Prieš premjerą. Audrius Stonys - apie čempioną Raminą, jo ikonas ir filmų idėjas, kurių negaila dalinti

Ketvirtadienį „Skalvijoje“ Vilniaus dokumentinių filmų festivalį pradės „Raminas“, kurį jau matė Niono ir Maskvos festivalių publika. Audrius Stonys sukūrė „Raminą“ Gruzijoje su gruzinu scenaristu Givi Odišarija, o filmo prodiuseris – latvis Uldis Cekulis. „Raminą“ filmavo Audrius Kemežys.

Ir jeigu iškiltų klausimas, kieno tai filmas – lietuvių, latvių ar gruzinų, - Audrius Stonys seniai yra suformulavęs atsakymą: nei jis, nei operatorius negalėtų sukurti nei gruziniško, nei latviško filmo. Vadinasi, tai lietuviškas filmas, kurio herojus – gruzinas imtynininkas Raminas Lomsadzė.

Audrių Stonį prodiuseris pasikvietė „tik“ pažiūrėti medžiagą: Uldis Cekulis, operatorius profesionalas, pats filmavo Gruzijos imtynininkus keletą metų, sutaręs daryti filmą

su gruzinų režisieriumi. O režisierius pasitaikė toks, kuris svajojo filmuoti dar keletą metų. Tada ir buvo kreiptasi į Stonį. Jis tarp kovojančių gruzinų stipruolių įžiūrėjo vieną visai šalutinį personažą ir suprato, kad filmą būtų įdomu kurti apie jį, o ne apie imtynes.

Režisierius Audrius Stonys:

- Yra tokia nacionalinė sporto šaka – gruzinų imtynės. Jos skiriasi nuo klasikinių, vyrai nesivartalioja ant žemės, jeigu priešininkas nugriūna, jam leidžiama atsistoti. Tai įdomi senovinė sporto šaka, nuo jos gruzinai imtynininkai pradeda, po to eina tolyn, į dziudo, klasikines imtynes.

Personažas, kurį įžiūrėjau Uldžio Cekulio medžiagoje – Raminas Lomsadzė, kažkada buvęs garsus imtynininkas, septynias kovas laimėjęs per 55 sekundes – vadinas, vienai kovai jam reikėjo kelių sekundžių, kad įveiktų priešą! Jis save vadina ir pasaulio, ir planetos čempionu. Šiaip jau ta gruziniška kova kultivuojama tik Gruzijoje, ir jeigu tu esi Gruzijos čempionas, automatiškai už tave pasaulyje geresnio nėra. Bet ne - pasaulio, planetos rekordininkas – jis gruziniškai užsisuka į viršų. Nesvarbu. Raminas buvo labai gerbiamas aukšto rango sportininkas.

Dabar jam 75, jis gyvena mažoje aplūžusioje trobelytėje Kvareli miesteliuke. Negali miegoti savo lovoje, nes virš galvos plyšys, varva, kai lyja, apačioj sustatytos vonelės vandeniui surinkti, jis miega virtuvėje ant mažos siauros lovytės. Ir visą gyvenimą jis liko vienas. Niekada neturėjo nei žmonos, nei draugės. Man buvo įdomu pasižiūrėti, kaip susiklostė to žmogaus gyvenimas. Besikapstant gilyn, paaiškėjo, kad vis tik buvo draugė, bet ji buvo prieš 50 metų.

Yra keletas dokumentų, kuriuos Raminas šventai saugo kaip ikonas. Vienas – jo motinos nuotrauka. Gruziniškai motina – Deda. Raminas savo motiną vadina mamyte. Neįprasta Gruzijoje, kad 75 metų vyras mirusią motiną vadintų Dediko. Jos portretą Raminas pasistatęs priešais save, miegodamas jis žiūri į Dediko, nušluosto dulkes nuo portreto kiekvieną rytą. Tai jam šventa. Mama jam egzistuoja visame kame. Ji mirė prieš keletą metų, būdama virš 90 metų, o Raminas iki šiol negali susitaikyti su jos mirtim, ir Dediko dalyvauja jo gyvenime.

Kitas dokumentas – lapelis, kuriame Raminas surašė savo pergales. Sutrintas sutrintas lapelis. Man jis labai priminė sceną iš Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Pirosmani, Pirosmani...“, kur Pirosmanis ištraukia mažą laikraščio lapeliuką. Tas pats! Raminas visą laiką prie širdies saugo tą mažą lapelį, kur surašyta, kuriais metais kokią kovą jis laimėjo.

Dar jis turi visiškai nutrintą,laiko sukapotą atvirutę, kur jam rašo jo mylimoji iš Kvareli. Rašo labai santūriai: linkiu tau ir tavo mamai daug laimės, sveikatos. Ir pasirašyta: Kvenatkoca kaimas, Gruzija.

Ir nuotrauka, kurioje Raminas ir ji susiglaudę, nusifotografavę prieš 50 metų. Jiems abiems tada buvo po 25. Mums bekalbant Raminas pasakė, kad gal būtų visai neblogai susirasti tą Svetą Turmanidze. Paklausiau, o kaip manai, kiek jai dabar galėtų būti metų? Jis pagalvojo ir sako: turbūt 45, ne, gal 55, o gal ir 60. Nors nuotrauka daryta prieš 50 metų. Jis negali susitaikyti, kad jai gali būti 75, kaip ir jam. Tai nesutelpa jo vaizduotėje.

Įdomu, sako, būtų ją susirasti, bet tas kaimas toli, reikėtų važiuoti į visai kitą Gruzijos kraštą, o jis neturi pinigų. Tada mes pasakėm: gerai, nupirksim bilietą – keliauk. Ir jis iškeliauja. Visas filmas – seno čempiono kelionė, norint surasti savo mylimąją.

Pažintis su Raminu buvo pakankamai trumpa, o paieškos ir gilinimasis į jo gyvenimą visas buvo fiksuojamas. Mes nuvažiavome į Gruziją su operatorium Audrium Kemežiu, filmavom nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos nakties ir net naktį. Dirbom neskaičiuodami laiko, gyvenom su Raminu. Būdavo taip, kad man išsenka bet kokia fantazija, filmuojant kiaurą dieną ir kiaurą naktį. Audriaus kažkada paklausiau: ar tu dar turi kažkokių idėjų, nes aš jau nebežinau, kur ką galima būtų filmuot. Jis atsakė: kuo sunkiau gaunamas kadras – tuo didesnė jo vertė. Žiūrėdamas jo medžiagą, įsitikinau tuo. Visi kadrai iš tiesų yra išlaukti, širdim nufilmuoti.

Gruzija man – visiškai nauja kultūra, naujas pasaulis. Scenaristas Givi Odišarija mane įvedė į aplinką, į kultūrą. Kiekviena kultūra turi savo ženklus, tiktai tos kultūros žmonėms suprantamus. Dėl to man buvo labai svarbu turėti šalia tokį žmogų. Be to, Raminas nelabai kalba rusiškai. Todėl scenaristas buvo tas, kuris jį atvėrė, tiesiogiai kontaktavo. Bendraudamas, klausinėdamas, jis vairavo filmą. Tai ne vertėjo funkcija. Nebuvo taip, kad aš jam siūlyčiau, apie ką klausinėti. Mes labai daug kalbėdavomės su scenaristu. Visi vakarai – mūsų pokalbiai apie Raminą, apie filmą, kaip jis formuojasi. Scenarijaus kažkiek buvo ir užrašyta, bet svarbiausia, kad jis egzistavo gyvai. Tikrai, visada dokumentiniame kine užrašytas scenarijus – tik kelio ženklai. Viskas paskui keičiasi.

O prodiuseris Uldis Cekulis  – ne vien tik tas žmogus, kuris duoda pinigus. Jis labai jautriai dalyvavo filmo kūrime. Žinodavo, kada jam reikia būti, o kada geriau nebūti. Daug metų filmavęs tą aplinką, jis jautė, kad jo dalyvavimas kažkaip įtakotų, trukdytų operatoriui. Jis labai subtiliai elgėsi ir laukė kiekvieno kadro, džiaugėsi kiekvienu atrastu  epizodu. Juk jis pradėjo savo kelią kaip operatorius gamtininkas, jis turi kantrybės, žino kadro vertę, kadro ilgio vertę.

Mūsų filmas trunka vieną valandą. Paskutinė filmavimo diena – lapkričio 7, gerai prisimenu, nes buvo Ramino gimtadienis, kitą dieną mes ir užbaigėm filmą. Balandžio pabaigoje jis buvo baigtas gaminti. Niono festivalyje aš jį pirmą kartą pats pamačiau dideliame ekrane. Spalį „Raminas“ dalyvaus festivalyje Florencijoje.

Dabar darau filmą apie du kareivius – vokietį ir rusą – 1944 metais palaidotus po vienu ąžuolu. Ir laukia dar vienas gruziniškas filmas – apie Pirosmanio gatvę Tbilisyje. Sena aplūžusių namų gatvė, kurioje mirė Pirosmanis. Ten ir jo muziejus yra, jis labiau panašus į apleistą rūsį. Gatvė, kurioje gyvena daugybė keistų personažų.

Apie būsimus filmus kalbu be baimės, kad mano idėja gali atsirasti kažkieno kito filme. Idėja kaip dailininko dažai: gali imti kas nori, bet tokio pat paveikslo vis tiek nenutapys. Gal geriau, gal blogiau, bet žinau, kad bus tikrai kitaip, nei aš sugalvojau. Tiesą sakant, aš net norėčiau, kad kas nors paimtų mano idėją ir padarytų savo versiją. Būtų labai idomu filmus parodyti kartu.

Nuotraukose - Uldis Cekulis, Raminas Lomsadzė, Audrius Stonys (1), Raminas Lomsadzė traiško riešutą (2), Pirosmanio kambarys Pirosmanio gatvėje Tbilisyje (3).

Nuotraukų autoriai -  Givi Odišarija (1), Uldis Cekulis (2), Ulijona Odišarija (3).