Siūlome paskaityti. ...apie galimybę išlikti laisvam

Kviečiame paskaityti mėnraščio „Kultūros barai“ naujausią, rugsėjo numerį. Jame publikuojamos diskusijos „Akistata su laiku: ar įmanoma išlikti laisvam?“ objektas – režisieriaus Kristijono Vildžiūno vaidybinis filmas „Kai apkabinsiu tave“. Juosta Lietuvos kino žiūrovams buvo pristatyta vėlyvą 2010 metų rudenį, filmas viešėjo Gdynės filmų festivalyje (Lenkija). „Kai apkabinsiu tave“ yra pirmasis lietuviškas vaidybinis filmas, rodomas Lenkijos kino teatrų repertuare. Šią vasarą juostą galėjo pamatyti Varšuvos "Wisłos" ir Luna“, Krokuvos "Mikro", Katovicų  „Swiatowid", Glivico "Amok" kino teatrų žiūrovai.

„Kai apkabinsiu tave“ ir filmo keliamus klausimus diskusijos dalyviai aptarė liepos pabaigoje Žeimių dvare – ten vyko „Meno avilio“ ir „ŽemAT“ kino stovykla „Laisvė ir kinas“. Pokalbyje dalyvavo režisierius Kristijonas Vildžiūnas, tėvo vaidmens filme atlikėjas, aktorius Andrius Bialobžeskis, istorikai Aurelijus Gieda, Aurimas Švedas ir Tomas Vaiseta.

Kviesdami skaitytojus atsiversti „Kultūros barus“, siūlome vieno iš diskusijos dalyvių istoriko, Vilniaus Universiteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros asistento  Aurelijaus Giedos mintis apie  „Kai apkabinsiu tave“, išsakytas ruošiantis pokalbiui. Neabejojame, kad šis tekstas lfc.lt skaitytojams bus įdomus ir kaip filmo „Kai apkabinsiu tave“ vertinimas, ir kaip svarstymai istorinės dramos (ne)galimybių ir kūrėjo laisvės temomis.      

Kinas, keliantis klausimus, arba kinas kaip iššūkis egzistenciniam / istoriniam supratimui

Kiek laisvas yra nelaisvės epochą nagrinėjantis režisierius (ir/ar istorikas)?

Be laisvės (pasirinkimo) nėra istorijos ir dramos? Daug kelių veda į kiną, neabejingą laisvei. Ar filmas istorinis? Kokius mes žinome istorinius filmus? Įvairius, tačiau juos vienija tai, kad istoriniai veikėjai (ar tuo labiau herojai istorijoje) yra herojiški. Be to, jie turi nors minimalią laisvės, pasirinkimo, sprendimo ir autentiško supratimo galimybę. Ir jie pasirenka paprastai teisingai, nes tai ir yra jų herojiškumo laidas. Šiuo atveju, taip nėra. Ir tas paryškintas dideliu formatu tekstas – NEIK SU MANIM, tik paryškina tą sisteminę pasirinkimo (o kartu ir laisvės) krizę. Istoriniai pasakojimai mėgsta laisvės epizodus, o ypatingai, pilnus įtampos, krizinius, kuomet iškyla visuotinės pasirinkimo krizės, kuomet prireikia nemažai valios pastangų pasirinkimui, teisingam pasirinkimui ir savarankiškam, autentiškam veiksmui. Senoji istorija ir senieji pasakojimai (tradiciniai) - o šia tradicine pasakojimo struktūra remiasi dauguma istorinių pasakojimų - nebeturi ar nebetenka įtikinamosios galios sisteminės prievartos, užskliaustos laisvės amžiuje. Argi nekeista, kad ilgai kovojusi už laisvę žmonija XX a. pasirodė kaip ypatingai, įžūliai nelaisva, išgyvenanti vieną didžiausių laisvės krizės laikotarpių (o tiek kalbėta apie progresą...). Jau mūsų grotesko klasikai kartu su Baliu Sruoga (o jo teatriniame seminare pradėjo mūsų amžių įtampose blaškomas tėvas) sakė, kad moderniajai XX a. istorijai tuoj užteks dviejų žodžių – „suėmė ir sušaudė“. Kokia iš to gali gautis istorija, kokia drama, koks pasirinkimas? O kaip kurti filmą apie žmonės, kurie praktiškai nėra istorijos subjektas, kurie netgi nėra sistemos dalis, kurie savaime yra nublokšti nuo pasirinkimo į objektyvizuota, sistemine kontrole pagrįstos tikrovės spąstus. Nėra pasirinkimo – nėra istorijos – nėra istorinio filmo – nėra dramos.

Mažyčiai laisvės gurkšniai, tiksliau, trupiniai persikelia iš istorinės tikrovės rėmų į subjektyvių išgyvenimų plotmę, į mažojo žmogaus perspektyvą, kurioje kontrolės, bent apgraibom žvelgiant, mažiau. Tačiau tas subjektyvumas negali išeiti už žmogaus ir tapti veiksmu, kas tik dar kartą įkalina žmonės antru, intravertiškos egzistencinės tikrovės lygmeniu. Bet laisvė būtina dramai, režisierius laisvas rinktis net tokią neįmanomą nelaisvės valandą savo pasakojimui. Tačiau tada pasakojimas įgyja privalomo daugiaperspektyvumo ir neišvengiamo intelektualizmo potėpių. Ir jie nėra vienprasmiški, užtenka pasakyti tik žinomą formulę, anapus gėrio (tikrai) ir ... 

Intelektualizmas arba ko gimnazistai nesuprastų (ir ar mes esam gimnazistai kine?)

Visgi, intelektualiai pasirinkus, pavojai tik prasideda. Skaitmeninės tikrovės laikais, gyvybių multiplikavimo ir pasirinkimų mechaniško dauginimo tikrovės sąmonei, bijau, Šaltojo karo tikrovės išgyvenimai  - dvigubo laisvės apribojimo laikai, dvigubos laisvės suvaržymo laikai -  gali būti sunkiai perskaitomi. Ypač jaunosios kartos. Nesunku įsivaizduoti – atviri, ieškantys, klausimus keliantys gimnazistai įsitrauks į filmą, jis paskatins ieškojimus, bus galima puiki diskusija po filmo peržiūros etc. Bet daugumai jų, drįstu įsiterpti, trūks to paprastojo, epinio pasakojimo lygmens, kuriame tiesiog daugiau aiškumo – štai čia yra gerieji, štai jų laisvė, štai jų pasirinkimai. O štai čia mes, žiūrovai, palaikantys ir pritariantys herojams, sirgaliai už teisingumą. To nėra ir, matyt, negali būti sisteminėje kontrolės ir nužmoginimo struktūrų tikrovėje, todėl ši tikrovė netinkama epiniam monumentaliam istoriniam, o tam tikra prasme ir draminiam pasakojimui: ši tikrovė – lentelių, kuriose sužymėti emigravę, išblaškyti, žuvę ir prisitaikę, kitaip sakant, dažnai nežinomų kareivių visuomenė. Ir nėra nei vieno, kuris liktų nepaliestas, galėtų likti anapus lentelės... Gal modernybė ir yra būti lentelėje? Suskaičiuotų nuomonių visuomenė. Kas lieka pasakojimų / filmo kūrėjams? Imti lūžius ir jų herojus (Vienu vieni), nuskenuoti tikrovę kaip kasdienybių tinklą (pvz., nomenklatūros, blato ar telefoninės teisės tyrimai), pasakoti asmenines istorijas struktūrų fone, kurios balansuoja ant skausmingo supratimo, jog asmeninės istorijos ir yra įkalintos struktūrų tikrovėje...  

Man atrodo, kad filmas nori rekonstruoti tikrovę, bet kadangi ji jau tokia, kad niekaip nesiduoda epiniam patosui ir monumentalaus pasakojimo strategijoms, tai vienas iš kelių, kurie lieka, yra tam tikras intelektualizmas.    

Bet ar tas intelektualizmas gali išlikti nuoseklus? Autentiškumo kritika

Autentiškumas yra savotiškas intelektualizmo stilius. Jo galima siekti darbe su šaltiniais, gatvėvardžiais, panoraminiais vaizdais, autentiška medžiaga, pačiais įvairiausiais garsais. Tačiau visur iki galo išlaikyti šį stilių reikštų tapti įkyriam ir perdaug patetiškam. Todėl kai kurios jau kažkur matytos, gal kiek įkyrios ir tikrai stereotipiškos scenos su rusų kareiviais, būtinai stumdančiais amžinai neveikiančią mašiną, rusų saugumiečių privalomas nepraustaburniškumas ar konsulato viešbučio Rytų Berlyne fizinė ir dvasinė kokybė, tampa gera proga atsipalaiduoti nuo intelektualizmo. Čia, manau, ir ryškėja atsakymo į klausimą - kiek laisvas yra nelaisvės epochą nagrinėjantis režisierius (ar istorikas?) - horizontas.

Nuotraukose - aktoriai Elžbieta Latėnaitė ir Andrius Bialobžeskis filme "Kai apkabinsiu tave".