Po premjeros VDFF. Biografijų kontekstai ir tostas

Audriaus Stonio „Raminas“ Lietuvoje pasirodė su geru kontekstu – Vilniaus dokumentinių filmų festivaliu. Tai buvo VDFF atidarymo filmas, ir gal atleistina recenzentui, prabylančiam apie premjerą tik po poros savaičių, t.y po festivalio peržiūrų. Per dokumentikos „Kalėdas“ sėdėti priešais „Skalvijos“ kino ekraną traukė labiau, nei priešais kompiuterį. Šitaip lietuvių-latvių-gruzinų „Raminas“ atsidūrė tarp kitų biografinių filmų, ėmė kalbėtis su jais, teigti savo teisę būti tokiu, koks jis yra. Būti stonišku Stonio filmu. Kad ir Gruzijoje Audriaus Kemežio filmuotu, latvių „Vides“ studijos prodiusuotu ir gruzino scenaristo Givi Odišarijos per Gruzijos kultūrą vedžiotu.

„Raminas“ turi dvigubą rėmą – dienos nuo ryto iki vakaro ir kelionės iš vieno kaimo į kitą. Herojus dar miega, kai įeiname į filmą, o filmui baigiantis, po tos ilgos kelionės, po specifinių nacionalinių imtynių, sukeliančių tiek daug pietietiškų emocijų,  po savo 75-to gimtadienio, gruziniškai iškilmingai atšvęsto, Raminas jau rengiasi nakčiai ir panyra į miegus, neramiai dūsaudamas. O gal jis sapnuoja kelionę? Juk visą filmą važiuoja neįtikėtinu maršrutu – ieško moters, su kuria kadaise nusifotografavo jaunas ir gražus, tegu neaukštas, bet juodas garbanotas, dar neslėpęs po skrybėle savo išdidžios plikos galvos.

Režisierius neduos Raminui pasipasakoti priešais filmavimo kamerą ir neklausinės kitų žmonių nuomonių apie ypatingą herojaus asmenybę ir gyvenimą. Stonys! Jam įdomi ne kadaise garsaus čempiono biografija, o jo šiandiena. Senatvė su katinu ir motinos portretu, kurio rėmą švelniai paglosto. Taigi – ne profesija ir titulai, o būsena ir charakteris.

Audriaus Kemežio kamera ne kartą įsižiūri į raukšlėtą Ramino veidą kietai suspaustom lūpom. Erelio profilis. O kaip jis vairuoja: paleidžia vairą ir abiem rankom pasitaiso skrybėlę. Paskui vėl valdingai ima vairą ir mašina rieda, kur riedėjusi. Yra ir Stonio filmo sprendime panašių „skrybėlės pataisymų“, neva paleidus vairą: režisierius vis dėlto kartais suteikia herojui žodį, ir tada išgirstame Ramino nuoskaudą – koks jis buvęs čempionas, kaip per 55 sekundes kažkada įveikęs ar ne7 priešininkus, o dabar imtynininkai per 55 sekundes net vienos kovos neužbaigia ir patį Raminą visi užmiršę, tai argi taip turi gyventi buvęs čempionas. Pasisakė ir užtenka, toliau Stonys leis kalbėti vien Kemežio vaizdams. Ir tie Ramino pasisakymai – už kadro, nes kadre jis tiesiog prausiasi, vėliau plauna daržoves gimtadienio puotai, o pati toji švarinimosi vieta linksmai kontrastuoja su Ramino memuarų patetika. Čiaupas su vandeniu  įtaisytas lauke tarp krūmų. Žmogus gyvena kaimiškai, archaiškai, kažkur pasaulio pakrašty. Dėmesio ir atminties užkaboryje. Vieną tik kartą Stonys įmontuoja sulėtintą nespalvotą seną imtynių motyvą, tarytum Ramino prisiminimą, kuriame svarbi ne pati kova, o buvimas tarp žmonių, bendra aistra, pačių imtynininkų sėkmės akimirka ir laimėjusiojo šokis su pralaimėjusiuoju – tiesiog kaip draugystės ir bendros šlovės aktas.

Žiūrėdama „Raminą“, iš visos Stonio filmografijos prisimenu „Countdown“ („Tas, kurio nėra“, 2004), kur parodyta kadaise talentingo menininko, gaivalo, kaip jis apibūdinamas, senatvė provincijos neįgaliųjų namuose. Gaivalas virto anoniminiu „invalidu, kaip mes visi“. Tokia, sakytum, aplinkos nuomonė apie herojų. O herojus sėdi savo vienutėje apsikrovęs televizoriais, kuriuos mėgsta taisyti ir žūrėti, juos vadina savo draugais, save – laisvu žmogumi. Stonys leidžia jam tylėti ir rūkyti, o kol herojus rūko, sugroja tiesiog himną žmogui, kuris pasirinko gyventi taip, kaip jis gyvena. Užmirštas ir nesiskundžiantis. Gal kitaip gyvenantiems atrodo, kad žmogus griovė ir sugriovė savo likimą, o filmo režisierius nedaro iš to tragedijos. Galbūt tragiškiau, kad talentingu laikyto menininko šiandien niekas net neatsimena, ničnieko apie jį nebežino, o žmogus – štai, gyvas.

VDFF šiemet rodytas estų dokumetininkų Kaidi Kaasik ir Andreso Maimiko filmas „Kuku: aš išliksiu“. Garsus – praeity – teatro ir kino aktorius šitam kūriniui filmuotas kelerius metus. Nebe vaidinantis, o geriantis. Gražus, įdomus veidas virsta išpurtusiu, sužeistu. Pažiūrėti - visiškas senis, nors tik 2008 metais aktoriui sukako 50, ir filme įamžintas neformalus jubiliejus su draugais gamtoje. Titrai tolydžio anonsuoja vis naujus Kuku siautulingo girtavimo arba abejingo gydymosi faktus.Tradicinė ir netradicinė  medicina nepajėgia padaryti, kad tas žmogus nebenorėtų gerti ir norėtų gyventi. Gėrimo epizodų atsvarai – Kuku gimtasis kaimas, kur jis, laikinai blaivus, lanko neįgalų vaikystės draugą ir rūpinasi juo. Dokumentininkų autoironijai – momentai, kai rašoma Kuku biografija: jaunutė blondinė mini sijonuku paklusniai renka į kompiuterį Kuku diktuojamą „išpažintį“. Apie tą patį. Norą gerti ir nenorą gyventi. Atrodo, Kuku įsijautė į šitą amplua visais žanrais. Kad jis puikus artistas, įsitikini per akimirką – neatpažįstamai nugrimuotas kažkuriam būsimam vaidmeniui, pasiunčia personažo žvilgsnį ir savo įamžintojams. Mirkteli iš kitos realybės.

Ir nors filmas pradedamas kadrais-citatomis iš garsiųjų Kuku vaidmenų  (Kuku – pravardė, sutrumpinus Arvo Kukumägi pavardę), nors Kuku vadinamas legenda ir viename epizode netgi išeina į roko koncerto sceną su gitara, įsišėlusiai publikai kaukiant iš pasitenkinimo, nors kitame epizode kino studentai nuolankiai kviečia Kuku vaidinti jų filme, bet šis atsisako, nes jam „veiksmas“ nėra svarbiausia – taigi, nepaisant pagarbos ir informacijos duoklių artisto profesijai, filme tiek daug ir taip atvirai, įtaigiai nufilmuotų Kuku girtavimo scenų, kad jos neša filmą tik tos temos link. Paklausiau autorių, kaip Kuku leido save geriantį ir girtą filmuoti. Leido, nes jis aktorius – kai blaivas, žino kuriuo rakursu atsistoti prieš kamerą, o kai gėrė, jam niekas nerūpėjo. Baigtas filmas jam patiko. Finaliniai titrai ir praneša, kad Kuku nebegeria, toliau vaidina kine.

Ar įsivaizduotume, kad lietuvių dokumentininkas kurtų filmą apie kokią nors lietuvių meno korifėjaus silpnybę? Apie didybę – visada. Tuo nenoriu nei sumenkinti, nei ironizuoti lietuvių autorių darbų, nebent tik užjausti autorius. Didybė juk visada diktuoja (tikrai ne kaip Kuku, vos ne iš po stalo), geriau už dokumetininką žino, kas ir kaip apie JĮ turi būti pavaizduota.

Aloyzas Jančoras kelerius metus jautriai ir stoiškai filmavo Saulių Sondeckį („Mocarto obuoliai“, VDFF konkurso dalyvis). Jautriai, nes šitam dokumentininkui, kaip ir jo herojui dirigentui, rūpi niuansai, precizika, kiekvienos detalės švara. Stoiškai, nes režisierius vis dėlto kūrė filmą, o ne dirigento ilgo ir sėkmingo gyvenimo ataskaitą. Užteko paklausyti herojaus monologo prieš premjerą (pavasarį Rotušėje jis gerą pusę valandos nuo scenos vardijo, kiek svarbių momentų nepateko į „apybraižą“ ir jaudinosi, kad gerbiamai publikai kai kas liks nežinoma), kad įvertintum Aloyzo Jančoro tvirtumą. Iš „Mocarto obuolių“ junti herojaus talentą, reikšmę kultūrai, suvoki jam malonų tarptautinį pripažinimą ir erzinantį lietuvišką pomėgį nevertinti, pastumti. O kartu regi, kad herojus tiesiog diriguoja pakilų požiūrį į save. Ne Jančorui - supantiesiems.

Andrejui Paunovui, pavyzdžiui, nepadiriguosi. Bulgaro Andrejaus Paunovo filmai šįkart sudarė VDFF retrospektyvą, ir pora jo filmų leidžia pasvarstyti  apie biografinės dokumentikos įvairovę. Pirmuose filmo „Berniukas, kuris buvo karalius“ kadruose į apverstą aukštą formą pilamas rudas skystis – šokoladas, kaip netrunka suprasti guvus žiūrovas. Kai forma atsargiai nulupinėjama, išryškėja realistinė žmogaus figūra. Netrukus stovi tas šokoladinis žmogaus ūgio saldainis ties pradėtu valgyti tortu, o balius vyksta, ir režisierius pradeda pasakojimą. Filmo herojus – tikras Bulgarijos monarchas Simeonas II. Ir biografija rimta, gerai išstudijuota, su daug archyvinės medžiagos, pradedant Simeono karališka vaikyste ir verslia jaunyste emigracijoje.

Bet pasaką apie karalių seka ironistas Paunovas, remdamasis sena gera scenos meno tiesa: kad karalių vaidina aplinka. Ją režisierius ir studijuoja.

Ką reiškia karaliaus grįžimas šiandieninei Bulgarijai? Aplinką režisierius sudėlioja iš paprastų žmonelių elgesio. Ne postringavimų! Siuvėja pasirenka karalių savo svajonių modeliu ir pasiuva jam kostiumą su keliom dešimtim kišenių. Nusiunčia. Gauna asmeninę modelio padėką. Siuva toliau. Bulgarijoje gyvenanti japonų šeima garbina Simeoną II iškilmingomis iki asurdo savos kūrybos dainomis. Pagyvenęs vyras išsitatuiravęs kiekvieną buvusią meilę ir karaliaus karūną – dabar jau irgi beturinčią buvusios meilės statusą. Šiandieniniai Bulgarijos komunistai, susikaupę mažo buto virtuvėje, posėdžiauja ir vienbalsiai nutaria nuversti karalių. Valstybės skerspjūvis: kiek vilčių dėta į karaliaus sugrįžimą, į jo, išrinkto valstybės premjeru, pažadą per 800 dienų pagerinti Bulgarijos gyvenimą. Kaip gerai pažįstamas toks sudievinimas, neva pranašo sutikimas ir tikėjimas juo. Ne, Paunovas, nepuola prie karaliaus imti interviu: o kodėl Bulgarija netapo rojumi, o kaip... Tą misiją atlieka pulkas žurnalistų, ir filmui užtenka vaizdo – jų apgulto karaliaus, kuris, esą, nuvylė tautą. O režisieriui daug iškalbingesnė atrodo Simeono II – seno, išmintingo, daug dirbusio, daug patyrusio karaliaus-tremtinio, karaliaus-verslininko, karaliaus-politiko – šypsena finaliniame filmo kadre, atsisukus nuo karališko darbo stalo rūmuose. Toli nuo triukšmo. Toli nuo šokolado. Ir nuo aplinkos.

Paunovo „Georgijus ir drugeliai“ gal ne tiek biografinis, kiek charakterio ir situacijos filmas. Situacija amžina: vargani psichiškai neįgalių žmonių globos namai buvusiame vienuolyne kažkur Bulgarijoje. Charakteris atkaklus: tų namų direktorius ir vyriausiasis gydytojas, vardu Georgijus, nesustodamas kuria planus, kaip padėti savo pacientams, kad jie ir užsiėmimą turėtų, ir kad globos namai skurde neskęstų. Gydytojo „verslo planai“ – pagrindinis užkadrinis tekstas: jo pacientai rinks sraiges, augins nutrijas, arba fazanus, arba stručius, o tokios egzotiškos prašmatnybės tikrai patrauks į šį užkampį turtingus užsienio turistus... Tai nenumalšinamo svajoklio portretas, režisieriaus sukurtas pagarbiai ir pačiam Georgijui, ir globos namų gyventojams. O kodėl taip juokinga žiūrėti? Tikrai ne dėl to, kad nutrijos ar fazanai dar neatkeliavo į tą vienuolyną, ir ne dėl to, kad stručiai laksto greitai, pacientai lėti, o jų direktoriaus fantazija neišsemiama. Juokinga todėl, kad tokių Georgijų gyvenime sutikai ne vieną, o gal ir pats save atpažinai.

O Raminą? Audriaus Stonio „Ramino“ atpažinimas labiau kinematografinis: naujasis herojus gali tiesti ranką ne tik „Tam, kurio nėra“,  bet ir dar vienam savo režisieriaus išrinktajam –  „Griuvėsių apaštalui“ (1993). Ne kad abu gruzinai, o kažkiek ir dėl to, kad abiejų gyvenimai įsimontavę į smarkiai apleistą interjerą. Ir tas griuvėsių interjeras turi tikrai ne buitinę prasmę, bet „Ramino“ atveju įdomiau pažiūrėti, kokią prasmę turėjo režisieriaus darbas Gruzijoje.

Stonys – lyrikas, filosofas, dramatiškų įtampų augintojas. Jis gali ilgai žiūrėti į savo personažą, rūsčiai provokuodamas ir žiūrovus gilintis į gelmes. O jo herojus Raminas turguje moka pardavėjui monetą ir čia pat suvaidina, kad toji moneta dingo, arba grįžo, bet susmulkėjusi. Kai Raminas pasako tostą ir išgeria, jo stiklinė tampa „išdykėle“: švyst virš galvos, ir tik vikruolis Raminas sugeba ją sugauti ir sutramdyti, patrynęs į drabužį. Ir kas, jei ne Raminas sugalvos svetimame kaime kitame Gruzijos krašte rimtai pasakyti ir pakartoti: kai pamatysit moterį, dėl kurios čia atvykau (ir kurios niekas nematė šimtą metų), perduokit, kad jos ieškojo Raminas iš Kvareli kaimo. 

Tas Raminas iš Kvareli kaimo ir Stonio kūrybos manieroje ieškojo to, ko niekas nematė šimtą metų: sąmojaus. Gyvenime Stonys apie Raminą gali pripasakoti šmaikščių istorijų (scenaristas gruzinas gali jų pripasakoti dar daugiau, ir nebūtinai sutampančių). Filme Raminas nevirsta komišku personažu, Stonys jį taurina, kuria pagarbios rimties atmosferą jo vienatvei ir netgi pripildo jo kambarėlio erdvę paprastute gruziniška lopšine (motinos trūkumas senam žmogui nesukelia Stonio šypsnio). Tačiau tie pokštaujančio Ramino triukai, į Ramino gimtadienį netikėtai užėję vyrai ir jų gruziniška užstalė palengva atšildo mąslųjį lietuvišką režisieriaus nusiteikimą.  Žinoma, pagrindinio komiko vaidmenį čia atlieka rudas Ramino kačiukas ir jo, atitolinto nuo puotos, arija už grotų. Už viską ačiū kantriam ir pastabiam Audriui Kemežiui.

Po Simeono II rūmus kino kamera irgi ilgai ėjo paskui rudą katiną – iki karaliaus šypsenos. Nutrijos, fazanai ir stručiai dar laukia kelionės iki Georgijaus vienuolyno. Neatpažįstamai paliegusį Kuku stropiai laižo baltas šuo. Rudasis kačiukas užmiega ant Ramino peties.

Ramino tostas: išgerkime už visus, kurie tave atsimena.

Nuotraukose - filmų "Raminas", "Kuku: aš išliksiu", "Berniukas, kuris buvo karaliumi", "Georgijus ir drugeliai" kadrai.