Kompromisas

L.Motiejūnaitei „Eglė" patinka. Ji teigia, kad „Eglė" — tai savarankiško žanro kūrinys... įkvepiantis kino baletas, kuriame išraiškingos choreografinės priemonės harmoningai susilieja su turtinga kino kalba". O aš nerandu filme šios harmonijos, jo žanrinis veidas man atrodo neapspręstas, eklektiškai sujauktas.

Tur būt, jau atėjo laikas paaukštinti kriterijus, vertinant lietuviškojo kino kūrinius, pažiūrėti į juos bendro kinematografinio mūsų dienų proceso kontekste. Mano giliu įsitikinimu, menininkus įžeidžia kritika, kuri į kairę ir į dešinę seikėja nedaug tekainuojančius pagyrimus: „visi savi, visi gabūs..."

Be abejo, gabūs. Giliai žavi E Balsio muzika, artimi ir suprantami A. Digimo ieškojimai, aiškus operatoriaus A. Mockaus talentas (apie režisierių Mockų atrodo, dar kiek ankstoka spręsti), kitų filmo autorių meistriškumas. Puikiai suprantu, kokio milžiniško darbo pareikalavo „Eglė", kaip jį dar sunkino nesutarimai tarp baletmeisterio ir režisieriaus - statytojo: jų atgarsiai praslydo net į spaudą. Bet tai — grynai subjektyvūs momentai, kuriems, pvz., Igarkos, Vroclavo ar Kopenhagos žiūrovas nepadarys nė mažiausios nuolaidos. Gi mūsų kritiką dar neretai graudina pats lietuviškas žodis, skambantis iš ekrano, pats girgždančios svirties vaizdas ar pažįstamas veidas, šmėkštelėjęs epizode.

Bet grįžkime prie „Eglės žalčių karalienės" — tikrai nuostabios, visų mūsų mylimos pasakos. Daug kas (jų tarpe ir L. Motiejūnaitė) būkštauja, kad žiūrovas ne lietuvis nesuprasiąs filmo siužeto. Tai ne  bėda: į variantą, skirtą  demonstravimui už respublikos ribų, galima įjungti titrą, trumpai aiškinantį esmingiausius fabulos posūkius. Filmo svarbiausias trūkumas, mano nuomone, glūdi kitur.

A. Mockus buvo visai teisus, kai jis atmetė siaurai utilitarinę filmuoto baleto spektaklio (tokio, kaip „Miegančioji gražuolė") galimybę. „Man baletas buvo tik atlikėjas, o svarbiausia turėjo būti vaizdinė - kinematografinė filmo pusė", — rašo jis, prisimindamas filmo kūrimo istoriją („Ekrano naujienos", 1966m. Nr. 1). Deja, A.Mockus, o ir kiti filmo autoriai, sumanę ekrano „Eglę" kaip modernią kinematografinę feeriją, pamiršo vieną „bet“: senamadišką choreografinę estetiką, kuri, deja, dar vyrauja mūsų teatrų pastatymuose ir kurios iš principo negali pakeisti nei aštrus rakursas, nei „klajojanti kaukė".

Kalbama ne apie tą moderniškiausią choreografiją, kuri žymėjo amerikiečių ir čekų baletinių trupių pasirodymus Maskvoje. Tokia choreografija artima ekspresyviam vaizdiniam fonui, tačiau ji būtų prieštaravusi nacionalinei senosios „Eglės" dvasiai (dabar gi jai vietomis prieštarauja vaizdinis sprendimas: folkloro modernizacijos laipsnis čia ne visur toks apgalvotas ir pateisintas, kaip „Eglės" muzikoje). Abu pradus galėjo sutaikyti didesnis filmo autorių pasitikėjimas pantomima, tuo neatsiejamu naujojo baleto elementu. Gi dabar „Eglės" kinematografinė ir choreografinė koncepcijos dažniausiai disonuoja, geriausiu atveju — eina lygiagrečiai, o susiliečia tik keliuose „operatoriniuose" momentuose.

Filmo plastika irgi toli gražu nėra nepriekaištinga. Aliuzijos į Čiurlionį „Eglės" pradžioje pernelyg tiesios ir todėl naivokos. Galų gale tegul ji ir būtų pasirodžiusi, ši čiurlioniška „Ramybės" uola su žybsinčiomis akimis, bet pasirodžiusi neryškiai, viename kadre: to pakaktų mūsų vaizduotei uždegti. Dabar gi režisierius, prarasdamas taktą, vėl ir vėl filmuoja maketą, versdamas žiūrovą ištarti sakramentalų: „Kaipgi tai padaryta?" Dar liūdniau žiūrėti scenas tėviškės kieme ir Žilvino rūmuose, kur triumfuoja paprasčiausia teatrinė butaforija. Finalas, aišku, įspūdingas, bet, kaip teisingai pastebi R. Pauraitė („Kom. tiesa", III. 12), jis artimesnis ekspresionizmui, negu tai vaizdinei manierai, kuri davė intonaciją pradiniuose filmo kadruose.

Reikia pripažinti, jog filmo statytojai, gavę ne itin tinkamą savo sumanymui choreografinę medžiagą, kovodami su jos pasipriešinimu, padarė vis dėlto mažiau, negu galėjo. Saikingai vartojant, filmo audeklo nebūtų suardę stambūs herojų planai. Aišku, baleto artistas nebūtinai privalo, kaip Liudmila Čerina, derinti dramatinį ir šokėjo talentus. Tačiau R. Minderis, kaip atrodo, turi ir dramatinių duomenų: tad kodėl gi jie taip kruopščiai slepiami šiame filme?

Skubota - čia aš sutinku su L. Motiejūnaite - atrodo ir autorių deklaracija, esą, natūra griaunanti choreografinį sąlygiškumą. Žinoma, tai jau būtų visai kitas filmas; šioje „Eglėje" su jos amžinai pritemdytu (ir todėl varginančiu!) paviljonu nėra vietos natūriniams kadrams. Bet mąstai apie patį principą, ir, paneigdami filmo autorių teigimą, ateina prisiminimai apie kai kuriuos „Gervių giesmės" kadrus, apie ansamblį „Lietuva", šokantį bekraštės natūralios Trakų dekoracijos fone...

Galima, aišku, ilgai kalbėti apie tai, ką galėjo panaudoti filmo autoriai ir ko jie nepanaudojo, bet tai nėra geriausia kritikos forma. Kreipkimės į patį kūrinį. Tai kompromisinis filmas. Ir vienai — kinematografinei — jo kūrėjų daliai, ir kitai — baletui — pristigo ryžto žengti lemiamą žingsnį naujo tipo reginio kryptimi. Pralaimėjimas ieškant — garbingas, bet jis vis dėlto lieka pralaimėjimu.

Literatūra ir menas, 1966.03.26, Nr.13