Po premjeros. Mūsų dienų herojai

Žmogaus ir gamtos mėgdžiojimo malonumas, mimesis, kurį taip gerbė ir kurio menuose geidė senovės graikai, „Sesėse“ išreikštas su tokiu ypatingu režisieriaus atidumu formai, aktorių atsidavimu autoriaus valiai, pasidavimu improvizacijos džiaugsmui, kad filmas peržengia tradicinės realistinės dramos ribas, kerta kino rūšių grynumą serginčius „postus” ir atsiranda eksperimentinės kūrybos teritorijoje. Joje pati kūryba (charakterių lipdymas, pantomima, tikrovės pulsavimas) yra prasmė ir variklis. Joje pasakojimo struktūros paieškos yra esmingesnės už siužeto karkasą, net žinią ar moralą. Eksperimentų lauke forma yra pagrindinis kino jausmo malonumas. Būtų šaunu, jeigu šios „Sesių“ savybės nepasmerktų filmo tik festivalinių filmų gurmanų nišai. Praėjusio šeštadienio rytas, „Sesėms“ puikuojantis pirmoje „Forum Cinemas“ populiariausiųjų vietoje, šiokių tokių vilčių teikia. Bet ką mes apskritai žinome apie savo kino žiūrovus, jų prioritetus ar priežastis, dėl kurių jie ir jos pakyla nuo sofų ir vyksta kino teatran? Ar rafinuotas, subtilus kino pasakojimas apie dėl statuso, vietos po saule įsitempusius, „sau nepakankamus“ žmones peržengs nišinio filmo ribas? Tikėkimės, kad noras pažiūrėti į veidrodį padės „Sesėms“ judėti į priekį. Filmo sesėms padeda…

_ _ _

 Režisierius ir operatorius Laurynas Bareiša tikras antpopologas, ryšių tarp žmonių tyrinėtojas ir įvaizdintojas (jeigu būtų gyvas Basinas, Bareiša, aišku, būtų jo numylėtinis, „dokumentinės tikrovės kine išradėjas”). „Sesėse“ Bareiša vėl apžiūrinėja daugiau mažiau tipiškus savo laiko žmones, patyrusius ar mūsų akyse patiriančius asmeninę tragediją ir traumuojamus visam gyvenimui. Stebėti kaip teka kasdienybė, kaip artėjama link traumos, kaip kolektyvinę kaltę filme lyg iš nieko, pauzių, žvilgsnių, mikrodetalių, ištransliuojančių personažų charakterius ir santykius, formuoja L. Bareiša ir filmo aktoriai yra retai kine sutinkamas malonumas. Tai „Seses“ suartina su ankstesniu filmu „Piligrimai“. Aktorių komanda mėgdžioja žmones taip, kad jų gyvenimas per pusantros valandos tampa matomu kaip ant delno. Paslapčių, atrodo, nelieka, nes L. Bareišos kino kamera geba demaskuoti menkiausią emociją, potekstę, pavydo šešėlį, nuskaudos grimasą. Visa yra paviršiuje.

_ _ _

Vienas svarbiausių „išdavikų“, pasakojantis apie personažų „savitumą ar „dvasinį gyvenimą“, yra namas. Iš esmės tik filmo pabaigoje įsitikiname, kad tai asmeninė seserų erdvė, palikimas. Veik visą laiką vasarnamis atrodo lyg nuomojamas būstas – jokių knygų, jokio paveikslo ar kokio suvenyro, jokios lentynos su muzika. Nieko, kas sufleruotų nors menkiausią intelektinio gyvenimo poreikį. Tuščios sienos tap ir prašosi negudraus jų surimavimo su tuščiomis sielomis.

Beje, šiandien sunku įsivaizduoti namus, kuriuose yra vaikų ir nėra dėžių su keramikos būrelio rezultatais, vaikiškais moliniais lipdiniais. Scena, kurioje du vaikai smagiai, ir be jokio gailesčio daužo molinius dirbinius, pirmuosius kūrybos gestus, nuostabi savo fantasmagoriniu turiniu. Galėtų būti siaubo filmo apie monstrų vaikystę scena. Vaikai „Sesėse“ labai svarbus ir liūdnas motyvas, jų žaidimais su pinigais, žodžių ir keiksmažodžių atkartojimais režisierius pabrėžia uždarus, lyg užkeiktus, socialinius ratus. 

_ _ _

Kas jie, mūsų dienų herojai?

Prakutęs vilkikų nuomos verslo atstovas Tomas. Aktoriaus Giedriaus Kielos personažą apibūdina puikavimasis, nuoširdus pasididžiavimas nauja mašina, jos galiomis, savo apkūnumu, nuogumu, kabančiu pimpilu, viskuo. Atrodo, tokio patenkinto savimi žmogaus lietuviškame kine turbūt ir nebuvo. Jis lyg vaikštanti tam tikro socialinio sluoksnio diagnozė; išorėje ligos simptomai dar vos pastebimi, bet organizmas jau užkrėstas, degradacijos procesas įsibėgėja. 

Lukas, boksininkas. Filmas prasideda nuo jo pergalės ringe. Apie aktoriaus Pauliaus Markevičiaus fizinį pasirengimą vaidmeniui prieš premjerą buvo išplatintas spaudos pranešimas (aš irgi, žinoma, noriu tokio trenerio ir tokio rezultato po trijų mėnesių; gaila, kad nebuvo pranešimo apie G. Kielos metamorfozes… Tikrai keto dieta? Juokas juokais, bet fiziškumas užima ypatingai svarbų vaidmenį L. Bareišos filmuose.). Lukas, kitaip nei Tomas, visuomenėje antraūšis žmogus, jam net bankas paskolos neduoda, nes jis ringe daužosi ne pagal darbo sutartį, o pagal „individualią“. Judviejų priklausomybę vienam ar kitam socialiniam laipteliui lydi vos pastebima trintis, sąmoningas (ar ne) žeminimasis ar žeminimas. Vieno pokalbio nuotrupa (būtent nuotrupa, nes jo viso mes negirdime, tik pabaigą) ir yra apie nesėkmingą boksininko mėginimą gauti banko paskolą; galima nutuokti, kad pokalbis pradėtas bandant pasiskolinti iš giminaičio verslininko pinigų būstui. Su kokiu sunkiai slepiamu malonumu Tomas demonstruoja, kad neskolins boksininkui „dviejų tram“. Ir ryškėja, koks trapus Tomo pasitikėjimas savimi, kiek kompleksų slepia vilkikų „valdovas“. Toks jau žmogus padaras, jis keršija kitam už netobulus savo asmenybės štrichus. Nes pavydi laimėtojo statuso, fizinės formos, o kartu su ja - vitališkumo. Dar kažko, kas Luką, skurdžių „pagal individualią”, daro pranašesniu. Tą pranašumą su pasimėgavimu, lengvai (taip, tokia iliuzija) suvaidina P. Markevičius, nuolatinis trisdešimtmečių kino kartos bendrakūrėjas. 

G. Kielos ir P. Markevičiaus duetas ypač gerai suskamba net ne tada, kai jiedu žiūri krepšinį, o tada, kai jiedu paskutinį kartą tyli.

Kiekvienas filmo epizodas pilnas medžiagos apmąstymams apie tai, kas ir koks yra žmogus, kaip labai jis priklauso nuo statuso ir piniginės, ir kaip nedaug priklauso nuo profesijos ir (jau spėlioju) išsilavinimo, ir interpretacijoms čia nėra galo.

_ _ _ 

Viskam Lukas turi suprantamą paaiškinimą. „Adrenalinas sukilo“, - sako jis, reaguodamas į žmonos Ernestos ašaras po jo kovos. „Kas tau yra, mama, tėtis gi laimėjo“, - replikuoja vaikas. „Nežinau“, - nuoširdžiai sako aktorės Gelminės Glemžaitės Ernesta. Jai nebūdinga savirefleksija, kapstymasis viduje. 

Abi sesės iš esmės yra priedai prie savo vyrų ir vaikų. Ernesta, nežinia, ar apie tai susimąsto, tai panirusi savyje personažė. Kad Justė – Agnė Kaktaitė, nesijaučia gerai, akivaizdu. Nuostabi scena, kai sesės aplanko bičiulę (ją vaidina Aldona Vilutytė) vaikų globos namuose, ir užstalėje Justė beveik juokais demonstruoja kompanijai, ko ji išmoko psichoterapijos kursuose: kaip įtikinti save, kad esi sau pakankama. Reikia visur, net pažastyse sau dviem pirštais pabaksnoti, ir pakartoti „esu sau pakankama“. Kad šis beveik komiškas epizodas slepia nuovargį nuo inertiškos, tuščios Justės (ir ne tik jos) kasdienybės, įsitikinsime jau netrukus, Justei ryte žvelgiant į veidrodį.

Nors sesėms režisierius, formaliai žiūrint skiria mažiau dėmesio, visgi būtent G. Glemžaitei ir A. Kaktaitei tenka svarbiausia, filmo slaptį sukurianti užduotis – pakeisti filmo registrą, ištransliuoti jo pokytį iš tikslių psichologinių eskizų rinkinio į šiek tiek siurrealistinį pasaulio vaizdinį. Jiedvi suranda kažkokią dainą radijuje, garsas perauga iš filmo veiksmo garso į užkadrinį, iš diagetinio į ne diagetinį, ir sesės pradeda šokti sinchronišką šokį lyg kokiame miuzikle.  

Vėliau bus dar keli judviejų sinchroniško veikimo epizodai, apibūdinantys artumą, viena kitos jausmą. Paskui, po visko (ko šiame greitame popremjeriniame komentare nereikia atskleisti) jos visai neegzaltuotai, tyliai tyliai pasakys viena kitai dalykus, kurių kartais žmogus net pats sau nedrįsta prisipažinti.

_ _ _

Ir tada, kai jau apsipratai su nuoseklia pasakojimo eiga, netrukus po keisto seserų šokio, filmo siužetinės gijos ima trūkčioti. Kaip žmogaus atmintis, kuri sunkiai gali atstatyti įvykių eigą, bet vis išplėšia ilgesnes ar trumpesnes akimirkas iki to. Prisiminimai sugrįžta ne eilės tvarka, siužeto seka jaukiasi, intriguoja, galų gale susidėlioja į dramatišką istoriją, kurioje pabaigos pradžia tampa Tomo ir Justės dukters skendimas. Po jo sekantys įvykiai dar labiau išryškina tylų blogai pasibaigusį vyrų rungtyniavimą, moterų vienišumą, atsiradusias jėgas gyventi toliau be partnerio arba su visiška priešingybe buvusiam…    

_ _ _

Kaip puikiai A.Kaktaitė suvaidina sceną po dukters skendimo. Abi guli lovoje viena priešais kitą, ir mamos kūnas reaguoja į menkiausią mergaitės kvėptelėjimą; buitiška ir kartu subtiliausiai, tiksliausiai pagauta mamos baimės, rūpesčio būsenos plastika. Būtent iš tokių scenų ir sukurtos „Sesės“- lyg veidrodis, kuriame tai ryškiau, tai blankiau atsispindi buvimas toks, koks jis yra. Portretus ar santykius kuria prisilietimai, susidūrimai, mikro įtampos, kylančios iš kažkokio sunkiai apibūdinamo judesių ir būsenų „nesinchrono“ tarp vyrų ir moterų, tarp visų. Nejaukaus ir trikdančio Justės prisilietimo prie sesės vyro žaizdos, beveik begėdiško Luko drybsojimo ant lovos, kvailo ir džiugaus Tomo slampinėjimo po namus, Ernestos abejingumo ar jo kaukės.

Tragedija artinasi, slėpdamasi už smulkmenų, nekaltų, bet nieko gera nežadančių akimirkų. Scena kai dukra lovos galukojyje laukia atsibusiančių iš miego, į skirtingas puses savo sapnus sapnuojančių Tomo ir Justės, pasako daugiau nei bet kokie žodžiai.

_ _ _

Gyvenimui bėgant savo vaga, vieni santykiai išlieka, kiti suyra, praeitis visada pasidengia pelėsiu. Nepamirštamas tai patvirtinantis vienas iš paskutinių kadrų, lyg gyvas viduramžių paveikslas, supelijusi akimirka iš kažkada kartu praleistos visiškai eilinės dienos, pakreipusios personažų gyvenimų trajektorijas, bet nesustabdžiusios pačio gyvenimo. 

Tragiškas įvykis pakeičia personažų gyvenimą, pašiaušia filmo formą, bet – įdomu - iš esmės nepakeičia režisieriaus žvilgsnio į personažus. Atrodo, jis nejaučia nei apmaudo, nei pagarbos, nei atjautos, nei paniekos. Išlieka tikrovės bruožų kolekcininkas, su didaktiko laikysena. Jis nėra paruošęs kažkokio originalaus moralo, išskyrus nepatogią tiesą, kad dėl visko esame kalti patys. Padarų rūšies, kurią jis apžiūrinėja, atstovai ir jų egzistencija yra įtraukianti, nors neretai atgrasi nesiryžimu savistabai. Gal ir nejauku atpažinti save, bet kino vojerizmo palaima begalinė.