didysis gintaras" teko lietuvių tarybiniams kinematografistams (du sykius jį buvo išsivežę estai), o 1963 m., kai „Gintaras" neatiteko nė vienam pretendentui, pirmąją pagal svarbą premiją gavo režisierius Vyt. Žalakevičius, šiemet galutinai tapęs savotišku festivalio čempionu.
Šeštojo festivalio metu vyko kinematografistų susitikimai su žiūrovais, žurnalistais, gausios diskusijos. Tačiau svarbiausiu argumentu kūrybiniuose ginčuose buvo patys filmai: žiūrėdamas festivalio programą, galėjai susidaryti ne tik mūsų broliškų tautų nūdienės kinematografinės kultūros vaizdą. Filmai, rungtyniaudami tarpusavyje, skatino platesnes diskusijas apie kino vystymosi kelius ir perspektyvas.
Taip, sakysime, festivalio filmai davė įtaigų atsakymą į retorinį klausimą, vis dar populiarų kinematografiniuose sluoksniuose: kas kine nulemia — dramaturgija ar režisūra? Didžiausio pasisekimo meninių filmų konkurse susilaukė mūsų juosta ir moldavų filmas „Paskutinis rudens mėnuo", apdovanotas TSRS Kinematografijos darbuotojų sąjungos garbės diplomais už geriausią režisūrą (V. Derbeniovas) ir muziką (E. Lazarevas). Šiuose kūriniuose aukštas visų komponentų meistriškumas. Tačiau pasisekimo pagrindas — be abejo, dramaturgija: dramatiškas ir vientisas Vyt. Žalakevičiaus scenarijus (žiuri komisijos pažymėtas specialiu diplomu) ir elegiška, mąsli moldavų rašytojo J. Drucės literatūra. O tokiame filme, kaip estų „Mums buvo 18 metų", 1940 m. įvykiai perteikti padrikomis, neapgalvotomis dramaturginėmis formomis, ir kaip tik todėl čia tarsi pakimba ore įdomūs režisieriaus, operatoriaus, aktorių ieškojimai.
Profesinis konkursinių juostų lygis iš viso nusipelno atskiro nuodugnaus pašnekesio. Beveik visuose filmuose randi įdomų vaizdinį sprendimą, atsisakyta teatrališkos vaidybinės manieros. O džiugiausia, kad apdovanotųjų menininkų tarpe — visas būrys kinematografinio jaunimo, pavardžių, kurios dar vakar nebūtų žiūrovui nieko pasakiusios. Sėkmingiausiai, atrodo, debiutavo „Belarusfilmo" studijos jaunimas. Diplomais pažymėti ir operatorius A. Zabolockis, vos pernai baigęs Kinematografijos institutą, o šiandien parodęs tikrą meninį subrendimą filme „Alpių baladė", ir jauna aktorė L. Rumianceva, puikiai atlikusi šiame filme pagrindinį italės Džiulijos vaidmenį, ir dailininkas A. Boimas, patraukęs festivalio dalyvių dėmesį grakščia, išieškota plastika filme - pasakoje „Meistrų miestas".
Visumoje kai kurios tematinės tendencijos, praskambėjusios baltarusių filmuose, verčia suklusti. „Meistrų miestas" nukelia žiūrovą į viduramžių Europą, „Alpių baladė", kaip byloja pats pavadinimas, — į Alpes, kur susitinka bėgliai iš fašistinės vergovės — baltarusis Ivanas ir italė Džiulija. Nacionalinis momentas šiame filme grynai sąlygiškas: Ivano vietoje galima įsivaizduoti bet kurios kitos tautybės žmogų. Panašiai atsitiko su latvių konkursine juosta „Hipokrato priesaika", kurios autoriai nuvedė savo herojų — jauną gydytoją — net į Užpoliarę, pasimėgavo jos egzotika, bet nesugebėjo atskleisti istorijos dėsningumo, nacionalinio charakterio savitumo. Ir atvirkščiai, didžiulis festivalio favoritų („Niekas nenorėjo mirti" ir „Paskutinis rudens mėnuo") pasisekimas iš dalies paaiškinamas tuo, kad jų autoriai neieškojo svetur išviršinio „kinematogra-fiškumo", o pasitikėjo sava, puikiai žinoma medžiaga. Žiuri komisija, pažymėjusi kino apysaką apie paskutinį seno moldavų valstiečio rudenį, taip ir suformulavo savąjį sprendimą: „Už puikią režisūrą ir poetišką nacionalinio charakterio atskleidimą."
Festivalio dėmesio centre, aišku, buvo meninių filmų konkursas. Be suminėtųjų, garbės diplomus čia iškovojo plačiai žinoma kino novelė „Dviese" (Rygos kino studija), estų aktorius J. Jarvetas, sukūręs įsimenantį paveikslą E. Vildės „Meikiulos pienininko" ekranizacijoje, garso operatorius P. Lipeika, puikiai įrašęs lietuviško filmo-baleto „Eglė žalčių karalienė" muziką. Bet nemažiau įdomesnės buvo ir dokumentinių juostų rungtynės. Geriausiuose dokumentiniuose festivalio filmuose šiuolaikinės išraiškingosios priemonės (interviu, sinchroninės nuotraukos, asociatyvinis montažas ir t. t.) netapo savitiksliu: autentiška medžiaga griežtai organizuojama, autoriai stengiasi atsekti pačias įvykio šaknis, filosofiškai įprasminti paprastą gyvenimišką faktą. Tai galima pasakyti apie nugalėtojus: latvių pilnametražinį filmą „Metų reportažas" (režisierius — A. Freimanis), maloniai nustebinusį visišku atsisakymu nuo įprastinės jubiliejinėms juostoms trankios frazeologijos, lietuvišką apybraižą „Senis ir žemė" (autorius — operatorius R. Verba), o taip pat — baltarusių filmą „Sūriųjų šachtų miestas", atrodo, ne visai teisingai apeitą žiuri komisijos, ir kitas talentingas juostas.
Pirmą kartą festivalyje buvo demonstruojami televizijos filmai. Čia mūsų respublika, visumoje susirinkusi gausų festivalio premijų derlių, pasirodė kiek silpniau. Geriausiu televizijos filmu - reportažu žiuri komisija pripažino moldavų juostą „Svetimu vardu", o latvių „Gyvasis molis" buvo apdovanotas kronikinių - dokumentinių televizijos filmų pogrupyje.
„Pergalė“, 1966, Nr.4
