Prieš premjerą. Svieto lygintojo belaukiant: Tado Blindos siužeto aktualizacija

Nelengvą mįslę mūsų kultūrai ir pasaulėžiūrai spendžia garsiausias XIX a. arkliavagis iš Luokės kaimo Tadas Blinda. Archyvinės žinios apie šį populiarų personažą be galo skurdžios, folkloriniai amžininkų pasakojimai prieštaringi, tad kyla daugybė klausimų, kaip pakelių razbainikas ontologizavosi tautos sąmonėje, kaip iš konkretaus istorinio tipo tapo bendriniu epo personažu, simboliu, reprezentuojančiu socialinio siužeto herojų. Tyčia stengiuosi vengti žodžio „mitas“, nes daugelis pastaruoju metu rašiusių ir šnekėjusių apie Blindos fenomeną mito sąvoką vartoja ne visai preciziškai, ne taip, kaip ją suprato struktūralistai A.J. Greimas ar Claude`as Levi –Strausas. Prieš ketvertą metų, minint Tado Blindos žūties 130-metį „Kultūros baruose“ pasirodė istoriko Tomo Balkelio straipsnis „Tadas Blinda: lietuviškojo R. Hoodo mito pėdsakais“, 

prieš keletą mėnesių „Metų“ žurnalas atspausdino profesorės Viktorijos Daujotytės esė „Apie mitą, arba apie Tadą Blindą“.  Netrukus kino ekranuose turi pasirodyti ir naujai susukta kino juosta „Tadas Blinda. Pradžia“, kurios nesu nei matęs, nei skaitęs scenarijaus, kas iš dalies palengvina kalbėjimą, neprisirišant prie literatūros.

Abiejuose aukščiau minėtuose straipsniuose autoriai mėgina teigti, kad Tado Blindos personažo aktualumas kyla iš socialinės neteisybės kontekstų. Kol pasaulis neįgalus išspręsti socialinės nelygybės, neteisybės ir atskirties problemų, tol aktualus bus ir mūsų svieto lygintojo paveikslas.

O kad toks personažas nesitraukia nuo mūsų scenos, autoriai prabyla apie atsikartojantį laiko herojaus mitą, kuris tarytum peržengia savo gyvento laiko ribas ir egzistuoja jau ne kaip literatūrinis personažas, o kaip universalėjanti mąstymo struktūra.

Nebūčiau linkęs razbainikėlio ir arkliavagio taip iškart sumitinti, nors Rimantas Šavelis pasistengė personažui suteikti simpatiškų charakterio bruožų: Tadas drąsus, užsispyręs, kietas, kovojantis už nuskriaustuosius, kenčiantis dėl pasaulį užvaldžiusios neteisybės, šmaikštus, jautrus ir mylintis, kartais net sentimentalus, ir visai nesvarbu, kad tas vaizdinys yra prasilenkiantis su istorine realybe anachronizmas. Į personažą sudėta viskas, ko reikia reklaminiam įvaizdžiui, tačiau nėra gana, ko reikėtų tikram mitui ir mito mediatoriui, tarpininkui tarp Dangaus ir Pragaro, tarp buvusių ir būsimų laikų. R. Šavelio sukurtas lietuviškas terminatorius su botagu rankose visai tiko sovietų valdžiai, kaip sovietinei publikai tiko totalitariniai fantazmai: „Keturi tankistai ir šuo“, „Kapitonas Tenkešas“, „Septyniolika pavasario akimirkų“ ir daugelis kitokio, klasika tapusio socialinio „širpatriebo“, formavusio mąstymo mitologemas apie revoliucijas, Leniną, Staliną ir karą.

Rugpjūčio mėnesį, vieną naktį, berods pučo metinių proga, per „Svobodos“ radiją susiginčijo du Rusijos profesoriai dėl sociologinių tyrimų jų šalyje. Ginčas buvo labai įdomus, o klausimas suformuluotas daugmaž taip:  kokios asmenybės šiandieninėje ruso sąmonėje yra iškiliausios, nepraradusios ontologinio reikšmingumo? Ir vienas iš profesorių nedvejodamas pasakė: „Jei taip paklaustumėte dabartinės Rusijos, neabejotinai lyderių trejetuke apklaustieji įvardytų Staliną“. Beje, Koba, kaip istorinis personažas, turi gana nemažai panašumų su mūsų Tadu Blinda. Stalinas gal net labiau mitologinis. Pasirodo, jis galėtų pretenduoti į mitinę būtybę net dėl fizinių defektų. Aptikau biografinių liudijimų, kad vaikas gimė labai silpnas, „ o antras ir trečias jo kairės kojos pirštai buvo suaugę plėve. (Mitiniams personažams yra būdingos fizinės anomalijos). Tai, kad sūnus nemirė, motina laikė stebuklu ir jį dievino. Tikriausiai dėl to jis pasijuto esąs ypatingas . Vaikas užaugo jautrus, bet kartu rodė esąs valdingas ir savimi pasitikintis.
Soso anksti pradėjo kalbėti. Jam patiko gėlės (vėliau tapo aistringu sodininku, augino citrinas ir pomidorus, bet labiausiai mėgo rožes ir mimozas) bei muzika (Stalinas niekada nenustojo mėgavęsis gruziniškomis melodijomis, o labiausiai mėgo „Skrisk tolyn, juodoji kregžde“ ir „Suliko“)“ , - rašo istoriniai šaltiniai.“ Kaip ir Tadas Blinda Stalinas plėšikavo, tik kur kas stambesniu mastu. Jis nevogė iš valstiečių arklių, o plėšė bankus ir traukinius. Kitaip nei Tadas Blinda, jis žudė, o pinigai, anot legendos, keliaudavo į partijos iždą, taigi, nuskriaustiems ir pažemintiems proletarams iš pavergėjų jungo vaduotis. O štai Leninas mylėjo vaikus ir yra nešęs rąstą per šeštadieninę talką. Visi šie pasakojimai grynų gryniausias folkloras, ir norint atsakyti į klausimą, kaip tokie mąstymo recidyvai  įsikurdina tautų sąmonėje, reikia bent akies krašteliu žvilgtelėti į mitą ne kaip į gražų literatūrinį pasakojimą, o kaip į pasaulio modelį.

Visų pirma turėtume suvokti, kad mitinio laiko dimensija nėra tapati istoriniam laikui. Istorinis laikas visuomet pasižymi tam tikru nuoseklumu: vienas įvykis seka kitą, ankstesniame glūdi priežastis ar aplinkybės įvykti kitam siužeto sandui, kitaip tariant vienas įvykis yra logiška ir išskaičiuojama kito tąsa. Tokiame istoriniame pasakojime laikas yra tarytum vektorius, nukreiptas iš praeities per dabartį į ateitį – į siužeto kulminaciją ir pabaigą (mūsų atveju -Tado Blindos užmušimą Luokės turgaus aikštėje).  Mitinis laikas nuo istorinio skiriasi tuo, kad jis nėra linijinis, o atsikartojantis ir ciklinis. Jis neturi istorinio matmens bei įvykinio nuoseklumo, tad kartojasi kasmet kaip kokios šv.Kalėdos ar šv.Velykos.

C. Levi – Strausas apie mito perskaitymą rašo: „... bandydami skaityti mitą kaip novelę ar laikraštį, t.y. eilutė po eilutės, iš kairės į dešinę, mes jo nesuprantame, nes mitą turime suvokti kaip visumą, įsisąmonindami, kad pagrindinė mito reikšmė perduodama ne įvykių seka, o, jei taip galima pasakyti, įvykių paketais, net jei tų įvykių laikas pasakojime visai skirtingas. Taigi mitą turime skaityti daugmaž taip, kaip skaitytume muzikinę partitūrą: ne strofa po strofos, o suvokdami visą puslapį ir pripažindami, kad tai, kas parašyta pirmoje strofoje puslapio viršuje, įgyja reikšmę tik laikant pastarąjį neatskiriama dalimi to, kas parašyta žemiau – antroje strofoje, trečioje strofoje ir t.t. Vadinasi, turime skaityti ne tik iš kairės į dešinę, bet tuo pat metu – vertikaliai, nuo viršaus į apačią. Reikia suprasti, kad kiekvienas puslapis yra visuma. Ir tiktai traktuojant mitą kaip orkestrinę partitūrą, parašytą strofa po strofos ir suprantamą kaip visumą, galime suvokti mito reikšmę.“ Taigi, mitui nepakanka to, kad kai kuriais istoriniais tarpsniais kai kuriems socialiniams sluoksniams personažas tampa aktualus. Kad jis taptų mitinis, privalo būti demiurgu, kuriančiu pasaulį iš pirminio chaoso.  Tadas Blinda, priešingai yra labiau chaoso personažas, tad nenuostabu, kad atstovaudamas šiai zonai nusipelno labai daug simpatijų tarp mūsų anarchistų.

Nors ir daug šiame „svieto lygintojo“ siužete literatūros, reikia pripažinti, kad esama ir giluminių mito struktūrų, visų pirma iniciacijos ritualo elementų. Mitologijos enciklopedijoje rašoma, kad pirmojoje vyro iniciacijos ritualo dalyje yra „įšventinamojo išėjimas anapus savo stovyklos teritorijos (mūsų atveju – Blindos išėjimas į Bivainių girią). Pasakose – jo išvarymas, išbėgimas, išvežimas, pametimas miške, apiplėšimas, išvarymas laimės ieškoti ir pan. tačiau tai ir individo išėjimas už stovyklai būdingos socialinės (teisinės - aut. pastaba) struktūros. Laisvu noru ar priverstinai atsisakoma savo ankstesniojo socialinio vaidmens. Mituose šis išėjimas neretai prilygsta mirčiai“ .

Antrojoje iniciacijos dalyje yra mediumo išbandymai, o trečiojoje, kai išbandymai ištveriami, įvyksta slaptųjų sąjunga.  Tado Blindos literatūriniame siužete tai būtų slapta plėšikų gaujos priesaika prie pasaulio medžio - Dervinių pušies Bivainės girioje.

Visai neaišku, ar šiandieninis mūsų kinematografas sugebės įpūsti Tadui mitinio tautos personažo dvasią, ar jis taip ir liks rūgti prekyviečių lentynose, kaip nevykęs Blindos alus? Pagyvensim – pamatysim. Galų gale, mito gyvybingumas labiau priklauso ne nuo jo kūrėjų talento, o nuo visuomenės mentaliteto ir sąmonės.

Nuotraukoje - naujo lietuviško filmo "Tadas Blinda. Pradžia" reklaminio plakato fragmentas.