Po „Vasaros MEDIA studijos“. Kad pasaulis neatrodytų tarsi neįžengiamos džiunglės

Praėjusį šeštadienį jau 13-ąjį kartą Juodkrantėje pasibaigė legendinė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos organizuojama kino stovykla „Vasaros media studija“ (angl. Summer Media Studio - SMS). „Montažas – filmo gimimas“ (angl. Editing – a birth of a film) skelbia stovyklos šūkis. Kiekvienais metais savo pagrindinę temą keičiantis projektas šį kartą dėmesį sutelkė ties bene svarbiausiu kino gamybos etapu. Apie kūrybingo, originalaus montažo galimybes dokumentikoje paskaitas skaitė tarptautinė dėstytojų komanda, o praktiškai įgytas žinias panaudojo 10 burtų keliu išrinktų grupių. Kino studentams ir jauniems kino profesionalams skirtos kūrybinės dirbtuvės šiemet sulaukė dalyvių iš 12 Europos valstybių. Visus juos renginio metu konsultavo dėstytojai iš Kanados, Danijos, Švedijos, Bulgarijos, Suomijos bei Lietuvos.

Iš ne pirmą kartą šiame projekte dalyvaujančių žmonių buvo girdėti nuostabos ir susižavėjimo pilni atsiliepimai apie bendrą šiuometinę studijos nuotaiką. Visi dalyviai labai atsakingai pažvelgė į projekto tikslus ir entuziastingai kibo į savo idėjų realizavimą. Toks nusiteikimas atsispindėjo ir galutiniuose rezultatuose, tačiau apie tai kiek vėliau, nes dirbtuvėse visgi svarbiausiu visuomet lieka pats procesas.

Vienas iš SMS dėstytojų, dokumentikos žanro specialistas - Tue Steen Mulleris sako, kad tarptautinė, tarpkultūrinė praktika yra būtina kiekvienam studentui todėl, kad pabaigus akademiją painus kino koprodukcijų pasaulis jam neatrodytų tarsi neįžengiamos džiunglės.

„Vasaros media studijoje“ dalyvavo 10 komandų sudarytų iš režisieriaus, operatoriaus, garso ir montažo režisierių bei prodiuserio. Pirmąją dirbtuvių dieną "pičinge" komisija išrinko 10 ne tik įdomiausių, bet ir realiausiai skambančių idėjų, kurias vieni režisieriai buvo apgalvoję dar prieš projektą, o kiti atidarymo vakarą, ekspromtu „prašukavę“ Neringos apylinkes, suformulavo jau pačiame konkurse. Reikia turėti omenyje, koks iššūkis buvo režisieriams iš užsienio, planuoti dokumentinį filmą apie kraštą, jo žmones ir tradicijas, kurių jie visiškai nepažįsta. Gal būt dėl to keletas idėjų skambėjo pernelyg naiviai ir neįgyvendinamai (tarp temų buvo ir laukiniai arkliai Neringos miškuose arba pagoniškos vestuvės ant raganų kalno), tačiau komisija surado kompromisą sujungus racionalesnes lietuvių prodiuserių idėjas su užsienio režisierių mintimis. Pirmasis SMS etapas buvo užpildytas intensyviomis lektorių paskaitomis, filmų peržiūromis ir diskusijomis grupėse. Per pirmąsias 4 dienas komandos sau užsibrėžė gan sudėtingus tikslus. Į dokumentiką visi jie pažvelgė iš labai skirtingų pozicijų: vieni režisieriai norėjo poetiškais vaizdais kalbančių filmų, kiti aktualios problematikos, treti inscenizavo ir kūrė kažką panašaus į mockumentary žanrą.

Pasibaigus rengimosi laikotarpiui, toliau sekė aktyvioji dirbtuvių dalis. Filmavimai pakoregavo dalyvių dienotvarkę, kai kurios komandos keldavosi prieš auštant, kai kurie po nuotaikingų naktinėjimų net visai nemiegodavo. Šiame projekte visi įsigyveno į tokį ritmą, kai trys valandos miego tampa norma daugeliui dalyvių. Žinoma, taip viskas susidėlioja ne vien dėl intensyvaus darbo, dalyviai poilsį neretai išmainydavo į nesibaigiančius pasibuvimus prie baseino, molo ar kur kitur. Kasdieniai vakarojimai yra neatsiejama SMS dalis, aktyvus bendravimas stiprina komandų veiklą, leidžia gimti naujoms idėjoms, todėl dirbtuvių pabaigoje dalyviai išvažiuoja tapę puikiais bičiuliais.

Apie dokumentinės ir vaidybinės kameros įpatumus kalbėjo dėstytojas iš Švedijos: dokumentininkas niekada neužmerkia akių ir neišjungia kameros, nes, anot dar vienos sentencijos, skambėjusios projekto metu: – „Vaidybiniame kine režisierius yra Dievas, o dokumentikoje Dievas yra režisierius.“ Kad SMS komandos buvo atviros ir linkusios keistis, liudija filmavimo metu laisvai kitusios idėjos. Puikus pavyzdys –  Andriaus Lekavičiaus, studijuojančio Didžiojoje Britanijoje (Limkokwing University of Creative Technology), pristatytas projektas. Jis pradžioje turėjo apimti sporto, ekologijos bei ekonomikos temas, netgi sietis su Lietuvių liaudies legenda apie Eglę žalčių karalienę. Bet viskas apvirto aukštyn kojomis nuvykus į visas idėjas turėjusią apimti filmavimo vietą, vėjo ir bangų sporto entuziastų vadinamą Akiniu. Senojo Šventosios uosto teritorija dabar yra vienintelė vieta Lietuvoje, palanki šiam sportui, tačiau gali būti, kad laikinai, nes čia planuojama statyti naują uostą. Šiai vietai unikalumo suteikia ir po didžiųjų liūčių Šventąja atplukdomos raudono vandens srovės, kurios pasiekusios jūrą susiplaka į raudoną putą. „Milk&blood“ („Pienas ir kraujas“) vardu save vadininanti sportininkų bendruomenė sezono metu gyvena išskirtinai laisvą gyvenimą, tačiau SMS komanda važiuodami filmuoti bendruomenės nežinojo, kad šalia šios laisvės oazės įsikūrusi neįgaliųjų vasaros stovykla. Vienas jos gyventojų Šaras, pasirodo, yra geras "vėjagalvių" bičiulis, ir su bendruomenės padovanotu vežimėliu jis kasdien atvažiuoja į paplūdimį stebėti jėgos aitvarų sporto. Netikėtas posūkis filmavimo aikštelėje pakeitė išankstinius planus, ir buvo nuspręsta kurti filmą apie patį Šarą, o dramaturgiją grįsti jėgos - negalios opozicija. Pavadinimu „Šaro ratai“ filmas buvo išradingai sumontuotas, siekiant maždaug dešimtį minučių papasakoti pagrindinio personažo akimis.

Ne tik filmavimuose keitėsi kūrinių koncepcijos. Daugelis filmų, kaip ir skelbia SMS tema, gimė montažo kambariuose. Dariaus Šilėno (LMTA) montuotas filmas „Somewhere in between“ pagal Gailės Garnelytės (LMTA) idėją ir filmuotą medžiagą turėjo būti kelių išskirtinių Neringoje gyvenančių asmenybių portretai, tačiau originalaus ir negailestingo medžiagos atžvilgiu montažo dėka tapo daug platesne metafora apie žmogaus vienatvę.

Taigi trys filmavimo ir dar keturios dienos montavimo netruko praskrieti, ir šeštadienio rytą visi prisatatė pabaigtus filmus. Peržiūros metu salė buvo pilnutėlė SMS dalyvių, jų draugų, giminaičių, taip pat ir garbės svečių iš Neringos savivaldybės bei LMTA. Balsuoti už geriausią garsisto, operatoriaus, režisieriaus ir montažo autoriaus darbą galėjo kiekvienas salės žiūrovas. Žiūrovai išrinko ir geriausią 2011m. SMS filmą, o Neringos savivaldybės atstovė paskelbė laimėtoją už indėlį atskleidžiant Kuršių Nerijos kraštovaizdžio unikalumą. Šį prizą be didelės konkurencijos gavo Laimono Puišio režisuotas filmas apie Nidos kopas - „Kopų sargai“ („Dune guards“). Režisierius kalbino kopų prižiūrėtojus ir iškėlė aktualų klausimą žmogaus kišimosi į natūralius gamtos procesus tema. „Žmogus ir griauna, ir kuria“, filosofišku tonu taria kopų sargai, lietuviškoje dykumoje praleidžiantys po 11 valandų per dieną. Filme įpinta ir dar viena asmenybė – E.Jonušas, Neringos kultūros kūrėjas ir puoselėtojas. Tekstas šiame dokumentiniame filme tėra akompanimentas iš Bulgarijos atvykusio operatoriaus Georgi Georgiev tvirta ranka nufilmuotiems kopų portretams. Filmas taip pat buvo nominuotas geriausios kameros apdovanojimui.

Projekto organizatoriai paskelbė šauniausią prodiuserį. Juo tapo filmo apie vėtrunges „Pamestas pasas“(„Lost passport“) idėjos autorius ir prodiuseris – Justinas Piliponis. Būsimas LMTA studentas savo komandai pasiūlė keliauti po pamirštą vėtrungių simbolikos pasaulį, kur kiekvienas ornamentas iliustruoja vis kitą žmogaus gyvenimo aspektą. Stipriai sukomercializėjusi tradicija baigia prarasti savo reikšmę, todėl ir filmo pavadinimas kelia pamestos tapatybes problemą. Žaismingų elementų – pasakoriaus sekamos legendos ir spalvotų vėtrungių figūrėlių kuriama žaismė sužavėjo balsavusiuosius ir jų sprendimu šis filmas gavo antrąją „Žuvį“ – tradicinę SMS apdovanojimų statulėlę - už geriausią režisieriaus darbą. Ji keliaus į Danijos mokyklos auklėtinės latvės Ligos(Nordic Multimedia Academy ) būsimų trofėjų lentyną.

Dar vienas įsimintinas šių metų filmas daug žadėjo jau nuo pat idėjos pristatymo. Aiškiai žinantis ko nori režisierius Gundars Jakobsons (Latvian Academy of Culture) visus sužavėjo motyvuotai išdėstyta idėja. Latviui pasisekė surinkti jo vizija tikinčią komandą (operatorius Perttu net šūktelėjo iš džiaugsmo sužinojęs, kad pateko į šią grupę) ir labai nuoseklaus, tikslingo darbo eigoje sukurti vaizdingą alegoriją apie žveją „Rūdys“(„Rust“). Šis filmas gavo geriausios kameros (suomis Perttu Inkila, Metropolia University of Applied Sciences ) ir geriausio garso (Jonas Jocys, LMTA) apdovanojimus. Filmo užmanymas buvo užfiksuoti laiko nuolat keičiamą gyvenimo būdą, tai kas po kurio laiko bus amžiams pradingę ir pamiršta kaip ir tie apleisti, rūdimis apsitraukę laivai marių pakrantėje. Jautriu žvilgsniu Perttu kamera fiksuoja žvejo atributiką, jo veiksmus ir supančią gamtą, kurie harmoningai dera vieni su kitais ir kurie iš esmės yra tiksliausias Kuršių Nerijos portretas.

Geriausia montažo režisiere buvo išrinkta Veselka Kiryakova (NATFA Bulgaria), dirbusi kartu su režisiere Tekle Kavtaradze(LMTA) kuriant filmą „Namo grįšiu vėliau“(„I‘ll be home latter“). Šis filmas seka kasdieninį guvaus devynerių metų berniuko gyvenimą. Iš pažiūros daug nuotaikingų scenų talpinantis filmas nejučia užsimena apie nelengvą berniuko istoriją. Nors jis neatskleidžia jokių problemų, visgi užduoda apie jas užsimenančius klausimus: kodėl berniukui mieliau yra vienam ar su draugais šlaistytis miestelyje, nei būti namuose, kodėl jam išsprūsta šiurkštūs žodžiai glostant katinuką? Ši komanda labai daug laiko praleido kartu su berniuku, jokio kito filmo kūrėjai nebuvo taip arti savojo personažo kaip šio. Tad meistriškumą pademonstravo jaunieji kūrėjai iš daugybės valandų medžiagos sumontavę jautrų devynmečio portretą.

Galiausiai belieka atskleisti, kas laimėjo geriausio SMS filmo titulą. Filmo prodiuseris, idėjos sumanytojas ir pagrindinis personažas – Jonas Špokas šį filmą sugalvojo tuomet, kai visi režisieriai jau buvo pristatę savo projektus. Entuziastingai stojęs prieš salę jis pasiūlė kurti dokumentinį filmą apie žmogų, kuris labai ko nors bijo, ir sekti procesą, kurio metu jis su ta baime kovoja. Tuo metu galbūt jis nė neįsivaizdavo, kad tuo žmogumi taps jis pats, nes tyčia ar netyčia visiems prasitarė turįs neįveikiamą aukščio baimę. Taip jau susiklostė, kad Jonas šoko parašiutu, o dokumentinis filmas „Šuolis“ („The jump“) fiksuoja jo psichologinio pasiruošimo procesą. Profesionaliai nufilmuotas ir sumontuotas šis filmas jau peržiūros metu buvo aiškus nugalėtojas, publikos ovacijos po šio filmo neprilygo jokioms kitoms. Ekstremaliausio, žiūroviškiausio ir, ko gero, labiausiai jaudinančio filmo komandoje buvo režisierė Akvilė Gelažiūtė (LMTA), garso režisierius graikas Georgios Chondrakis (Aegean University, Department of Cultural Technology and Communication), operatorė iš Suomijos Henriikka Ihalainen (Metropolia University of Applied Sciences) ir montažo režisierė suomė Katri Koivula Henriikka Ihalainen (Metropolia University of Applied Sciences). Geriausio filmo komandai bus įteiktas pagrindinio rėmėjo „Kodak“ įsteigtas prizas – 1 km kino juostos.

Taigi tokiais, maloniai nudžiuginusiais, rezultatais, pasibaigė šių metų „Vasaros media studija“. Ilgą tradiciją turinčios dirbtuvės, pradėtos dar legendiniais Lietuvos dokumentikos klasiko, LMTA profesoriaus, Henriko Šablevičiaus laikais, yra ilgiausiai gyvuojantis kino projektas Lietuvoje. Dabar sėkmingai jam vadovauja LMTA „Mokomosios kino ir TV studijos“ direktorė Inesa Kurklietytė. Kitais metais projektas ir vėl pakvies Europos kino studentus dviems savaitėms susiburti intensyviam kino kūrimui bene gražiausiame Lietuvos kampelyje Kuršių Nerijoje.

Straipsnio autorė Aistė Račaitytė yra LMTA III kurso kinotyros specialybės studentė. 

Nuotraukose - šiųmetinės SMS akimirka; filmuojant filmus "Šaro ratai" ir "Rūdys". Iš organizatorių archyvo.