Po premjeros. Sąskaitą faktūrą už “TBP”– į ūkio ministeriją
Naujo lietuviško filmo “Tadas Blinda. Pradžia” autorius prodiuseris Žilvinas Naujokas nusprendė viename tautinėmis spalvomis padabintame maišelyje perparduoti pramoginio kino žiūrovams dvi paklausias
prekes - suplakė Holivudo štampus ir populiaraus lietuviško televizijos filmo “Tadas Blinda” (rež. Balys Bratkauskas) kai kuriuos motyvus, pavadinimą, herojus. Daugybės kino profesionalų ekrane matomomis ir iš “dolby” sistemos girdimomis pastangomis bei jų tyliomis ir garsiomis maldomis galų gale pavyko sukurti pakankamai žiūrovišką, lengvą, neįpareigojantį jokioms refleksijoms reginį. Manykime, kad bandymas prastumti hibridą pavyko. Parodys, lietuviškai tariant, “box office’ai”. Ir šį, tikrai ne mažiau įdomesnį už ekrane matomus nuotykius, detektyvą nacionalinėje kino rinkoje stebėsime kelias savaites.
Tiesą sakant, reikia, kad – nors tai ir skamba neleistinai primityviai - žiūrovams šis filmas patiktų. Reikia atiduoti duoklę statistiniam žiūrovui, įvairiausių mokesčių (ir, beje, PVM’ų, kurių dalies nuo parduotų bilietų siekia dabar kinematografininkai) mokėtojui. Nemoralizuojant, koks tas žiūrovas negilus ir neintelektualus, needukuojant jo be sustojimo. Kad vakaras, praleistas klube jam būtų lygus vakarui kino teatre… Kad jis, tas “paprastas žiūrovas” nebambėtų, kad dešimtmetį nematė nė vieno lietuviško “kino”. Elektorato pretenzijos, kaip tai būtų nemalonu, pasiekia jį atstovaujančią valdžią ir ji tada visai nebesupranta, kodėl kažką kino menui privalo.
Kultūros ministerija “TBP” kūrėjams 2 mln. Lt. sumokėjo ne už gražias akis, o todėl, kad Ž. Naujokas pasamdytų specialistų ir tautai “gražu” padarytų. Rizika, pripažinkime, buvo didžiulė. Matėme, kokiu fiasco baigėsi ant žiūroviško kino grėblio bandžiusių lipti brolių Žeraldo ir Artūro Povilaičių verkt verčianti komedija “5 dienų avantiūra”; Emiliui Vėlyviui tik iš antro “Zero” pavyko prisišaukti publiką. Žiūroviško kino formulę visi žino, tik kažkodėl retam pavyksta ją ekrane suraityti.
Kartą per dešimt metų gal ir verta ryžtis žingsniui finansuoti tikimybę, kad pramogų ieškanti tauta užsuks į lietuviškai kalbantį ir įtikinėjantį, kad Lietuvą rodo, kiną. Ar tai būtent Kultūros ministerijoje remtinas dalykas – svarstytina. Juk tokie dalykai, kaip perpardavinėjimas (Holivudinių standartų ir štampų), atliekų perdirbinėjimas (šimtąkart naudotų siužetinių schemų perrašinėjimas), tarpininkavimas (tarp minėtų štampų bei 7-ojo dešimtmečio lietuviškos televizijos hito ir mūsų dienų) – visa tai yra daugiau mažiau populiarios Lietuvoje verslo rūšys ir porūšiai. Verslo Lietuvoje situacija rūpinasi, berods, ūkio ministerija ir kt. Jeigu koks nors valdininkas Kultūros ministerijoje turėtų humoro jausmą, tai šiandien, kai tauta šluoja bilietus į “Tadą Blindą. Pradžią”, į ūkio ministeriją nusiųstų sąskaitą faktūrą.
Iš karto reikia susitarti, kad su senuoju TV filmu “Tadas Blinda” naujasis neturi nieko bendro netgi ne kokybės prasme (kokybė - ir senojo filmo tuometiniame TV kontekste , ir naujo multipleksų repertuaro apsuptyje – normali), o brukamos ideologijos. Pirmojo filmo veiksmas, idėja, tekstai vienaip ar kitaip sukosi aplink svieto lyginimo temą. Šiandieninėje liberalistinėmis idėjomis persisunkusioje Lietuvoje sekimas senojo “Tado Blindos” motyvais ir kvietimas duoti buožėms į skudurus komerciniame filme, kurį trečdaliu verslas ir parėmė, būtų mažų mažiausia nelogiškas ir netgi nekorektiškas. Naujame filme, atvirkščiai, tik ką iškepti maištininkai įtikinėjami, kad su ponais kovoti nereikia. Ypač simpatingi dvarininko Gruiniaus žodžiai mužikui, kad “ne aš žemę ariu, o tu, reiškia tu ir turi ją ginti nuo priešų”. Geniali demagogija. Turi darbą -vargą, tai ir gink jį iš paskutiniųjų. Projekto ideologai įsitikinę, kad juodadarbis aria žemę ne tam, kad gyventų, o gyvena tam, kad artų. Gal čia kokie linkėjimai išlaisvėjusių rinkų institutams? Bet kadangi filme ta demagogija įdėta į labai nuoširdaus, bet kuo galinčio įtikinti 
aktoriaus Vido Petkevičiaus lūpas, tai skamba kaip normalus dalykas. Ir atrodo kaip 25 kadras.
Scenaristas Jonas Banys ne veltui įžanginiuose titruose įrašytas antruoju po Ž. Naujoko. Jis yra pagrindinis žmogus, atsakingas už tai, kad žiūrovui neliktų jokių neatsakytų klausimų. Ir kad apskritai jokių klausimų nekiltų. Kodėl Blinda kovoja? Už ką kovoja? Kas yra laisvė ir kam ji Tadui reikalinga? Jonas Banys į šiuo sudėtingus klausimus atsakė. Jo dėka jokių dviprasmybių filme neliko, jokių poteksčių. Viskas tekste. Klausyk ir atsipalaiduok. Priešas – išorėje, lietuviai turi būt kartu, laisvė reikalinga girdėt, kaip žolė auga. Tėvynėje, suprantama. Tėvynės meilės deklaracijos viešose erdvėse šiuo metu yra didelis deficitas, ir autoriai tai labai gerai pajuto. Juk iš tiesų Tėvynės meilės Tėvynėje neabejotinai yra, bet retas apie ją kalba – tai nemadingas viešųjų erdvių diskursas, o ir tapatybės sąvoka išskydusi… Ir štai Ž. Naujokas su J. Baniu pasiūlo krištolo skaidrumo versiją, kurioje nėra vietos abejonėms tapatybės, tiesos, Tėvynės sąvokomis. O jeigu pagrindiniam herojui ir iškyla koks klausimas, tai jį greit užčiaupia kokia nors tiesiog lietuviškumą propaguojanti scena. Ar šiaip staiga pritrenkiančio grožio peizažas pasirodo. Gali būti ir koks antilietuviškas intarpas, kaip antai Snegiriovo - Antano Šurnos ir Razumovskio - Mykolo Vildžiūno dialogas apie tai, kad “Lietuvoje gerai, bet lietuvių per daug”.Suvaidintas tas antilietuviškumas tokiomis tirštomis spalvomis, kad gali į jį žiūrėti nebent kaip į “Šluotos” karikatūrą, na, dar anekdotą iš serijos “Susitiko amerikonas, rusas ir prancūzas…”. Piktybinio nacionalizmo, kaip prieš premjerą spėliota, “Tade Blindoje. Pradžioje” tikrai nėra. Kaip ir kiekviename kostiuminiame filme, kur susiremia skirtingos šalys, tautos, yra vienas kitas aitrokas pokštas.
Įdomu, kad žiūrint šį filmą visai nekyla klausimų apie konkretų sukilimą, nors literatūrinio Blindos gimdytojo rašytojo Rimanto Šavelio lyg ir sekta realios istorijos pėdsakais. Ir už tai turėtume padėkoti operatoriui Ramūnui Greičiui, kuriančiam mitologinę, abstrakčią erdvę. Būtent R. Greičiaus kameros dėka lyg savaime atpuola bet kokie klausimai apie istorinį laiką ir tikrus įvykius. Jo kamera regi legendą apie žalią gražią naivią jauną Lietuvą. Operatoriaus akis raistą verčia lyg gyva būtybe, ir iš miško išnyrantys lietuviai su gaubtais ir šakėmis ar muškietomis kažkurią sekundės dalį atrodo lyg kokie goblinai. Pasaka. Lietuvos klonius, miškus ir apsamanojusius medžius R. Greičius filmuoja taip įkvėptai, kad tik filmo pabaigoje, tik
Be kelių gražių, tarsi nežinomų meistrų natiurmortus ir buitinius paveikslus atkartojančių dvarininkų buities interjerų, mums parodomos ir “biški” paauksuotos lubos (dėlei prabangos), po kuriomis sėdi legendinis Lietuvos aktorius Donatas Banionis ir vaidina Muravjovą. Vilniaus generalgubernatorius įkalba lenką Janeką Razumovskį išprovokuoti maištą Gruinio dvare, Razumovskis į pagalbą pasikviečia padugnę “chalujų” Edmundą - Dainių Kazlauską. Kaimiečiai su šakėmis ir be jų atsiduria ant Gruinio dvaro slenksčio. Kam ta provokacija reikalinga, ne iki galo aišku, bet ir nesvarbu– ji reikalingiausia projekto autoriams. Toks yra siužetinis karkasas.
Projekto autoriai puikiai nutuokia, kad mūsų dienomis, kai konformizmas yra populiariausia ir gana vaisinga pasaulėjauta, būtų neprotinga filmo herojumi daryti maištininką iš prigimties, baltą 
O štai maištininkas ne savo valia, tik atsitiktinai padegęs kluoną su meilužiais Konstancija Gruiniene – Tatjana Liutajeva ir Edmundu – Dainiumi Kazlausku, maištininkas todėl, kad miniai reikia vedlio – logiška. Iš pradžių Tadas apskritai nesupranta, kam reikia maištauti, visokius klausimus uždavinėja. Tada pametėjama išorės priešų tema, ir viskas pasidaro aišku. Nuo kitų kaimiečių Tadas skiriasi tuo, kad yra romantikas, jam žemės - kaip nuosavybės, turto – nereikia, reikia tik kaip Tėvynės. Jam reikia pagulėt Lietuvos pievoj su gražia mergaite dvarininkaite Kristina. Mums lyg bandoma įteigti, kad tai meilė, bet ji kažkokia, atleiskite, neholivudiška, o labai kukli, lietuviška, lyg savaime suprantama. Nors kadre beveik kultinės popkultūrai aktualių Lietuvos ir Rusijos erdvių figūros – Mantas Jankavičius, Agnė Ditkovskytė. Matosi, kaip noriai šie aktoriai dirba ekrane, negi negalima buvo išspausti iš šios meilės linijos daugiau – parašyti porai daugiau aistringesnių dialogų, ne tik apsiriboti aktorių profiliais skirtinguose ekrano kampuose?
Ir apskritai šiame filme režisūros drąsa atvirkščiai proporcinga prodiusavimo užmojams. A - ū, režisieriau Donatai Ulvydai. Jeigu jau turite aikštelėje kerštingą lenką išdaviką Janeką Razumovskį – ypač simpatišką blogį, kuris taip tinka aktoriui Mykolui Vildžiūnui, tai gal reiktų jį – ir blogį, ir aktorių – išnaudoti? Ne kiekvieną dieną kostiuminį tautinį kolosą proga režisuoti pasitaiko. Spaudos konferencijoje buvo prasitarta apie improvizacijas aikštelėje. Ko jos vertos, jeigu Razumovskis nė nepabandė Kristinos suvedžioti, ir gražuolė neturėjo progos pademonstruoti, kokia ji išmintinga - nutuokia, kad Tado ne tik stotas, bet ir siela graži, o Razumovskis - fu. Čia pagal dramaturgijos (holivudinės, ne čechoviškos) standartus šalutinė siužetinė linija prašyte prašosi – o kūrėjai ir toliau Tėvynei giesmę gieda, kažkokius praeities vaiduoklius verčia Razumovskį ginti. Nuotykių filmas pradeda panašėti į patriotinį propagandinį kiną. Nuobodos jūs, ponai kūrėjai. Tikrai ne finansai, o fantazijos stoka sutrukdė miško takelyje Agnei - Kristinai Mykolą – Janeką netyčia susitikti ir kelias žodžiai, gresiančiais meilės trikampiu, persimesti. Pakeliui priminsiu, kad būtent tokio plauko šalutinės linijos būtinos, nes jos tirština spalvas ir atspalvius, formuoja personažo charakterį. Bet čia, matyt, dar ir žanro, griežtas taisyklės diktuojančio, problema iškyla. Kostiuminis nuotykių filmas? O gal veiksmo (galima įtarti – fizionomijas statistai ir artistai daužosi, yra nemažai kraujo, perkreiptų veidų)? Kostiuminė melodrama? Patriotinė drama? Visko po truputį, o dominuojančią liniją sunkoka surasti. Bet netgi ne tai svarbu. Prieš keletą metų vieno sėkmingiausių lenkų komercinių filmų „Tvanas“ ir daugybės kitų režisierius, senas Vytauto Žalakevičiaus draugas Jerzy Hoffmanas viešėjo Vilniuje, lenkų kino dienose, ir neslėpė savo kostiuminių istorinių filmų sėkmės, kuri kadaise peržengė Lenkijos sienas ir iki dabar vyresnės kartos žiūrovų yra nepamiršta: kai kuriate kostiuminį istorinį nuotykių filmą, sakė Maestro, turėkite omenyje, kad paprastam žiūrovui visai nesvarbu, kas su kuo kaunasi ir kas laimi, svarbu, kad pavyktų papasakoti apie jausmus, apie meilę. Jeigu apie tai pavyks filmą sukurti, tada ir visas kostiuminis istorinis nuotykinis anturažas pasiteisins, jei ne... Jausmai, beje, irgi yra iš dalies nuotykiai.
Šiek tiek gaila, kad filme prisibijoma sodresnių jausmų ir emocijų. Nors pasakyti, kad jų visai 
nėra – irgi nebūtų visa tiesa. Kartais kažkokiu neadekvačiu džiaugsmu pratrūksta pagrindinis herojus taip demonstruodamas jaunystės jėgų perteklių. Be to, trumpoje, kelias epizodais papasakotoje „Tado Blindos. Pradžios“ priešistorėje – apie tai, kaip Gruinius savo brolį Adamą (Andrius Kaniava) nužudė - yra energija, herojų charakteriai, asmeninės dramos, aistringai išreikštos žmogiškos ir socialinės - pilietinės pozicijos. Bet toks įspūdis, kad filmo režisieriumi kokiu ketvirtu ar penktu numeriu titruose užrašytas Donatas Ulvydas režisuoja ne filmą, o tik atskiras jo scenas. Ir gerbtinai įveikia tas trumpas distancijas. Ko verta vien naktinė scena kapinėse, po Tado draugo Vincės – „liūdno slibino“ Dominyko Vaitiekūno mirties. Horizontą kadre – lyg asociaciją į „atfotošopintą“ MKČ paveikslą „Žemaičių kapinės“ - skrodžia sulinkusi gedinčio Tado figūra. Skamba reto grožio daina „Raudoni vakarai“ iš kiekvieno „Forum Cinemas Vingis“ sienos milimetro. Tikrai įspūdingi, skausmingi kadrai. Juos, kaip atskirą trumpametražį filmą, buvo galima rodyti krepšinio čempionato pusfinalio rungtynių pertraukose. Ir verkti, verkti... Tarpus tarp trumpametražių filmų „Blindoje“ užpildo, kaip jau sakėme, operatorius, dar garso režisieriai Artūras Pugačiauskas su kompozitoriumi Kipru Mašanausku (skelbiama, kad garsas buvo daromas 10 mėnesių!), ir, žinoma, aktoriai. Jie savo charizmomis ir siužeto spragas užpildo, ir patriotinius šūkius sušvelnina, ir prajuokina.
Aktoriai Dainius Kazlauskas su Tatjana Liutajeva netingiai, su ugnele, kūnais ir mimikomis pasakoja, na, praktiškai ir faktiškai anekdotus apie poručiką Rževskį. Jų intermedijoms sunku ką nors prikišti. Vidas Petkevičius vaidina puikią psichologinę dramą – ir apgaudinėjamo vyro, ir senstančio tėvo, ir patrioto dvarininko... Užsimanius žongliruoti filmo interpretacijomis galima būtų net pasakyti, kad Gruinius yra pagrindinis reginio personažas. Nes Vidas Petkevičius – iš tos kompanijos scenos ir ekrano meistrų, kurių net tiesmukas tekstas negali nugalėti, o paprasčiausiam personažui jų prigimtis supina sudėtingą emocinį siužetą. Nuoširdi, įspraudžianti į filmą niūraus lyrizmo Jokūbo Bareikio–Motiejaus vaidyba – vyriškos draugystės temą aktorius filmo tėkmėje gana nuosekliai išsemia. Dainininkas Mantas Jankavičius - Blinda natūraliai pritampa šitoje kompanijoje, tik patvirtindamas, kad kinogeniškam scenos žmogui kelias į ekraną visiškai natūralus. Svarbu, kad jis ne koks arkliavagis iš Luokės – su šia Tado Blindos reputacija autoriai susitvarko vienu sakiniu: „pavogsi vieną kartą arklį, visą gyvenimą arkliavagiu vadins“. Kuris aktorius kaip moka, tas taip ir šoka.
Tiesa, keletoje trumpų scenų filmas pavojingai priartėja prie praėjusio sezono nesusipratimo „Knygnešio“ – kalbu apie tas sterilias kaimiečių trobas etnografiniame muziejuje (sodyboje?) ar kartais pamirštančius vaidinti statistus. Nenustebtum, jeigu kokia džinsuota senjorė muziejaus prižiūrėtoja su mezginiu kadro kampe būtų prisėdusi. Bet visa tai tik detalės, kurias nustelbia gražus lietuviškas žodis „subinė“.„Dolbio“ sistemos dėka jis skamba labai įtikinamai, ir kai Tadas Blinda suklykia apie savo auksinę subinę, kurią reikia ginti, supranti, kad ji - produkto raktas. Ir geriausias komplimentas, kurį galima išspausti šiam filmui kaip meninei visumai.
Kadruose iš filmo ir filmavimo aikštelės - aktoriai Agnė Ditkovskytė, Mantas Jankavičius, Tatjana Liutajeva, Dainius Kazlauskas, Mykolas Vildžiūnas.
Nuotraukos iš www.tadasblinda.lt
